Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Shugaleevas – du šokio menininkai, kurių kūrybiniai keliai susikirto 2021-aisiais „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Jų susitikimas nebuvo atsitiktinis – abu tiki, kad šokis gali būti aktyvizmo įrankiu, provokuojančiu nepatogius klausimus ir atveriančiu duris į gilesnes diskusijas. Taip prasidėjusi pažintis galiausiai juos nuvedė prie asmeniško ir drąsaus darbo „Clap & slap“.

Agnietė – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, kurios darbai laukiami tarptautiniuose festivaliuose. Ji mano, kad menas gali kurti pokytį, o scenoje jos kūriniai dažnai balansuoja tarp estetikos ir aiškios socialinės žinutės. Igoris – Baltarusijoje gimęs menininkas, jo kūryba persmelkta politinių ir asmeninių patirčių, o spektakliuose tyrinėja pasipriešinimo, tapatybės ir laisvės temas.

Šiuo metu kūrėjai ruošiasi 2025-ųjų „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui, jame ir pristatys minėtą darbą. Jiedu neslepia turintys ambicingų idėjų, kurioms išpildyti tereikia laiko.

Agniete, kaip judu su Igoriu susipažinote?

Agnietė: 2021 m. Igoris atvyko į „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį, kuriame pristatė spektaklį „375 0908 2334 / the body you are calling is currently not available“. Nuėjau pažiūrėti. Jis kvietė žiūrovus prisijungti prie veiksmo scenoje. Žinoma, įsitraukiau ir aš. Mane ta dalis nepaprastai intrigavo – Igoris prašė žmonių ilgą laiką stovėti tam tikroje fiziškai sudėtingoje padėtyje.

Po pasirodymo pasikalbėjome, padėkojau ir paklausiau, ar nenorėtų ateiti į mano repeticiją. Taip jau sutapo, kad pradėjau kurti panašią idėją turintį spektaklį „Hands up“. Tai buvo mano pirmoji „perbėga“. Prisimenu, kaip tądien leidome laiką stiklinėje studijoje, kaip jis verkė.

Ankstesni jųdviejų darbai pasižymi stipriu politiniu ir socialiniu kontekstu. Agnietė netgi yra minėjusi, kad „šokis gali būti socialus aktyvumo įrankis“. Kokia jūsų bendro kūrinio „Clap & slap“ pagrindinė mintis, koks tas naujas įrankis?

Agnietė: Šiame spektaklyje pirmiausia bandome sukurti erdvę labai nepatogiam, bet itin reikalingam pokalbiui tarp dviejų priešiškų valstybių piliečių. Dėmesį sutelkiame ne į šalį, o į žmogų. Stengiamės suprasti, kas yra kolektyvinė atsakomybė ir toksiškas nacionalizmas. Tai, mano suvokimu, ir yra svarbiausi socialiniai šio kūrinio aspektai.

Kuo jums, kaip kūrėjams, svarbi protesto kultūra?

Agnietė: Man menas yra mažų, bet reikšmingų pokyčių aktyvizmo įrankis, turintis ir galintis daryti įtaką visuomenei. Kiekviena šalis vykdo savo politiką, bet nepamirškime meno diskurso, kurio rėmuose galime kalbėti. Pati suvokiu, kad stipriausia esu kurdama. Tikiu, kad pasitelkusi stipriąsias puses darau kad ir nedidelį poveikį. Šiuo nauju darbu mes su Igoriu gal nieko nepakeisime, bet bent jau paliksiu atmintiną įspaudą.

Igoris: Tai pirmas žingsnis link didelių pokyčių. Abu dabar gyvename labai sudėtingoje situacijoje: politiniu, geopolitiniu ir kitais požiūriais. Tikiu, kad esame sąžiningi menininkai – kuriame tai, kas iš tiesų kelia nerimą.

