Jeigu reiktų išrinkti metaforiškiausią metų filmą, be abejo, juo taptų kanadiečių režisieriaus Matthew Rankino „Universali kalba“ (Universal Language, 2024). Bene labiausiai sofistikuotas festivalio „Kino pavasaris“ kūrinys, kuriame vienai simbolio klostei dengiant kitą susiformuoja tokia keista kinematografinė patirtis, kad jai reikia paaiškinimo. To imasi Kanadoje gyvenantis ir nacionalinio kino subtilybes išmanantis režisierius, kino tyrinėtojas Mustafa Uzuneris. Kaip filme pavaizduoti nesuderinamus dalykus, tokius kaip Kanados politika, Irano tradicijos, sufijų misticizmas? Kaip pagauti akinius nugvelbusį laukinį kalakutą ir ištraukti lede įšalusį banknotą, nuo kurio prasideda sniege klaidžiojančių herojų odisėja į bendrystę?

Įžangą parengė Silvija Butkutė

M. Rankino filmografija – siurrealizmo, istorijos reinterpretacijos ir šaltakraujiško absurdo kaleidoskopas, kurio šaknys glūdi tame, ką galima pavadinti kanadiana – Kanados identiteto keistenybės, prieštaravimai ir mitologija. Nuo ankstyvųjų eksperimentinių trumpametražių filmų iki drąsaus debiutinio pilno metro „Dvidešimtojo amžiaus“ (The Twentieth Century, 2019) Rankinas yra įsitvirtinęs kaip nacionalinės savirefleksijos provokatorius, biurokratinę satyrą derinantis su Freudo psichodrama ir vizionieriška scenografija. Tačiau naujausias jo filmas „Universali kalba“ žymi ryškų kūrybinį posūkį: tai švelni tarpkultūrinė odė draugystei, išsiskyrimui ir transcendentinei kino galiai.

Sekdami Rankino kūrybos kelionę nuo Kvebeko ministrų pirmininkų ir besimasturbuojančių premjerų iki persiškų motyvų pripildyto Vinipego miesto sapno sutinkame menininką, kurio kūryboje kanadietiškas ekscentriškumas susipina su humanistine Irano meistrų, tokių kaip Abbas Kiarostamis, poetika. Ši sintezė „Universalią kalbą“ įtvirtina tarptautinio kino kontekste, o kultūrų hibridiškumą įvardija ne kaip konflikto šaltinį, bet kaip nuolatinį dialogą.

ANKSTYVOSIOS SATYROS

Ankstyvuosiuose Rankino darbuose, tokiuose kaip trumpametražiai „Hydro-Lévesque“ (2008) ir „Teslos pasaulio šviesa“ (The Tesla World Light, 2017), išryškėja talentas anarchistiškai parodijuoti istoriją. Čia tokios asmenybės kaip Kvebeko premjeras René Lévesqueʼas ir mokslininkas Nikolas Tesla vaizduojami tragikomiškais antiherojais, įstrigusiais biurokratiniuose labirintuose, o institucinei valdžiai kritikuoti pasitelkiamos lo-fi technikos: pikseliacija, rankų darbo rekvizitas ir Kanados kino avangardisto, režisieriaus Guyʼaus Maddino stilius. Jie veikia it žaismingos archyvinės haliucinacijos, iškraipančios istoriją ir paverčiančios ją nacionalinio mito veidrodžiu. Filme „Dvidešimtasis amžius“ Rankinas dar labiau sustiprino šį absurdą, paversdamas dokumentais užfiksuotus ministro pirmininko Mackenzie Kingo ekscentriškumus (medienos fetišizavimą, bendravimą su nugaišusiu šunimi) freudiška opera apie tautinę priespaudą. Ekspresionistinės filmo dekoracijos ir teatrališkas tonas parodijuoja mandagų Kanados fasadą, tačiau po satyra slypi gilesnis tyrimas: kaip tautos tampa savo identiteto karikatūra? Šis klausimas persmelkia visą Rankino kūrybą, net 2022 m. sukurtą trumpametražį filmą „Savivaldybės poilsio modulis“ (Municipal Relaxation Module, 2022), kuriame pasakojama apie vinipegiečio Keno gyvenimą. Paprastas sumanymas patobulinti parko suoliuką įpainioja jį į kafkišką miesto biurokratiją, o didėjantis nusivylimas išnyksta tik grįžus prie to paties suoliuko, kurį bandė pakeisti – ši juodojo humoro komedija tampa institucinio sąstingio metafora.

