Kino režisierių Vytautą Puidoką galima pavadinti nepatogiausiu lietuviško dokumentinio kino kūrėju. Nuo savo pirmojo filmo – „El Padre Medico“ (2019), pasakojančio apie Amazonės džiunglėse gyvenantį lietuvių kilmės gydytoją, misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, – režisierius ieško tikrų istorijų, kurias žiūrovui nėra lengva priimti. Įkvepiantis poetinis pasakojimas kino ekrane netikėtai tampa filmu, kurį žiūrint norisi stipriai užsimerkti arba dar ir dar kartą mintyse pergalvoti, ką matei.

„Kai pradedi kurti filmą, susiduri su žmonėmis, jų istorijomis, realybė dažnai pasirodo visai kitokia. Tai, ką girdi, kartais sunku suvokti, net sapne nesusapnuotum, bet visa tai – tikra, o kai prisilieti dar arčiau, tampa ir asmeniška, kyla jausmas, kad kažkada jau matei savo herojų arba jis tau kažką primena iš artimos aplinkos“, – pasakoja jau gerą dešimtmetį dokumentinius filmus kuriantis Vytautas.

Kadrai iš filmo „Murmančios širdys“ (rež. Vytautas Puidokas, 2025) kūrybinės aikštelės. Viliaus Barkausko nuotrauka

SUBLIUŠKUSI LEGENDA

Kadaise, kaip veikėjas iš „El Padre Medico“, V. Puidokas leidosi į kelionę po Amazonės džiungles: „Namų bibliotekoje radau kunigo Antano Saulaičio knygelę apie A. F. Bendoraitį. Pagalvojau, kad pasakojimas įdomus, bet kad toks išskirtinis, sužinojau tik Brazilijoje, pasikalbėjęs su kunigą pažinojusiais žmonėmis. Buvau gana jaunas, tuo metu keliavau ieškoti savęs. Istorija lyg iš dangaus nusileido Brazilijos ir Bolivijos pasienyje. Nutaręs kurti filmą, miestelyje, kuriame A. F. Bendoraitis 1998-aisiais mirė, pasilikau ilgiau. Radau lietuvį daktarą, į džiungles paskui Bendoraitį atvykusį ir čia pasilikusį Vitą Kiaušą. Kalbantis pajutau emocinį ryšį ne tik su Brazilijos lietuviais, bet ir su savo paties istorija ten. Vitas gyveno apsuptas nepažįstamų žmonių, be šeimos. Radau vienišą, nemiga sergantį, po namus šlitinėjantį šviesų, bet labai nelaimingą žmogų. Žiūrėdamas į jį, nebuvau tikras, ar pats taip nesijausčiau toli nuo namų.“

Pokalbiai su misionierių A. F. Bendoraitį pažinojusiais žmonėmis Vytautą sujaudino. Pasakoja anuomet pajutęs, kad istorija, kurią atrado, yra įdomi, nevienareikšmė, kelianti daug klausimų ir todėl tinkanti dokumentiniam kinui. Tačiau pradžioje žavėjusi lietuvio misionieriaus legenda pradėjo bliūkšti, paaiškėjo, kad už gerųjų kunigo darbų – iki šiol veikiančių dviejų milžiniškų ligoninių, saugiõs indėnų zonos, kurioje jie tebegyvena, jiems pirktų vaistų, plaukiojančių poliklinikų – slepiasi ne visai gražūs dalykai.

„Pradėjęs lįsti giliau į triušio olą, sutikau misio­nieriaus emociškai sužeistų žmonių. Po vieno interviu mane fiziškai pykino ir purtė. Informaciją gali sumeluoti, išsigalvoti, bet emocijų – ne. Laikyti savyje tokias žiaurias patirtis, susijusias su asmeniu, kuris buvo dievinamas, sudėtinga. Nesmerkiau jo, neturiu tokios teisės, norėjau empatiškai priimti žmonių išgyvenimus, išklausyti, įsijausti ir parodyti. O jau žiūrovai filme susidėliojo savo tiesą. Kai montavome, paklausiau kartu dirbusios vokietės: „Kaip manai, Bendoraitis buvo geras ar blogas?“ Kolegė atsakė: „Jis buvo geras žmogus, padaręs klaidų.“ Šie žodžiai tapo atskaitos tašku, padedančiu suprasti aplinkinius“, – prisimena režisierius.

FILMAS, KURIO ŠIANDIEN NEBŪTŲ

Klajonės po Brazilijos džiungles V. Puidoką įkvėpė tęsti darbus. „Pasienio paukščiai“ (2021) tapo viena iš belgų prodiuserio Frederiko Nicolaï sumanyto dokumentinio serialo apie pasienį – „Ribos“ (Borderline, 2021) – dalių. Reikia paaiškinti, kad 2017-aisiais, kai gimė pirmosios mintys apie šį kūrinį, pasaulyje prasidėjo pabėgėlių krizė, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tuo metu ėjęs pirmąją kadenciją, žadėjo statyti sieną tarp Amerikos ir Meksikos. Serialas turėjo tapti tam tikra reakcija į to meto situaciją, kuri šiandien nė kiek nepasikeitusi, priešingai – dar labiau aštrėja. Vytauto filmas pasakoja apie dviem šalims padalintą Kuršių neriją, joje vos keliasdešimties kilometrų atstumu veikia Lietuvos ir Rusijos ornitologijos stotys. Čia ornitologai stebi ne tik migruojančius paukščius, bet ir savo kaimynus.

„Prieš kurdamas filmą, 2019-aisiais, atlikau tyrimą – keliavau po pasienio zoną, ieškojau kultūrinių ar verslo partnerysčių, sekiau žiniasklaidos ir mokslinius straipsnius. Susiformavo atotrūkio idėja – dviejų šalių gyventojai 30 metų vieni nuo kitų tolo, jų santykiai tapo labiau įsivaizduojami, abstraktūs. Man atrodė, kad ornitologinių stočių istorija, kai darbuotojai vieni kitus stebi iš tolo, gerai iliustravo situaciją pasienyje“, – pasakoja menininkas.

Paukščiai filme ne tik simbolis, per juos išryškėja žmonių santykiai. Režisierius, rodos, vėl rinkosi stebėtojo perspektyvą – norėjo išlikti korektiškas, nepakenkti nei vienoje, nei kitoje nerijos pusėje gyvenantiems, suteikti progą žmogui pažvelgti į save gamtoje.

Kuršių nerija migruojantys paukščiai naudojasi tarsi tiltu, žeme jiems skristi saugiau. Paukščiai nepaiso politikos ir sienų – visiškai nesvarbu, kad jų tiltas formaliai perskeltas į dvi dalis: viena priklauso Lietuvai, o kita Rusijai. Skirtingose sienos pusėse dirba paukščiams pasišventę žmonės – ornitologai, kartu pradedantys vystyti naują projektą.

„Sienos juda, kinta, pasaulis keičiasi“, – atsargiai primena V. Puidokas. Šiandien sukurti tokį filmą būtų neįmanoma dėl nutrūkusių Lietuvos ir Rusijos santykių, tad „Pasienio paukščiai“ tampa dar aktualesni. „Filmas ne tik užfiksavo tuometę atmosferą, bet ir nuspėjo, kuo gyvensime ateityje, – iš dabarties perspektyvos kalba autorius. – Kurdami tarsi žaidėme su įtampa tarp Rusijos ir Lietuvos – turistai Ventės rage su žiūronais žiūri į Rusijos pusę, mato ten povandeninius laivus, kylančią atominę elektrinę, o filmo kulminacinėje scenoje siužetinės linijos susipina, tarp šalių įvyksta įsivaizduojamas, numanomas mūšis. Kai kurie personažai nelabai tikėjo mūsų idėjomis, sakė, kad filmas neturi realaus pagrindo, kad įtampa neegzistuoja.“

LAIŠKAS ATEITIES ŽMONĖMS

„Pasienio paukščių“ personažai klydo. Praėjus keliems mėnesiams po filmo premjeros, prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Kūrinys įgavo naują prasmę ir svorį – tapo vertingu laiko dokumentu. Taip pat galima pavadinti ir V. Puidoko režisuotą dokumentinį filmą „Laiškas Ukrainai“ (2023). Jį filmuoti Vytautas ir daugiau nei šimtas lietuvių kino kūrėjų nusprendė praėjus lygiai savaitei po to, kai Rusija pradėjo naują karo etapą. Kolektyvinis kino laiškas skirtas besiginančiai šaliai ir ateinančioms kartoms, kad niekas niekada nepamirštų tų dienų įvykių.

Minėto filmo scenarijus parašytas remiantis skirtingais įvykiais – iniciatyvomis, protestais, paramos akcijomis, misijomis Ukrainoje ir pagalbos ukrainiečiams istorijomis Lietuvoje. Veikėjai – verslininkai, menininkai, medikai, visuomenininkai, žinomi nuomonės formuotojai, aktyviai palaikantys Ukrainą. Filmas pasakoja apie tai, ką išgyveno karo pabėgėliai, kokius kelius įveikė iki Lietuvos ir kaip lietuviai padėjo ukrainiečiams – maistu, daiktais, namų šiluma ir bendryste. Politikų kalbų filme mažai, jame ir vėl svarbiausia žmonių ryšys.

„Itin stipriai jaučiau, kad vyksta kažkas mūsų kartai nepatirto, didelio, kad visos kitos kūrybinės idėjos nebeturi prasmės. Vėliau, pakeliui į filmavimus Ukrainoje, daug kalbėjome su operatoriumi Rimvydu Leipumi, kuris fiksavo ir Sąjūdžio įvykius. Jis patvirtino, kad jausmas, bendrystė ir tai, kaip stipriai į viską įsitraukusi visuomenė, yra panašūs. Aš gimiau 1988-aisiais, Sąjūdį prisimenu fragmentiškai, bet žinau, kad žmonės tuo metu filmavo kuo tik turėjo, kad užfiksuotų įvykius. Praėjo šiek tiek daugiau nei 30 metų, situacija pasikartojo. Norėjosi šį ypatingą laiką įamžinti – tai viena svarbiausių dokumentinio kino atsakomybių. Man atrodė, kad tai prasminga ir dabarčiai, ir ateičiai“, – sako režisierius. Jis tiki, kad filme išsaugota medžiaga kada nors pasitarnaus istorijos tyrinėjimams.

Nuo 2022-ųjų praėjo vos keli metai, bet menininkas jau pastebi filmo svarbą: „Per premjerą pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas V. Landsbergis mane ir režisierių Karolį Kaupinį tarsi provokavo: kam reikėjo kurti filmą apie mus pačius, gal buvo verta koncentruotis į pasakojimą apie ukrainiečių tragediją? Šiandien matome, kad Lietuvoje netruko atsirasti politikų, visuomenės grupių, mėginančių menkinti ir niekinti mūsų vienybę dėl Ukrainos. „Laiškas Ukrainai“ įamžino to laiko dvasią, tai dokumentas, kuris išliks, nepaisant besikeičiančių laikų, nuotaikų ar geopolitinių situacijų.“

GILYN Į PRIKLAUSOMYBES

Labai gali būti, kad žmogaus širdies ir sielos tyrinėjimams padeda ir naujausias, ką tik kino ekranuose pasirodęs V. Puidoko dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ (2025). Režisierius galėtų išvardinti daugybę priežasčių, kodėl jo ėmėsi: „Gimiau vos už penkių kilometrų nuo sodybos, kurioje filmavome. Mano tėvai iki šiol gyvena šalia, mama – Lyduvėnuose, netoli Šiluvos, ji priklauso netgi tai pačiai religinei bendruomenei, kartu su filmo herojumi Žanu kas savaitę susitinka maldos grupėje. Tėtis – Šiluvos gimnazijos direktorius. Iš tėvų esu girdėjęs, kad Šiluva – neatrasta pasaulio vieta, pradžioje netgi tikėjausi sujungti čia vykstančius stebuklus ir netoliese įsikūrusias priklausomų vyrų ir moterų bendruomenes. O ir aplinka itin kinematografinė. Filmuoti į gimtinę grįžau per pandemiją, man atrodė, kad karantinas Skiručių bendruomenėje neveikia. Pamaniau, jog vyrai ten išgyvena kur kas didesnes problemas.“

„Murmančios širdys“ turėjo pasakoti apie priklausomybę. Režisierius suformulavo užduotį pristatyti vyrų bendruomenę, jos ritualus, santykį su gamta. Galbūt netgi išdėstyti bendruomenę įkūrusio Žano istoriją. Tačiau ilgiau pabuvęs Skiručiuose suprato, kad išties stipriausius išgyvenimus patiria tie, kurie atvyksta. Idėją aukštyn kojomis apvertė vieną dieną bendruomenėje pasirodęs keturiolikmetis Matas. „Tapo visiškai aišku, kad jis yra mūsų filmo herojus. Būtent per jį galėsime parodyti, kas yra aplinkui. Pirmą kartą Matą pamačiau per vieno bendruomenės nario vestuves, pagalvojau, kad jis tiesiog svečias. Bet kai užkalbinau, vaikinas pasakė: „Aš dabar čia gyvensiu.“ Tą akimirką senasis filmas sugriuvo ir prasidėjo naujas, nes kai pamatai tą mažą aviuką, apie nieką daugiau negali galvoti“, – prisimena Vytautas.

Tąsyk grįždami namo jiedu su operatoriumi Linu Žiūra diskutavo apie pasikeitimą. Svarstė, ar tai gerai, ar blogai, filmuoti Matą ar nefilmuoti. O gal skambinti į Vaiko teisių tarnybą? Vis dėlto leidimą filmuoti Matą komanda gavo. Vėliau V. Puidokas daug bendravo su jaunuolio globėjais: „Mums nuolat kildavo klausimų. Norėjome jais pasidalinti su žiūrovais, neabejoju, kiekvienas ras savo atsakymus. Stebimosios dokumentikos toks ir tikslas – rodyti tikrą gyvenimą, tikrus įvykius, įtraukti į tai, kas vyksta aplinkui. Bendruomenė mus priėmė. Būdavo dienų, kai jie nenorėdavo filmuotis, tačiau praeina kiek laiko ir jau, žiūrėk, skambina – kur dingote, atvažiuokite. Žanas iškart pasakė: jei kas nors, pažiūrėjęs šį filmą, susimąstys apie priklausomybes, vadinasi, buvo verta dirbti kartu. Toks jo požiūris mums atvėrė daug vartų.“

Daugiau nei metus Vytautas lankėsi Skiručiuose. Iš pradžių, rodos, į save gėrė vaizdus, veiksmą, emocijas. Vėlesnės išvykos panardino į gylį, pradėjo atrodyti, kad ir jo paties istorijoje galima atrasti panašių sąsajų, kad ir paties aplinkoje esama emocinio nestabilumo, priklausomybių. Neslepia, jog aplink tvyrojo nemažai įtampos: juk bendruomenės nariams tai viena paskutinių galimybių sveikti.

Natūralu, kad toji įtampa palieka pėdsaką ir kūrėjų viduje, kinta vertybės – problemos nebeatrodo tokios didelės, o linksmybės – tokios linksmos. „Bendruomenėje patyriau daug aštrių išgyvenimų, ieškojau atsakymų į religinius klausimus, – aplinka buvo perpildyta fatališkumo. Kai filmuoji, emocijas turi semti saujomis, negali prisidengti filtrais. Šiek tiek atsitraukti padeda montažas – kai atstumas darosi saugus, imi ne tiek jausti, daugiau galvoti. Ir vis dėlto nemažai jausmų ir pokyčių išliko net tada, kai filmo kūrybos procesas baigėsi.“

Matas filme „Murmančios širdys“ (rež. Vytautas Puidokas, 2025). Lino Žiūros nuotrauka

„Murmančios širdys“ dar tik pradeda savo kelionę. Režisierius sako leisiantis filmui ramiai keliauti, kol kas neieškosiantis naujų temų – jis nori šiek tiek pailsėti, grįžti į save, susidėlioti mintis ir pajausti grįžtamąjį ryšį iš žiūrovų.

Tikslaus atsakymo, kodėl atsidūrė dokumentinio kino lauke, Vytautas pateikti negalėtų, bet aiškiai supranta, kad kinas jį visada traukė – mokyklos laikais filmavo jaunimo laidą, vėliau studijavo medijas Didžiosios Britanijos Sario universitete (University of Surrey). Grįžęs į Lietuvą, dirbo nacionalinėje televizijoje, režisavo dokumentines laidas. Dar giliau į šį žanrą paniro ekspedicijoje „Misija Sibiras“. „Man dokumentika tarsi atrakina pasaulį, kurio kasdien nepastebiu. Į jį įžengęs neabejotinai mokausi, nes kiekviena sutikta asmenybė kažką parodo, atveria, padeda susitaikyti su traumomis, buvusiais įvykiais ir žmonėmis“, – tokį savo santykį su dokumentika atskleidžia V. Puidokas.