Agnietė: „Bora Bora“ rezidencijos centre prodiuseriams mėginome paaiškinti, kad Lietuva ir Baltarusija išgyvena labai įtemptus santykius. Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, nesame draugiški kaimynai. Lietuviai neigiamai vertina visus baltarusius, o prodiuseriams atrodė, kad mūsų šalys draugauja iki dabar. Šie žmonės (rodos, tokie malonūs, protingi ir sąmoningi) vis klausinėjo: „Ar tikrai viskas taip sudėtinga? Kodėl Baltarusija ir Ukraina, kodėl vyksta kon­fliktas?“ Tada supratau: kad ir kokie įžvalgūs, jie neturi žalio supratimo, kas vyksta Rytų Europoje. Igoris – politinis pabėgėlis. Jam neleidžiama sugrįžti į savo šalį. Aš gyvenu karo zonoje. Žinoma, suprantu, kad tai ne vakariečių, o mūsų realybė, bet pritariu Igoriui, kad dabar būtų keista kurti apie kažką kitą.

Parodėte man kelių minučių ištrauką iš naujausio jūsų spektaklio. Turiu pripažinti, to nesitikėjau. Igoris neslepia, kad šalies rinkimuose 2006 m. balsavo už Aliaksandrą Lukašenką. Kodėl norisi apie tai kalbėti?

Igoris: Kurti tai, kas svarbu, yra kelionė. Diena iš dienos sunku tvarkytis su gyvenimu, dokumentais ir kitais niuansais. Nuolatos galvoju, ar esame atsakingi, kad jį išrinkome. Kalbėti apie tai jau tapo natūralia kasdienybe. Daug protestavau, tačiau nežinau, ar to pakako išpirkti kaltę.

Agnietė: Pradinė mudviejų dueto idėja buvo visiškai kitokia. Norėjome kurti spektaklį, grįstą sunkiomis fizinėmis pozicijomis, kaip mūsų ankstesniuose darbuose. Kūrinys turėjo vadintis „Strike the pose: the most famous torturing positions“. Prieš išvykdama į rezidenciją Berlyne, susitikau su teatro kritike, kalbėjomės ir pasakiau, kad važiuoju dirbti su Igoriu. Ta mergina jį pažinojo ir paklausė, ar aš įsitikinusi, kad jis geras baltarusis. Ar esu tikra, kad man leidžiama su juo dirbti? Akimirką sutrikau. Neabejoju Igoriu, bet suprantu, kad tokie klausimai neišvengiami.

Berlyne bandėme vystyti pirminę idėją, tačiau mudviem dirbant pamažu supratau, kad šio spektaklio tema kita. Pasirodo, aš pasąmoningai tarsi kaltinau Igorį dėl to, kas vyksta pasaulyje. Jei tiksliau – prašiau prisiimti atsakomybę. O jis pasąmoningai kaltino mane, kad esu nacio­nalistė, galvoju tik apie Lietuvą. Igoris papasakojo, kiek daug asmeninės laisvės paaukojo, siekdamas apginti demokratinę Baltarusiją. Šie atradimai paskatino mus kalbėtis dar daugiau.

Šiandien suprantu, kad kaltę turi prisiimti ne tik jie, bet ir mes – lietuviai, europiečiai, amerikiečiai, kiti. Niekas neatsiranda iš niekur, visi mažais savo veiksmai arba atvirkščiai – neveiksnumu – kuriame pasaulį, kuriame dabar gyvename.

Minėtoje ištraukoje mačiau, kaip judu save mušate. Scena priminė radikalius krikščionis, kurie dėl drausmės ir pamaldumo plaka save rimbu ar kitais skausmą sukeliančiais įrankiais. Agniete, kodėl save baudei?

Agnietė: Iki karo aiškiai ir garsiai pasisakiau už nepriklausomą Baltarusiją, tai reiškiau ir savo veiksmais – atlikau „Hands up“ prie šios šalies ambasados Lietuvoje, dėl to vėliau buvau sulaikyta policijos.

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė pamiršti milijoną demokratinės Baltarusijos migrantų. Ir žinau kodėl – karui prasidėjus, vietos pustoniams nėra, viskas tebuvo juoda ir balta. Net ir dabar, kai dirbu su Igoriu ir jis su savo mama prabyla rusiškai (o ši kalba jam buvo primesta per prievartą nuo ketvirtos klasės), man sunku. Smegenys supranta, kad tai nieko blogo, bet kadangi patiriu nuolatinę baimę – čia šalimais grasina Rusija, – okupantų kalbą priimu kaip priešą, smerkiu nesigilindama į kontekstą, ir dėl to jaučiuosi kalta. O rusiškai juk šneka ir ukrainiečiai, ir demokratinės Baltarusijos piliečiai, ir pilietybės atsisakę rusai. Tarsi gyvenčiau baimių pasaulyje, tik vis dėlto baimė neturėtų užvaldyti sveiko proto. Kaltinu save, kad nepriimu ir nesuprantu kito žmogaus, nesileidžiu į diskusijas.

Papasakokite, kaip einasi šokio spektaklio kūrybinis procesas.

Igoris: Pradėjome praėjusią vasarą, birželio mėnesį. Tąkart buvome tik dviese. Mūsų darbo medžiaga – daugybė pokalbių, bandome juos įkūnyti.

Agnietė: Kaip paminėjo Igoris, Berlyne dirbome dviese. Tada savaitei išvykome į Prahą. Su savimi pasiėmėme Bushą Hartshorną. Vėliau jį, kompozitorę Agnę Matulevičiūtę ir konsultuojančią režisierę Olgą Lapiną pasikvietėme į Daniją. Sąmoningai pasirinkome šiuos žmones. Bushas – britas, mūsų spektaklyje tarsi Dievas, juk britus laikome vienais sėkmingiausių kolonistų. Agnės mama rusė, Olga yra rusakalbė, scenografas Olegas Mahukhinas – ukrainietis. Komanda labai įdomi, o ir pats darbas nepaprastai intensyvus, drauge dalyvaujame daugelyje rezidencijų. Būdami kartu, patikriname savo vertybes – tai, už ką pasisakome ir kur galime pastūmėti save kaip asmenybes.

Į „Naujojo Baltijos šokio“ programą esate įtraukiami ne pirmą kartą – Agnietė pristatė spektaklius „Einu pirkti pieno“, „I Slave: šiuolaikinė meilės istorija“ ir kitus, o Igoris – jau minėtą „375 0908 2334 / the body you are calling is currently not available“. Koks jausmas apima vėl ruošiantis festivaliui?

Agnietė: Ypatingas.

Igoris: Taip, ypatingas. Tąkart man tai buvo tikrai jautri ir svarbi akimirka, pirmoji premjera po emigracijos. Prisimenu Vilnių – labai draugišką, šiltą miestą. Festivalyje susipažinau su Agniete, Greta Grinevičiūte, Anastasija Kaminske, Gintare Masteikaite. Emocijos ėmė viršų, buvau daugiau nei svečias. Jaučiau mane supantį žmogišką ryšį.

Agnietė: Tam, kad festivalio meno vadovė nuspręstų į programą įtraukti premjerą, reikia labai pasitikėti menininku. Mums malonu, kad „Clap & slap“ premjera įvyks „Naujajame Baltijos šokyje“, tačiau nerimaujame, nes žinome, jog į pasirodymą ateis nemažai prodiuserių.

Igoris: Vis dar neturime galutinio kūrinio, bet kai kurie Šveicarijos, Čekijos, Italijos festivalių organizatoriai jau domisi nauju mūsų darbu. Tai kelia jaudulį ir malonų nerimą.

Igori, nuo 2020 m. esi priverstas gyventi ir dirbti kitoje šalyje, ne savo gimtoje Baltarusijoje. Kaip tau sekasi Lenkijoje? Žinau, kad esi įtrauktas į „Nowy teatr“ programą.

Igoris: Į Lenkiją gyventi ir dirbti atvykau 2021 m., prieš tai gyvenau Ukrainoje, Vokietijoje, keliavau iš vienos vietos į kitą. Viduje jutau, kad nenoriu kurti naujų namų, būtų keista, tačiau vis tik nusprendžiau pasilikti Varšuvoje.

Taip, tai tiesa, pasirodau „Nowy teatr“ scenoje. Turbūt esu palaimintas, nes kai emigravau iš Baltarusijos, pradėjau dirbti su Marina Dashuk. Ji nuostabi prodiuserė, labai padeda. Kalbant apie profesinę sritį, man pasisekė, tačiau nejaučiu, kad Varšuva – mano namai. Be to, šiuo metu esu keistoje padėtyje – liko tik vieni metai legaliai gyventi Europoje.

Agniete, vieną kadenciją praleidai Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkės kėdėje, su G. Grinevičiūte įkūrėte šokio meno organizaciją „Be kompanijos“, dalyvavai projekte „Šokis + miestas“, statei choreografiją ne vienam spektakliui (pavyzdžiui, „Laukys“, „Teiresijo krūtis“). Kas laukia toliau?

Agnietė: Dirbant šioje srityje turi laviruoti tarp kelių darbų. Tai vienintelis būdas išgyventi. Taip dariau daugelį metų, ėjau kokias penkias pareigas vienu metu. Šiandien esu organizacijos vadovė. Padirbu tai vienur, tai kitur. Svajoju veiklas kiek susiaurinti, norėčiau būti tiesiog menininke. Nesupraskite neteisingai, tikrai grįšiu prie prodiusavimo, tačiau dabar pagavau gerą kūrybinę bangą ir noriu kurti toliau.

Grįžkime prie „Hands up“. Spektaklis skaičiuoja jau penktus metus – kaip manai, kodėl jis toks populiarus ir kviečiamas į tarptautinius festivalius, pavyzdžiui, į praėjusiais metais vykusį „Santarcangelo“ festivalį, šiųmetį „Baltic Take Over“, „What you see“ festivalį Utrechte, „Homonovus“ Latvijoje?

Agnietė: Politinės temos madingos. Kaip jau minėjau, Rytų Europa ir mūsų aktualijos nėra tokios kaip Vakarų Europos, ten gyvenantys nieko apie mus nežino. Jaučiu, kad tik dabar pamažu sulaukiame susidomėjimo iš Vakarų, o tokie pasirodymai kaip „Hands up“ parodo, kas mes esame.

„Hands up“ yra radikalus ir kartu neradikalus darbas. Kai rodžiau jį Paryžiuje, vienas žiūrovas priėjo prie manęs ir tėškė: „Kaip jūs drįstate duoti man plakatą, kuriame kalbama apie tradicinę šeimą? Aš esu gėjus, nenorėjau jo nešti.“ O aš jam sakau, kad viską suprantu, bet juk gyvenime tenka patirti įvairių sunkumų. Šis kūrinys suteikia žiūrovams galimybę pajausti save, tuo jis ir aktualus. „Hands up“ mintis, kaip ir Igorio darbo, – pakviesti žiūrovus atlikti labai paprastą gestą. Ir kai tam paprastam gestui suteikiamas kontekstas, jis tampa galingu instrumentu. Be to, esu gera prodiuserė, todėl tiek daug keliauju (juokiasi).

Igori, gal esi girdėjęs, kad Agnietė save vadina „Auksinių scenos kryžių“ Aiste Pilvelyte – šešios nominacijos ir nulis laimėjimų. Kaip manai, ar jūsų spektaklis atneš jai užtarnautą įvertinimą?

Agnietė: Ir tu, Igori, gali laimėti.

Igoris: Rimtai? Neįtikėtina.

Agnietė: Kai pasisuka tema apie apdovanojimus, nominacijas, ne sava valia įsitrauki ir pradedi apie tai galvoti. Imi suvokti to svarbą. Bet nė vienas iš mūsų nepradėjome kurti dėl laimėjimų, nors, žinoma, įsivaizduokime – aš buvau nominuota šešis kartus. Pinigine prasme tai 12 tūkstančių eurų, kurių netekau (juokiasi).

Igoris: Niekada nebuvau nominuotas jokiam apdovanojimui. Dabar sužadinote mano smalsumą (šypsosi). Jei laimėtume, tai padėtų ieškant finansavimo būsimiems projektams.

Agnietė: Jei laimėtume, kiekvienas gautume po tūkstantį eurų (šypsosi).

Igoris: Vis šis tas.

Agnietė: Tikrai tikiu šiuo spektakliu. Gali būti, kad žmonėms „Clap & slap“ nepatiks, žiūrovams jis gali pasirodyti toli gražu ne geriausias kūrinys, tačiau man šis spektaklis asmeniškas ir artimas sielai.

Igoris: Tai bus geras pasirodymas (šypsosi).