Tačiau „Universalioje kalboje“ Rankinas atsisako satyros ir atsigręžia į nuoširdumą. Filmo bendraautorė Ila Firouzabad šį pokytį apibūdina kaip „gerumo gestus“. Kūrinyje pasakojama apie Metju (fikcinio personažo vardas – nuoroda į filmo režisierių Matthew Rankiną – vert. past.), vinipegietį, grįžtantį namo po daugybės metų, praleistų Kvebeke dirbant Vyriausybės pareigūnu. Nusivylęs biurokratiniu darbu, jis atsisako turto, išgeria migdomųjų ir sėda į autobusą, važiuojantį į Vinipegą. Neplanuotai susibičiuliauja su Iradžu – prancūzų kalbos mokytoju, lankančiu žmonos kapą Monrealyje. Vyrų pokalbį, pertraukiamą persų kalbos frazių ir persiškai atliekamo 1969 m. grupės „The Guess Who“ hito „These Eyes“, lydi raminanti nuotaika, įtraukianti Metju į sapnišką peizažą, kuriame kelionės tikslas virsta Persijos turgumi.

VINIPEGO SIURREALIZMAS

Rankino kūryba neatsiejama nuo maištingos Vinipego kino bendruomenės. Būdamas dviejų svarbiausių Kanados meninių ir nepriklausomų filmų kūrimo centrų „Winnipeg Film Group“ ir „LʼAtelier national du Manitoba“ nariu, jis paveldėjo „pasidaryk pats“ (DIY) tradiciją, kurioje kūrybiškumas vertinamas labiau už blizgų tobulumą. Šis palikimas akivaizdus „Universalios kalbos“ 16 mm juostos grūdėtume ir niūrioje spalvų paletėje. Operatorė Isabellė Stachtchenko pavaizdavo Vinipego miestą kaip slenkstį tarp pasaulių, kur prerijų stoicizmas susitinka su persišku lyrizmu. Kruopščiai sukomponuoti plačiakampiai užšalusių peizažų kadrai primena Irano režisieriaus Amiro Naderi filmo „Bėglys“ (The Runner, 1985) kraupų grožį ir švedo Royʼaus Anderssono juostų tapybišką ramybę. O ritmiški perėjimai tarp snieguotų gatvių ir šurmuliuojančių arbatos pardavėjų nurodo į iraniečio rašytojo Sadegho Hedayato knygos „Akloji pelėda“ (Boof-e koor, 1936) sapnišką logiką, trinančią ribas tarp atminties ir mito. Atvykęs į Vinipegą Metju paskambina senuoju motinos telefono numeriu, tačiau sulaukia tik Masudo, vaiduokliško savo antrininko, atsako – jis pasiūlo susitikti „Tim Hortons“ kavinėje šalia politinio lyderio Louiso Rielio kapo – simbolinės sąsajos tarp metisų ir Irano poetinio pasipriešinimo istorijos. „Tim Hortons“ kavinė, virtusi arbatine su samovaru ir ledo ritulio ikonomis, perkeltomis į persiškas freskas, filme tampa Borgeso Alefu. Ji nebėra vien kanadietiškas simbolis – tai kultūrinės alchemijos vieta, kur spurgos dera prie arbatos, o ponas Gamgosaras pasakoja, kaip pažinčių programėlėje rado savo mėgstamiausią kalakutę.

BENDRADARBIAVIMAS KAIP RYŠYS

„Universali kalba“, sukurta su Irano ir Kanados menininkais I. Firouzabad ir Pirooz Nemati, perteikia Irano naujosios bangos kūrybinę dvasią, žinomą kaip hamkāri (kolektyvinė kūryba), kur pasakojimas kyla ne iš vienišo genijaus, o iš bendros atminties. Filmas prasideda epigrafu „Draugystės vardan“, iškart nubrėždamas asmeninės ir meninės bendrystės naratyvą.

Rankinas sako: „Ieškojau Teherano Vinipege ir Vinipego Teherane. Mėgstu juokauti, kad Irano kinas kilo iš tūkstančio metų poezijos, o Kanados – iš penkiasdešimties metų baldų išpardavimų reklamų. Kai šiuos du pasaulius sujungi, atsiranda kažkas absurdiško.“

Bendradarbiavimo dvasia formuoja filmo struktūrą. Po to, kai bankas atima jo vaikystės namus, Metju grįžta ir randa ten gyvenančią iraniečių šeimą. Tęsdamas kelionę, jis susitinka su Piruzu, Vinipego gyventoju, įsikūrusiu tame pačiame pastate su savo šeima. Per švelnų montažą, ištrinantį ribas tarp laiko ir tapatybės, atskleidžiamas tylus naujųjų gyventojų svetingumas – šiltas gėrimas, maistas ir maišelis graikinių riešutų Metju motinai. Vėliau Piruzas nuperka Metju ledų, pasiūlo arbatos ir dovanoja žiemines kojines. Atsisveikindami jiedu apsikabina ir Piruzas taria: „Turiu tris brolius, o tu esi ketvirtas.“ Tai sukonkretina pagrindinę filmo idėją: giminystė peržengia kraujo ryšio ribas. Metju atsako paprastai: „Galėčiau mirti dėl tavęs.“

VERČIANT PASAULIUS

Galiausiai paukščiai supranta, kad jie patys yra Simorgas; persiškai žodis „Simorgh“ reiškia trisdešimt (si) paukščių (morgh). Jie galiausiai suvokia, kad Mylimojo didybė panaši į saulę, kurią galima išvysti atsispindinčią veidrodyje. Tačiau kiekvienas, pažvelgęs į tą veidrodį, pamatys ir savo paties atvaizdą.
Sufijų poetas Farid-ud-din Attaras, „Paukščių sąskrydis“
(The Conference of the Birds)

