„Nemuno“ pasirodymas Lietuvos periodikos peizaže 1967 m. puoselėjusiems literatūrines aspiracijas buvo tarsi durys, į kurias vertėjo belstis kūrybinio kelio pradžioje. Vienas iš tokių bildukų – Vilniaus universiteto teorinės fizikos specialybės studentas, pirmuosius apsakymus atsiuntęs žurnalui 1970 m. su laiškeliu, kad jį paskatino kažkuris to meto jau žinomas rašytojas. Tuometinių literatūros redaktorių reakcijos buvo šaltos, pasiūlyti apsakymai atmesti du kartus.

Būsimasis Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Martinkus, į literatūros pasaulį atėjęs iš inžinerijos, pasirodė besąs kur kas įdėmesnis fiziko kūrybos skaitytojas. Du apsakymai publikuoti 1973 m. balandžio mėnesio „Nemuno“ numeryje su Sigitos Kišonaitės-Auželienės (1948–2015) iliustracijomis. Tai – Ričardo Gavelio (1950–2002) literatūrinis debiutas. Martinkus, bičiuliškai linkėdamas geros kloties, teigė, kad Gavelio kūryba neliks skaitytojo nepastebėta, ir jis buvo teisus.

Ankstyvieji apsakymai rašyti tuo metu, kai autorius buvo bebaigiąs studijas, tapo LTSR mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto bendradarbiu. Mokslininkų ratą papildė solidus talentas, tik literatūra Gavelį traukė ne ką mažiau, nors praeis ne vieneri metai, kol menas laimės prieš fiziką.

„Nemunas“ dėkoja Nijolei Gavelienei už leidimą pirmą kartą publikuoti žurnalo archyve išlikusius ankstyvuosius, iki šiol skaitytojui nežinomus apsakymus.
Tekstų kalba metaisyta.

Parengė Nomeda Repšytė

Ričardo Gavelio laiškas „Nemuno“ žurnalui, 1970. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA)

POPIETĖ MAŽAME MIESTELYJE

Gatvė lyg kažko išsigandusi sukosi į kairę. Tai buvo vienintelis posūkis – kitur ji buvo juokingai tiesi, kaip ir visos naujos gatvės mažuose miestukuose. Oras svyravo, nežinodamas ką daryti, – sniegą nuplaudavo lietaus čiurkšlės. Asfaltas skendo, ir tik pravažiuojančios mašinos akimirkai apnuogindavo jo žaizdas.
Tadas ėjo šita sulaužyta gatve, jo draugai liko dideliame mieste, šiltuose butuose, sotūs ir patenkinti. Mintys nuklysdavo pas juos ir vėl grįždavo atgal, bet nerasdavo nieko nei ten, nei čia. Draugai – nevykęs žodis, vargu ar jų smegenyse kada nors buvo įspaustos draugystės kodekso eilutės. O jis kažkodėl čia – kvailoje skylėje, kur visi tarpusavyje pažįstami ir todėl žiūri vienas į kitą visada įtariai. Tadas buvo pratęs prie miesto kaleidoskopo, triukšmo ir dūmų. Čia viskas kaip užburtame rate, kuris sukasi lyg ir nevienodai, bet visada užkliudo vis tą patį – pilkumą, nuo kurio niekas negali pabėgti. Visur tylios bespalvės žmogystos. Jos kažkur slenka lyg dideli minkšti vabalai, beveik niekada nesustoja persimesti net keletu žodžių. O jei stabteli, tai gal tik pasibarti ar ką nors apdrabstyti juodais gandais. Tadui kartais labai norėdavosi pasigerti, pilti į save alkoholį, kol protas nuslinks į šalį ir išvaduos nuo šių vaizdų, bet jis bijojo – bijojo tų pilkų žmonių. Vienas sau klajojo gatvėmis. Viskas buvo mintinai žinoma – suspausta schema.
Dabar taip pat pro šalį slinko iki skausmo įgrisęs vaizdas – toliau bus nulaužtas medis, laikrodis ant surūdijusio strypo ir urna. Tik viena naujiena – urna šįkart parversta. Bet tas nedžiugina – dabar ji daug dienų taip gulės, ir niekas jos nepakels. Viskas nušiurę, aplaužyta ir nyku. Gal ne daugiau kaip visur, bet čia tai Tadui rodėsi baisu. Ypač dulkės, kurių buvo pilna visur. Jį slėgė keista vizija, kad jos atskrido pro langus iš tų tylių kreivų kambarių gatvės pašonėse. Tamsios langų angos tikrai buvo panašios į dideles gerkles, spjaudančias pilkomis dulkėmis.
Netoliese laukė naujas baltų plytų keturaukštis. Jis teikdavo mažą iliuziją. Bute Tadas pasijusdavo lyg ištrūkęs iš visko – gerų spalvų sienos maloniai ramindavo ir pakeldavo nuotaiką. Bet neilgam: tikrovė šeimininkės pavidalu (pačiam net kambario vis dar nedavė) greitai išsklaidydavo viską. Tyliai lyg šešėlis slankiodavo ji tarp baldų su neįspėjama išraiška veide, ir vėl pajusdavai, kur randiesi.
Tadas ėjo kaip užprogramuota mašina, kur reikia, pasukdamas į šoną ar praleisdamas pravažiuojančią mašiną. Pažįstamos ir įgrisę gatvės nesako nieko naujo. Pakeliui keletas sveikinosi, bet jis ėjo greitai ir niekaip negalėjo prisiminti, kas jie tokie. Ilgai eiti nereikėjo, visą miestuką galėjai perkirsti per penkiolika minučių. Štai ir namas. Jis sunkiai kvėpuodamas užlipo laiptais. Spyna lyg nenorėjo leisti, bet tai buvo trumpas pasipriešinimas. Koridoriuje šviesa nedegė. Kiekvienąkart Tadas nutardavo sutaisyti jungiklį, bet ir vėl nepanorėjo čia ką nors keisti.
Šeimininkė kyštelėjo galvą iš virtuvės.
– Laba diena.
Durys, pagautos skersvėjo, triukšmingai užsidarė.
– Labas, inžinieriau.
Niekada nepavadins jo vardu. Inžinieriau, arba pavarde.
– Tai kaip dabar?
Tadas nustebęs pasuko galvą. Tai netilpo į schemą. Kažkas visai naujo ir todėl keisto.
– Ačiū, gerai. Viskas po truputį.
Virtuvės durys prisivėrė. Kas atsitiko, kad ji kažko paklausė, gal suuostė ką nors negero? Šitie žmonės jaučia nelaimę iš tolo. Pasidomėti jo darbu – to niekada nebūdavo, keista galvoti, kad tai šiaip sau. Bet Tadas tingėjo samprotauti. Įėjo į kambarį. Už sienų, kaip visada, buvo tylu. Niekada nesigirdėdavo muzikos, o tuo labiau ko nors kito. Jei kartais šeštadienį pasigirsdavo girti balsai, jis netingėdavo išbėgti į kiemą: labai įdomu, kas gi taip neįprastai linksmas. Bet visada nespėdavo. Kol nusileisdavo laiptais, aplinkui vėl viešpatavo standartinė tyla.
Pasuko jungiklį, pavaikė rodyklę po skalę. Anksčiau imtuvas nedaug dirbo, bet dabar tapo džiazo entuziastu. Tadas kasdien vargindavo jį, ieškodamas ko tai karštoje improvizacijos srovelėje, gal draugo, o gal priešo. Vakar pavyko – ilgas minutes eteryje Brubekas pynė sudėtingas konstrukcijas, kartais pasigirsdavo velniškai pažįstama Bacho tema, ir buvo galima atremti į ją pavargusias smegenis. Bet dabar buvo ankstoka ir garsiakalbis tarškė įvairiom kalbom vien žinias.
Sudunksėjo durys. Tadas ne iškart suprato, kad į jas beldžiama.
– Prašau.
Įlindo šeimininkės galva, kūnas liko už durų. Galva pasirodė kalbanti, nes pasiraiviusi prabilo:
– Aš išeinu. Valgis kur visada.
Tadas sukluso. Viso to buvo galima ir nesakyti (taip paprastai ir būdavo). Tikrai reikėjo tikėtis ko tai neįprasto.
Galva dar kiek pamirksėjo ir, matyt, praradusi viltį, kad jos paklaus, tęsė neparaginta:
– Eisiu pas Julę, – galai žino, kas per Julė, šmėkštelėjo Tadui. – Tamsta gal dar nežinote, jūs vis toks išsiblaškęs.
– Tai ne, – jis vis niekaip negalėjo suprasti, kodėl turi žinoti, kad šeimininkė eis pas Julę.
– Taigi va, čia tokia senutė pasimirė. Vargšelė, nei vaikų turėjo, nei kokių giminių, o turto tai nemažai surinko. Ir iš kurgi, niekas nežino. Tai teismas priteisė parduoti viską per komisą. Televizorius, sako, dvidešimt rublių…
Ji dar kažką malė, bet Tadas jau nesiklausė. Televizoriai, senės… Senės, televizoriai… Labai traukė prigulti.
Galų gale galva, dar kiek palingavusi, išnyko. Dar buvo girdėti, kaip užsidarė lauko durys. Jis nugriuvo ant sofos, bandydamas švilpauti, bet nesuprato, kokią melodiją nori prisiminti. Nieko gero nesigavo. Tadas užsimerkė ir iš karto paniro į sunkią miglą. Virš jo plaukė žemi balti debesys, vis greičiau ir arčiau, ir buvo net baisu, kad jie nesutraiškytų. Po to atėjo pailgaveidis tipas ir su šypsena paklausė apie viščiukus. Dar kažkas ilgai ir įkyriai beldė į sąmonę, kol Tadas sunkiai atsimerkė. Jo galva buvo ko tai pripūsta, laikrodis tikino, kad praėjo beveik valanda. Jis bandė dar nors truputį užmigti (nors nebuvo tikras, kad miegojo), bet, kaip visada tokiais atvejais, nepavyko. Pakilo, svyrinėdamas nuslinko į virtuvę ir prisileido šalto vandens. Jis nugurguliavo žemyn, nuplėšdamas nuo vokų stangrų sunkumą. Ant lubų rangėsi neryškūs zigzagai.
Jau leisdamasis laiptais baigė vilktis paltą. Daugiau miegas neėmė, oras truputį gaivino. Jis nutarė užsirūkyti. Prisidegė cigaretę. Vienas iš nedaugelio malonumų. Dūmas kuteno giliai viduje. Kurį laiką ėjo nesidairydamas. Vėjas stengėsi iš paskutiniųjų. Atrodė, kad nori visai išsiplėšti iš šito pasaulio, pakeliui nugriebęs iš Tado rankų cigaretę. Į galvą nelindo mintys, jis nieko aplink nematė. Linktelėjo galva, lyg norėdamas nuvyti įkyrų uodą.
Kiek toliau gatvėje matėsi didesnis susibūrimas. Didelis – gal tik tokiam miestukui. Bet čia daugiau žmonių vienoje vietoje matė tik kartą – kada prekybos valdybos viršininkas mirtinai pasigėrė ir nugriuvo viduryje, aplinkui rinkosi visokie. Ilgai kalbėjo sau patyliukais, nieko nedarė, nieko nekvietė. Netgi nepakėlė.
Šįkart visai nepanašu. Būryje daugiau matėsi moterų. Eiti nebuvo kur, ir Tadas, vėjo stumdomas iš visų pusių, patraukė link jų. Jis slinko beveik nieko negalvodamas, galvoje buvo lyg kanceliarijoje po skersvėjo – daugybė lapelių, išmėtytų be jokios tvarkos. Šonuose stūmėsi nedideli namukai. Iš už vieno kampo išniro susikūprinusi žmogysta. Eisenoje buvo kažkas pažįstamo. Tadas ilgokai galvojo, kol suprato, kad tai jo šefas, nors šis vardas jam nelabai tiko. Aptriušęs, lyg suglamžytas vyriškis. Jam vienam žinomu būdu jis sugebėjo visada būti su vienos dienos barzda. Ne dviejų, ne šviežiai nusiskutęs – lygiai vienos dienos barzda. Veido dabar nesimatė, bet kitaip negalėjo būti. Jis pasuko link stovinčių, ir Tadas gavo eiti paskui šią krypuojančią figūrą. Dar nepriėjęs prie žmonių, šefas smuko į dešinę. Tadas su palengvėjimu atsiduso: visai nesinorėjo susitikti, sveikintis, kažką sakyti. Vėjas vis dar stengėsi. Pasirodo, jį domino Tadas, nes numesta cigaretė taip ir paliko gulėti ant grindinio.
Minia buvo vis arčiau. Tadas žiūrėjo į ją ir niekaip nenusprendė, ko jie čia susirinko. Galiausiai prisiartino ir beveik susiliejo su visais. Jie būrėsi prie neišvaizdaus namuko, ant kurio sienos kabėjo didelė lenta: „Nukainotos prekės“. Niekas nėjo į vidų. Tadas praėjo tarp žmonių ir pastebėjo dar vieną iškabą, mažesnę: „Prekių priėmimas“. Praėjęs dar keliasdešimt žingsnių, atsigręžė ir pamatė savo šefą, įeinantį į parduotuvę pro užpakalines duris. Pamišo visi, ar ką – pagalvojo Tadas ir kurį laiką vis dar ėjo tolyn, kovodamas su vėju, bet vis labiau jautė, kad grįžta atgal. Stoti su visais nebuvo malonu. Beliko tarnybinis įspėjimas.
Staiga Tadas prisiminė, kad kaip tik šitoje parduotuvėje dirba Rima. Taip, juk ji netgi vedėja, ta jauna moteris juodais tankiais plaukais. Ji kažkuo skyrėsi nuo kitų čia. Gal savo įgimtu gyvenimu ir ironija, gal dar kuo nors. Kartais jis pagaudavo save galvojant apie ją.
Apsukęs nemažą ratą, galvodamas, kaip pradės kalbą, ir šokinėdamas per balas, Tadas prisiartino prie įėjimo. Užlipo kryptelėjusiais laiptukais ir įsmuko į koridorių. Viduje buvo keletas durų. Jos patyliukais šaipėsi iš Tado, nes jis nežinojo, į kurias belsti. Už sienų girdėjosi balsai, ir jis ilgai stengėsi įsiklausyti. Be rezultatų. Stumtelėjo artimiausias. Kad pamatytų tokį vaizdą, vertėjo pašokinėti per balas. Mažame suniūktame kambarėlyje susirinko tie, kuriuos reiktų vadinti miestelio grietinėle. Jo žvilgsnis nuslydo veidais.
Kalaitis, statybos valdybos vyriausias inžinierius. Stambus vyras, jis stipriai prakaitavo mažoje patalpoje. Garsėjo kaip nugeriantis, bet ruošėsi pirkti mašiną. Pečiūra – šulas iš vykdomojo komiteto, stovėjo plačiai išžergęs kojas ir žiovavo. Tado šefas stypsojo įtraukęs galvą į pečius ir, matyti, stengėsi kažką galvoti. Oprus, ideologinio sektoriaus vedėjas, lyg bijodamas sutepti pirštus, atsargiai vertė kažkokį aplanką. Rima sėdėjo viduryje margos draugijos, prie staliuko. Veide buvo neapsakoma išraiška. Kambaryje plaikstėsi šešėliai, vaizdas buvo pilnas keistų kontrastų, kaip gerame paveiksle.
Rima pirma pamatė Tadą. Linksmas balsas užpildė kambarį.
– O, didysis mąstytojas! Pavėluota, viskas jau išdalinta.
Visi staiga sukruto. Oprus numetė aplanką ant stalo. Šefas linktelėjo galva. Suspaustą tarp šešių plokštumų erdvę užpildė žaibiški žvilgsniai, kurie varstė Tadą, Rimą ir sienas kiaurai. Vien Kalaitis atrodė sumišęs. Jis kvailai krenkštelėjo, sumirksėjo ir burbtelėjo:
– Taigi, pasimirė senutė.
Tai buvo juokingai ne vietoje, bet kažkaip suminkštino aplinką. Visi vienu metu pabandė kažką pasakyti. Tado galvoje šmėkštelėjo susikūprinusi senė, nešanti televizorių.
– Atsiprašau, aš užeisiu vėliau, – sumurmėjo jis ir iššoko iš kambario. Uždarydamas duris, dar mestelėjo žvilgsnį į vidų. Kambaryje jautėsi palengvėjimas. Konkurencija nebegrėsė, ir vyrai atrodė patenkinti. Kai kurie blankiai, bet pakankamai ironiškai šypsojosi. Rima tarsi norėjo pakilti nuo kėdės ir skristi, ji pakėlė rankas, o jos žvilgsnyje jau nebuvo įprastinių linksmų žiburiukų.
Tadas nulipo laipteliais. Pasuko tiesiai į gatvę. Prie įėjimo buvo dar daugiau žmonių. Kažkoks storulis pareiškė, kad jis prie prekystalio būsiąs pirmas. Bobos jį stumdė, o jis patenkintas kikeno.
Kažkodėl norėjosi labai didelio sultingo obuolio. Tadas slinko, nepaklausydamas minios šurmulio. Vėl galvoje neliko nieko gero. Kažkas truktelėjo jį už peties. Jis sunkiai atsisuko. Tai buvo Rima.
– Jūs be reikalo įsižeidėte. Aš nenorėjau… Jums, turbūt, tikrai ko nors reikia, juk dar nieko savo neturite.
Tadas lėtai nužvelgė jos veidą. Nuo plaukų galiukų lašėjo vanduo ir slydo skruostais – vėl lijo. Labai norėjosi rūkyti.
– Nieko tokio, – jis patylėjo. – O reikia man kilimo.
– O, ten tokių buvo! Senutė juos, matyt, mėgo. Ir užsienietiškų, ir…
– Man reikia skraidančio kilimo. Noriu išskristi iš čia… kad ir velniop.
Tadas norėjo apsisukti staigiai, bet praėjo aibės laiko, kol šone praslinko žemi namukai. Jis pajuto lietaus lašus už apykaklės ir skubiai patraukė link namų. Norėjosi greičiau sugauti radijo bangas, išgirsti ką nors gero ir negalvoti apie šitą prakeiktą šiukšlyną. Jis dar kartą atsigręžė. Būrys vis dar stumdėsi ir klegėjo. Vargšai žmogeliai – nesulauks jie senės turtelio. Vėjas pūstelėjo į atsuktą veidą lietaus purslus. Rima stovėjo neapsirengusi, ir jos juodi pilni vandens plaukai sunkiai plaikstėsi. Moterėlės graibė ją už rankovių, aišku, norėdamos kažko paklausti.
Kai šeimininkė grįžo namo, be įprastos muzikos Tado kambaryje išgirdo žemą vyrišką balsą.
– Keista, – pagalvojo ji, – pas jį juk niekas neateidavo.
Jeigu būtų pravėrusi duris, būtų pamačiusi, kad Tadas kalbėjo pats sau vienas.

Apie 1970 m.

Redakcijos atsakymas Ričardui Gaveliui, 1973. LMMA

MINORINIS BLIUZAS

Iʼm so lonely
Wanna die.
/„Yer Blues“/

Jis vienas blyškiame kambaryje, pilkšvoje prietemoje, kampuotoje minorinėje konstrukcijoje. Saulė, likusi už lango, nė negalvoja skaitytis su jo nuotaika – vaiskiame ore kažkas mirguliuoja ir gaubia viską švelnia migla. O viduje erdvė, suspausta niūrių sienų, slegia viską sunkia našta. Kiekvienas daiktas čia jaučia tą keistą sunkumą, niekas nejuda iš vietos, sustingo tragiškoje pusiausvyroje, lyg bijotų suplėšyti tylą, kylančią iš visų kampų.
Žmonės kažkur toli nuo šio nelinksmo urvo, jiems rūpi visai kas kita. Tik daiktai negali palikti jo, jiems turbūt lemta amžinai būti tarp dulkių ir stačių sienų kartu su juo, stovinčiu prie melsvo stiklo. Kambarys nedidelis, pilnas knygų ir to v i e n i n t e l i o – nepaprasto balso, skylančio į atomus ir vėl susijungiančio, sudraskyto ir kartu vientiso, plėšančio sielą ir tokio tragiško. Maldaujantis, beldžiantis į pasaulio duris bliuzas pripildo visus plyšius, bet viskas užsklęsta, ir balsas verkia sau vienas.
Jis stovi prie lango. Matyti tik suskeldėjusi priešais stovinčio namo siena ir tarp dviejų plokštumų numesta siaura, susisukusi gatvelė. Visur tuščia, tik vienišas pakumpęs vyriškas eina kažkur neskubėdamas.
Stovintis prie lango žmogus j a u vyras – tame keistame laikotarpyje, kai dar norisi jaunatviškai pasiausti, bet kaktoje jau įsirėžia pirmoji susimąstymo raukšlė. Kiekvienas buvo tokio amžiaus, bet ne visi nori tai prisiminti, nes kaip tik tada likimas pradeda daryti savo, neklausdamas mūsų nuomonės.
Ji – kažkur toli, gal net linksma, tikra moteris ir kartu tuštybės kamuolys. Jis aplaižo lūpas. Jokio skonio, tik slidus karštas paviršius. Sunkiai suspaudžia rėmą. Dulkelės saulės šviesoje žaidžia, jų keliai kryžiuojasi ir jos tyliai stumdosi, bet vis vien dingsta kažkur žemai. Niekas nenori liūdėti, net balsas jau baigė dainuoti; viskam ateina galas, ir geram, ir blogam. O viduje tuščia – lyg atsikėlei ankstų rytą ir, beviltiškai kamuojamas miego, eini, nė pats gerai nežinodamas kur.
Staiga tylą nutraukia durų girgždesys. Vyras neatsigręžia, net nesujuda, atrodo, niekas čia jo nedomina. Į kambarį įėjo kitas. Jo akis dengia tamsūs akiniai. Net pro stiklų šešėlius prasiskverbia šaltas duriantis žvilgsnis. Kambarys pasitinka atėjusį klausimu. Kažkada jis buvo tapęs savu, taip dažnai tekdavo jį priimti. Bet dabar gal tik jo nuotrauka, užslėgta daugybės knygų kažkur kampe, galėtų pasakyti, kiek laiko praėjo nuo to. Keista vėl jį čia matyti. Viskas sustoja, tik laikrodis nesulaikomai kažką skaičiuoja. Juodasis sunkiai sugirgždina kėdę. Nuo lubų nukibęs voratink­lis svyruoja, nenuspręsdamas, ar verta kristi žemyn į nežinią. Padvelkia šaltis. Nuo lango atplaukia sausas balsas:
– Tu žinai, kodėl tave v i s t i k kviečiau?
– Nori ko nors prašyti.
– Pasikalbėti.
– Tas taip pat reiškia prašyti.
– Aš neturiu su kuo daugiau pasikalbėti.
Didelis senas laikrodis pradeda mušti. Jis vienas į viską žvelgia ramiai, nė akimirkai nepamesdamas ritmo.
– Mes buvome… draugai. Tu man gali paaiškinti pasaulį?
– Tik tiek?
– Aš noriu kalbėti apie ją.
– Taip.
– Tu žinai, kuo man yra ji.
– Taip.
– Bet tu nežinai, kas įvyko.
– Žinau.
Jis staiga apsisuka. Nuo sofos nukrinta knyga. Juodasis nė nesujuda.
– Nesistebėk, tai nei kiek nekeista. Viską galima numatyti, išdavystes taip pat.
– Tavęs tas nestebina? Kai žmogus nužudo tikėjimą – juk sunaikina pats save.
– O tave stebina, kai vienas žvėris įkanda kitam? Ji nužudė tik iliuziją tavo smegenyse. Menką svajonę mažame kaulo rutuliuke.
– Tu manai – menką?.. Įkando – bet juk mes ne žvėrys.
– Ne, mes padaryti pagal dievo atvaizdą. Mes angelai, tik be sparnų. Bet ar angelai nesikandžioja?
– Nežinau…
– Kas kaltas?
– Nežinau…
– P i k t i e j i nebūna kalti. Seniai tavęs nemačiau; tu netapai piktas?
Tyla. Gniuždanti tyla, tik kažkur teška vandens lašai. Erdvė laukia to, kas ją praplėstų. Bet bliuzas jau seniai baigėsi. Tyla grėsmingai auga, kol balsas ją sugniuždo:
– Tu žinai, kuo ji man buvo.
– …
– Aš negaliu. Ji man buvo gyvenimas. Tikėjau ja, ji buvo mano p r a s –
m ė. Baisu prarasti tokį tikėjimą, tu nesuprasi.
– Tu nori tikėti žmonėmis?
– Nors vienu žmogumi.
– Visada reikia norėti to, ką gali daryti. Tada gyventi lengva.
– Bet juk žmogus viską gali.
– Sparnuoti žodžiai? Tu visai nepasikeitei. Gerai; tik jeigu jau jie kartą sparnuoti, tai skraido ir nejaučia po kojom žemės. Neužmiršk kasdienybės, – truputis tylos. – Aš tikiu tik savimi.
– Tai netikra.
– Vienintelis galimas tikėjimas. Iki mirties.
Viskas iki mirties, – pagalvojo jis. Kiekvienas gali numirti, kada jam patiks. Žymiai sunkiau – gyventi.
Kambaryje visai sutemo. Voratinklis vis tik nukrito ant grindų. Tik už lango niekas nepasikeitė.
– Tai baisu.
– Baisu? Gyvenk ir… juokis. Tik apsidairyk aplinkui – besijuokiantiems iš savęs lengva.
– Jeigu kvailiui lengviau gyventi, kvailu nesidarysi.
– Vėl komplimentai sau, – juodasis nusiėmė akinius. Iš kažkur atplaukė didelio orkestro garsai. Jis grojo kažką didingo, gal Bethoveną, ir keista klausytis šito disonanso.
– Bet juk kvaila būti tarp milijonų tokių, koks esi pats, ir likti vienam. Ir dar juoktis iš savęs.
– Nebūk.
Durys užsidaro. Juodasis išėjo.
Jis vėl vienas stovi prie lango. Gatve praeina tas pats pakumpęs vyriškis, dabar jau į kitą pusę.
Jiems buvo gera kartu. Atrodė, kad ji tas žmogus, kuriam galima sakyti tiesą ir žinoti, kad mainais gausi tą patį. Ji juokdavosi – jam taip pat būdavo linksma. Ji svajodavo. Ji liūdėdavo. Jos kūnas kvietė ir stūmė. Stūmė ir vėl kvietė iki galo. Jiems buvo gera kartu.
Tai būdavo retos šviesios valandėlės, kada galima išnirti iš gyvenimo rutinos, kada niekas tavęs nepainioja virvėmis, kada nereikia vaidinti seniai nusibodusios rolės, kada gali verkti ir juoktis nuoširdžiai, kada kalbi apie save ir apie pasaulį, apie pasaulį ir apie save, apie viską – ir apie save. Tai atrodė patvaru ir nesugriaunama. Bet, kaip visada, suiro svarstyklių pusiausvyra – kas kam kiek turi duoti. Skilo pasitikėjimas – o jo labiausiai reikėjo. Ji liko tokia pat ir kartu tapo tuščia, šalta, svetima. Vienas jos žvilgsnis perpildė taurę. Pasaulį užliejo ašaros – pirmas smūgis visada skaudžiausias.
– Ar tu buvai vertas jos?
– Kodėl tu gali klausti?
– Aš tas, kur g a l i k l a u s t i.
– Greičiau ji manęs neverta.
– Neapsimesk, tu žinai, apie ką aš kalbu. Ji – mergina, kokių daug. Ar tu buvai vertas meilės?
– Nežinau.
– Tai per lengva. Žmogus privalo žinoti. Kam tada turi tiek daug knygų? Galvok.
– Aš negaliu.
– Taip per lengva. Turi viską galėti.
– Nenoriu.
– Jei nenori, tai ko gyveni? Reikia norėti.
– Aš maniau, viskas kitaip.
– Dabar matai, kad ne. Tik taip. Visada atrodys, kad duodi daugiau, negu gauni.
– Man sunku.
– Tavo kaktoje netelpa net pirmoji raukšlė. Kur dėsi sekančias?
– Kur tiesa?
– Nėra bendros tiesos. Ji kiekvienam sava. Jau mylėjai, dabar žudyk ir pamatysi.
– Bet juk aš negaliu žudyti.
– Nemeluok, sapnuose tu užmušei dešimtis.
– Bet juk gyvenimas – ne sapnas.
– Tada tikėk.
– Negaliu.
– Tada mirk.
– Nenoriu.
– Tada ieškok.
– Sunku.
– Vis vien ieškok.
– Ko?
– To, ką rasi.
– Ar rasiu?
– Gal ir ne. Jei nevaldysi likimo.
– Tai gal lengviau…
– Eisi, kur sunkiau. Gyvenimas nežino lengvo kelio.
– Kokią teisę turi man įsakinėti?
– Aš tas, kuris t u r i t e i s ę įsakinėti. Eik.
Jis sėdėjo ant pasaulio viršūnės. Viskas aplink padengta nulūžusiomis medžių šakomis lyg rankomis. Siaučia vėjas, varto šakas; šaukia kažką vėjas – negali prisišaukti.

Apie 1970 m.

DIKTORIUS

Jis neturėjo vardo, o gal kaip tik laikė kur nors saugiai padėjęs ar šiaip užmetęs, nes jo retai galėjo prireikti. Jis dirbo radijo diktoriumi, tvirtai žinojo, kad turi eiti į tarnybą keturias dienas per savaitę, tai yra viena diena mažiau, negu kiti, ir to pilnai pakako.
Dienos paprastai slinkdavo vienodai, bet jis nieko kito nelaukė, nes buvo tik paprastas darbuotojas, nors slapta ir tikėjosi, kad kada nors galės tapti Vyresniuoju diktoriumi. Tai buvo mažai tikima, tai nebuvo jo rangas, nors premijas ir apdovanojimus, tiesa, nedidelius, kaip ir jo pareigos, jis gaudavo laiku.
Jis skaitydavo oro prognozes ir laikė, kad tai normalu. Visi suinteresuoti žinoti apie numatomą orą, ir šiuo požiūriu jo darbas atrodė netgi labai naudingas ir svarbus. Tiesa, kiti gal mieliau klausydavo sporto žinių ar politinių komentarų, bet, sėdėdamas prie mikrofono, jis negalėjo žinoti, kas ir kaip jo klauso, ir galėjo manyti, ką tinkamas. Kartais jis pasijusdavo net nejaukiai, pagalvojęs apie milžinišką auditoriją, kuri turėtų girdėti jo tylų ir ramų balsą, auditoriją, kurios jis niekada nematė ir nepažinojo. Bet tai greitai praeidavo, blogiausiu atveju tekdavo nebent surūkyti papildomą cigaretę ir nusiraminti, kad balsas nepradėtų drebėti.
Balsas buvo vienintelis tikrai vertingas dalykas jo sudėtingoje asmenybėje: žemas, sodrus, išklotas minkštu aksomu, bet sugebantis staiga suskambėti grynu metalu, kai jam reikdavo pranašauti audrą. Visą gyvenimą, jau nuo vaikystės, kurios jis neprisiminė, diktorius nebuvo gabus ar įdomus žmogus, jaunesnis netgi kažkiek pergyveno dėl to, bet tapo visai tinkamo rango darbuotoju savo puikaus galingo balso dėka. Jis saugojo ir net savotiškai gerbė šią dievo dovaną (taip, jis retkarčiais paminėdavo mintyse dievo vardą, nors, suprantama, gerai žinojo ir suvokė, kad yra grynai materialus subjektas, atsiradęs eiline tvarka).
Jo putlus baltas kūnas kažkodėl niekada netraukė nei vienos moters, ir pamažu jam ėmė atrodyti, kad iš viso nėra jokio paskirstymo į dvi lytis, visi yra vienodi žmonės, ir juos galima padalinti tik į kokias nors visuomenės grupes. Kada neskaitydavo prognozių, jis paprastai sėdėdavo namie, sklaidydavo žurnalus ir rūkydavo pypkutę, užsilikusią nežinia nuo kurių laikų. Ir taip visą laiką, kol vėl reikės eiti dirbti. Jis manė, kad visi elgiasi panašiai, todėl nepakentė žmonių, kurie kalbėdavo ne apie darbą. Diktorius jusdavo kažkokį pasididžiavimą ir netgi malonumą, kada trekštelėdavo mikrofono jungikliu ir panirdavo į pilną įvairių žodžių eterį. Jis skaitydavo prognozę neskubėdamas, raiškiai ir nepraleisdamas nei vieno žodžio. Kartais jos būdavo keistos, mistiškos ir netgi paslaptingos, kalbėdavo apie kažkokius ciklonus, besišvaistančius virš Europos, stumdančius milžiniškas karšto ir šalto oro mases, nors jie tik uodega teužkliudydavo respubliką, ir todėl prognozėje būdavo aiškiai rašoma: vėjas silpnas, galbūt iki vidutinio, pietiniuose rajonuose galbūt palis, o gal net pasnigs. Nors ir retai, bet bandydavo susimąstyti dėl visų šių oro masių ir baisių ciklonų su moteriškais vardais, tik tai neilgai trukdavo – galų gale, juk jis nebuvo koks nors meteorologas, o tik paprastas diktorius.
Kažkuriuo metu jam panūdo vis tik kiek nuodugniau pastudijuoti šį mokslą, bet, atsivertęs knygas, jis pamatė, kiek daug čia yra painių ir neaiškių dalykų. Keletą dienų jis stengėsi prisiversti, bet vis tik pasidavė, suprantama, sugalvojęs sau pasiaiškinimą, kaip visada. Juk kiekvienas diktorius turėjo praeiti glaustą meteorologijos kursą, kad nors taisyklingai ištartų ir vartotų specialius terminus. Tad kam grįžti prie senų dalykų?
Ėjo metai, viskas slinko tvarkingai ir negrįžtamai, Vyresniuoju diktoriumi jo neskyrė, bet ir nepriekaištavo už darbą, tik su amžiumi kaupėsi ir mintys. Dabar jis neretai stovėdavo prie lango, žiūrėdamas į žaidžiančią apšarmojusiose medžių šakose saulę, ir galvodavo, kad vakar skaitė prognozę apie siausiančią pūgą. Visa tai, žinoma, nieko nekeisdavo, jis eidavo į savo kabiną ir pradėdavo darbą. Vienu metu jis pilnai ir paprastai pasiteisindavo nors pats sau: izoliuotoje nuo išorės garsų ir vaizdų dėžėje jis juk negalėjo matyti, kas vyksta lauke, o lape ant stalo viskas buvo tvarkingai surašyta. Bet vis viena likdavo kažkokios nemalonios nuosėdos, ir ilgainiui jis įprato nežiūrėti pro langus prieš skaitydamas.
Visur vyko mokslinė-techninė revoliucija, ji negalėjo aplenkti ir jų studijos, atsirado puikūs magnetofonai, dabar buvo galima iš anksto įrašyti visą tekstą ir būti garantuotam, kad tikrai neprisieis užsikosėti viduryje sakinio ir po to atsiprašinėti. Buvo galima netgi distanciškai įjungti magnetofoną, kuris tuoj pat pradėdavo taisyklingai kloti jo balso aksomą, kalbėdamas apie gilų speigą ir šaltį, o pačiam žiūrėti pro langą į liūdnai teškenančius balas praeivius.
Tačiau jis nepamėgo naujos technikos ir manė, kad elgiasi teisingai. Savo kabinoje, sandariai uždaręs duris, jis jausdavosi saugus ir teisingas. Jis puikiai žinojo, kad prognozės tekstas aprobuotas ir patvirtintas, kad jis neturi jokios teisės ar galimybės ką nors jame keisti ar praleisti. Orai buvo nepastovūs, ir jis netgi savotiškai užjautė meteorologus, dirbančius sunkų ir nedėkingą darbą.
Kartais jam pakeldavo algą ar padidindavo priedą už darbo stažą, ir jis puikiai žinojo, kad jeigu jis išeis, prognozes skaitys kas nors kitas. Kitaip ir negalėjo būti, viskas buvo tvarkoje, ir tik labai retai jis nustebdavo, pamatęs, kad skaito vakar dienos prognozę, nors visi jau žino, koks buvo oras. Kartais jam atrodė, kad laikas jau painiojasi, kad galbūt ryt bus vakar ar kaip nors panašiai, bet jis griebdavosi gelbstinčio lapo, ir viskas būdavo tvarkoje, nes tereikėjo perskaityti tiksliai ir gerai. Jam taip pat buvo gera, ir pamažu jis atprato nuo minčių.
Jis tapo savotišku veteranu, nors tikrai neprarado nė krislelio savo jaunatviško žvalaus balso. Būdamas ramaus būdo, jis nebandė kaltinti ar teisinti savęs, kad taip ir nepasidarė Vyresniuoju diktoriumi, visada trūkdavo etatų ar šiaip kas nors atsitikdavo.
Artėjo pensijos laikas, ir jis dažnai pagalvodavo apie ateinančią rimtį, nors ir tikėjosi, kad jam kaip senam nesipelniusiam darbuotojui visada leis paskaityti retkarčiais kokią trumpą prognozę.
Kažkaip nejučiom, automatiškai, jis atvertė spausdintą lapą ir tą rytą, pasiruošęs skaityti apie šviesią saulę, pasuko jungiklį ir ramiai be skausmo numirė, paskleidęs žilus plaukus ant mikrofonų, tik paskutinę akimirką spėjęs pagalvoti, kad ryt lauke, už lango, matyt, lis juodas tamsus lietus.

Apie 1974 m.