„Universali kalba“ jungia persų poetines tradicijas ir Kanados istoriją, tyrinėja sufijų misticizmo ir metisų tautos atsparumą. Filmo centre – vaikų pastangos iškasti lede įstrigusią XIX a. metiso Rielio kupiūrą. Tai pamirštos istorijos metafora, kurią įkvėpė režisieriaus močiutės prisiminimai apie užšalusį dviejų dolerių banknotą. Veiksmą įkvėpė kontempliatyvus Irano Kanoon instituto stilius, ypač ryškus A. Kiarostamio filme „Kur yra draugo namas?“ (Khane-ye doust kodjast?, 1987). Sekdamas Kiarostamio metodu, Rankinas įtraukia patyrusius ir neprofesionalius aktorius ir ekrane įtvirtina magiškąjį realizmą.

Filmo struktūrą įkvepia du šaltiniai: dvasinė kelionė, aprašyta XII a. Attaro sufijų epe „Paukščių sąskrydis“, kur piligrimai, siekdami vienybės, atsikrato ego, ir metisų lyderio L. Rielio pasipriešinimas kolonijinei valdžiai, lėmęs radikalios, daugiakalbės Kanados atsiradimą. Neišsipildžiusią Rielio svajonę galima palyginti su persekiojančia nebūties šmėkla, kuri „Universalioje kalboje“ primena apie neįgyvendintą kultūrinę įvairovę ir temdo kultūrinės atminties tyrinėjimą. Pasitelkus prancūzų ir persų kalbų polifoniją, analizuojama suskaldyta Kanados tapatybė, kartu kuriant subtilias sąsajas tarp persų poetinių tradicijų ir pasipriešinimo istorijų – pasakojimo būdų, kurie per kolektyvinę atmintį neleidžia ištrinti istorijos.

Kaip ir Attaro klajojantys paukščiai, pagrindinis veikėjas Metju leidžiasi į odisėją, kurioje susiduria su nepažįstamais žmonėmis, protėvių gyvūnais ir vaiduokliškais prisiminimais. Jis keliauja per tarpinius pasaulius, kur laikas ir geografija susilieja: fluorescencinė „Tim Hortons“ kavinė virsta Irano kavos namais, ten žaidžiamas stalo žaidimas „Backgammon“, pasakojamos istorijos, o puodeliai vis užpildomi arbata; tikrovėje egzistuojantis prekybos centras „Portage Place“ skendi laiko dviprasmybėje – jo laikrodis žymi laiką už laiko ribų. Šie „Pramogų meto“ (Playtime, 1967) stiliaus peizažai – kartu nykstantys ir atsinaujinantys – atspindi įtampą tarp Kanados kolonijinio urbanizmo ir ilgaamžių persų taʼziyeh (ritualinio atsinaujinimo) tradicijų. Kintančiame kraštovaizdyje Rielio vaiduoklis klajoja paribiuose, ne tiek kaip istorinė figūra, o kaip neišspręstų klausimų simbolis.

ILGESIO GRAMATIKA

Du rudeniniai lapai
pasislėpė mano marškinių rankovėse,
kabančiose
ant skalbinių virvės.
Abbas Kiarostamis, „Tykojantis vilkas“ (Gorg dar Kameen, 2005)

„Universali kalba“ priešinasi egzotizavimui ir kultūriniam supanašėjimui, ieškodama poezijos tarp tapatybių. Rankino Vinipegas nėra vien tik kanadietiškas ar iranietiškas, tai tarpinė erdvė, kurioje tapatybė nuolat keičiasi, atskleisdama kino galią trinti kultūrines ribas. Paskutinis Metju ir Masudo apsikeitimas žvilgsniais atkartoja tylų filmo kreipimąsi į „tuos, kurie keičia pasaulius“. Finalinis filmo kadras su laukiniais kalakutais – duoklė Kiarostamio dokumentikai „Penkios dedikacijos Ozu“ (Five Dedicated to Ozu, 2003). Scena veikia kaip siurrealistinis gidas per kultūrų sankirtas. Suskaldytų tapatybių amžiuje „Universali kalba“ pateikia meną kaip radikalios empatijos aktą, kuriame supratimas peržengia žodžių ribas ir įsitvirtina bendruose gestuose: vaišėse, vaikų juoke, žieminėse ausinėse, užšalusiose skalbinių virvėse, ašarų stiklainiuose ir arbatoje, gurkšnojamoje ant liežuvio tirpstant cukrui. Rankino kūryboje kultūrų hibridiškumas suvokiamas ne kaip kompromisas, o kaip švelni alchemija – atgimimas, augantis derlingoje vertimo dirvoje, kur gestai ir ilgesys tiesia tiltus per griovius, kuriuos kadaise išrausė žodžiai.

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė