1925 m. balandžio 10 d. Niujorke buvo šilta, bet pliaupė, – to penktadienio būta lietingiausios mėnesio dienos. Penktosios aveniu 153-157 numeriu pažymėtame Charleso Scribnerio II (1854–1930) svainio Ernesto Flaggo (1857–1947) leidyklai „Charles Scribnerʼs Sons“ suprojektuotame penkiaaukštyje šampano kamščiai nepokšėjo, nors apie bent vieną tokią dieną –Didžiojo Amerikos romano (DAR, Great American Novel) dieną – galvoja kiekvienas Amerikos leidėjas. 1868 m. rašytojas Johnas Williamas De Forestas (1826–1906) prieš trejus metus įkurtame mėnraštyje „The Nation“ paskelbė straipsnį „Didysis Amerikos romanas“. Jis skatino kurti amerikiečių literatūrą kaip savarankišką, o ne europietiškosios prielipą, nes solidi proza – privalomas kiekvienos suverenios valstybės požymis, tautos ir visuomenės telkimo įrankis. Išjuoktas ir pultas, kartais be atvangos, De Foresto pasiūlymas visgi tapo, pasak Lawrenceʼo Buello monumentalios studijos „Svajonė apie Didįjį Amerikos romaną“ (The Dream of Great American Novel, 2014), nenužudoma svajone (Unkillable Dream). Tiesa, pretendentas į DAR turėjo atitikti papildomą vertinimo matą: pub­likavimo metu romano kultūrinė vertė negalėjo būti akivaizdi. Šventės tą penktadienį nesigirdėjo, nes dėl trečiojo Francio Scotto Keyʼaus Fitzgeraldo (1896–1940) romano „Didysis Getsbis“ (Great Gatsby) leidykla turėjo kuklesnes viltis – tiesiog gerai parduoti.

Francio Scotto Fitzgeraldo romano „Didysis Getsbis“ (1925) pirmojo leidimo viršelis. Iliustratorius – Francis Cugatas. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

Fitzgeraldas buvo pirmasis „Scribnerʼs“ redaktoriaus Maxwello Perkinso (1884–1947) atradimas tarp tuo metu bepradedančių reikštis Prarastosios kartos (Lost Generation) rašytojų; netrukus šis sąrašas leidykloje pailgėjo Ernestu Milleriu Hemingwayʼumi (1899–1961), Thomu Wolfeʼu (1900–1938), Erskineʼu Caldwellu (1903–1987). Perkinso kolegos neskubėjo susižavėti Fitzgeraldo rankraščiu, bet redaktorius savo nuomonės apie jaunąjį prozininką nekeitė, nors pirmąjį ilgosios prozos bandymą grąžino Fitzgeraldui, kuris prie jo rymojo metus, kol tekstas virto debiutiniu romanu „Šioje rojaus pusėje“ (This Side of Paradise, 1920; lietuviškai 2012). Kritikai aikčiojo iš nuostabos, pirmasis 3 tūkst. tiražas ištirpo per tris dienas, laužinius į spausdinimo stakles teko krauti vėl ir vėl, iš viso vienuolika kartų. Tegu 49 tūkst. parduotų egzempliorių neužteko, kad kūrinys patektų į perkamiausių 1920 m. knygų dešimtuką, nežinomą rašytoją buvo neabejotinai ištikusi sėkmė. Po dvejų metų pasirodžiusiam antrajam Fitzgeraldo romanui „Gražūs ir pasmerkti“ (The Beautiful and Damned, 1922; lietuviškai 2022) leidykla turėjo solidesnių lūkesčių; iš karto atspausdino 20 tūkst. tiražą, kurį teko papildyti 50 tūkst., tik kritikų atsiliepimai taip skardžiai nebeaidėjo. Trečiasis romanas 1925 m. turėjo bent jau pakartoti „Gražių ir pasmerktų“ atvejį.

Rašytojas laiškuose Perkinsui nerimavo dėl „Didžiojo Getsbio“ sutiktuvių: „Šiandien išeina knyga, bet bijau ir nerimauju. Tarkime, moterims knyga nepatiks, nes joje nėra nė vienos svarbios veikėjos, o kritikams – nes knyga pasakoja apie turčius, o ne <…> valstiečius? Tarkime, kad ji net nenubrauks mano įsiskolinimo Jums – todėl reikės parduoti 20 tūkst. egzempliorių, kad tai įvyktų. Tiesą sakant, visas mano pasitikėjimas dingęs – nesakyčiau Jums to, bet kai gausite laišką, blogiausia jau bus žinoma. Mane pykina nuo šitos knygos – perrašiau ją bent penkis kartus. <…> Apmaudu, nes pirmieji penki skyriai ir septintojo bei aštuntojo dalys yra geriausia, ką esu padaręs.“ Balandžio pabaigoje leidykla gerų žinių nesiūlė, Perkinsas Fitzgeraldui Paryžiuje pranešė apie stringančius pardavimus. Platintojai raukėsi, kad vos 200 puslapių knyga prie storų XIX a. romanų pripratusiam skaitytojui tiesiog per trumpa. Nors 1926 m. „Didysis Getsbis“ pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, Owenas Davisas (1874–1956) pritaikė kūrinį Ambasadoriaus teatrui (Ambassador Theater) Brodvėjuje, Holivude Herbertas Brenonas (1880–1958) studijoje „Famous Players-Lasky“ ekranizavo romaną, bet skaitytojų sielos ir piniginės neatsivėrė.

Nemari tapo kritinė išvada Pulitzerių šeimai priklausiusiame laikraštyje „The New York Evening World“, pranešusi, kad romanas – stačiai niekalas (Fitzgeraldʼs Latest A Dud). Daugumos kritikų reakcijos nebuvo tiesmukai neigiamos, bet santūrios. Vieniems neįtiko rašytojo stilius, kitiems – personažai, siužetas, tretiems romanas atrodė vienadienis skaitalas, eilinis detektyvas tarp kitų, pasitaikė ir neapsisprendusių. Laikraščio „New York Herald Tribune“ literatūros redaktorė, amerikiečių libertarizmo pradininkė, viena iš įtakingiausių kritikių ir jau keturių romanų autorė Isabelė Mary Bowler Paterson (1886–1961) atitarė De Forestui: „Niekada negyvenęs negali gyventi; tad ši knyga skirta vienam sezonui, bet tokia specifinė tam sezonui, jog net šiek tiek unikali.“ Kai Fitzgeraldas, vos 44-erių, nuomojamame bute Holivude mirė nuo širdies smūgio prieš šv. Kalėdas, 1940 m. gruodžio 21 d., sandėliuose pelijo to šiek tiek unikalaus vienam sezonui romano antrojo 3 tūkst. egzempliorių tiražo likučiai. Paskutinį čekį rašytojui už „Didįjį Getsbį“ leidykla išrašė 13 dolerių ir 13 centų sumai, – visus septynis egzempliorius Fitzgeraldas nupirko pats. Iki šlovės ir kultinio rašytojo statuso buvo likę ne taip jau daug metų.

Francis Scottas Fitzgeraldas. Nežinomo autoriaus nuotrauka žurnale „The Worldʼs Work“ (1921 m. birželis). Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

1941 m. pabaigoje Amerikai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, savanoriai suskubo rinkti knygas kariaujantiems vyrams. Netruko paaiškėti, kad savieigai palikti šią veiklą neišmintinga. JAV administracijos kartu su popieriaus gamintojų, leidėjų, knygynų savininkų ir bibliotekininkų įkurta Karo meto knygų taryba (Council on Books in Wartime) perėmė iniciatyvą 1942 m. ir atrinko 1322 kūrinius. Ant pigaus popieriaus, atsisakant kietų viršelių, renkantis į kareiviškos uniformos kišenes telpančių knygelių formatą (Armed Services Edition), buvo atspausdinta per 120 mln. egzempliorių šešiolikai milijonų karinėse pajėgose tarnaujančių amerikiečių. Pirmoji knygų partija vyrus pasiekė 1943 m. spalio mėnesį. „Didžiajam Getsbiui“ atiteko vieta nr. 862 serijoje Z, skaitytojams perduotoje pačioje karo pabaigoje, ne vienam jau esant pakeliui namo. Romano tiražo likučių „Scribnerʼs“ sandėliuose nebūtų pakakę, – kariškiams reikėjo 150 tūkst. egzempliorių. Didžiausiame nemokamų knygų cunamyje, kada nors užliejusiame skaitytoją, toks skaičius buvo užtvanką pralaužęs lašas. 1949 m. romanas dar kartą ekranizuotas, šįkart Elliotto Nugento (1896–1980) Holivude, studijoje „Paramount Pictures“. 1951 m. pasirodė Arthuro Mizenerio (1907–1988) „Tolimoji rojaus pusė“ (The Far Side of Paradise, 1951), pirmoji Fitzgeraldo biografija. Po karo peržiūrėtas Amerikos literatūros kanonas, romanas įtrauktas į mokyklų anglakalbės literatūros programą ir išlieka tarp dešimt dažniausiai nagrinėjamų kūrinių.

Esė „Džiazo amžiaus atgarsiai“ (Echoes of the Jazz Age) 1931 m. rašytojas mintijo, kad ką tik prašvytravęs pokarinis dešimtmetis buvo stebuklų, pertekliaus, meno ir satyros metas. Karnavalinis, karštligiškas, svaiginantis ir labai apkvaitęs laikmetis, kurį būtent Fitzgeraldas pakrikštijo Džiazo amžiumi, priklausė ir pusiau mitologizuotiems kūrėjams. Senoji tvarka griuvo, naujai išnyranti tik ryškėjo. Menininkams teko ne tik aprašinėti tas kaleidoskopines dienas, bet ir patiems jas kurti. Fitzgeraldas visame tame dalyvavo nuo pat pradžių. Tuoktuvių 1920 m. balandžio 3 d. Niujorke su Zelda Sayre (1900–1948) metu jis jau neblogai uždirbo iš rašymo, tegu pirmiausia komerciniams žurnalams, skoningai rengėsi, gerai atrodė nuotraukose, sutarė su žurnalistais. Tokios sėkmės pakako, kad Zelda pagaliau sutiktų tekėti, bet neužteko, kad Fitzgeraldui topteltų iš naujo siekti savo pirmosios meilės, čikagiškės Ginevros King (1898–1980), kurios itin turtinga šeima Fitzgeraldą dėl kuklesnės socialinės kilmės buvo pavariusi šalin. Rašytojo gyvenimą Zelda paryškino: dabar dviese važinėjosi ant taksi stogų ir šokinėjo į miesto fontanus, skubėjo iš vieno festivalinio susibūrimo į kitą ir kentė pagirias, bet taip pat kartu dėl ekscentriško elgesio buvo iškraustomi iš viešbučių, nuomojamų būstų, neįleidžiami į klubus, drauge kivirčijosi su artimais bičiuliais, galynėjosi su nuolatinėmis finansinėmis skolomis.

Šeimos gyvenimas ir dukters gimimas 1921 m. nenuramino Fitzgeraldo reikmės dažnai keisti gyvenamąją vietą. Sutuoktiniai atvyko į Niujorką 1922 m. rugsėjį, ir tai užbaigė pusantrų metų trukusį jaunos šeimos blaškymąsi po Ameriką ir Europą. Jie išsinuomavo namą Long Ailando saloje, po Bruklino tilto statybos pabaigos 1883 m. ir Kvinsboro tilto atidarymo 1909 m. tapusioje turtingų, gražių ir žinomų smėlio dėže. Long Ailande bendruomenės spietėsi pagal turtinius požymius, bet itin griežtų ribų tarp jų nebuvo, liesdavosi alkūnėmis vilose vykusiuose vakarėliuose. Tarp gražiųjų ir turtingųjų buvo Džėjaus Getsbio prototipas – imigrantas, Vokiečių imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus Friedricho III (1831–1888) sekretoriaus našlaitis Maxas Storkas von Gerlachas (1885–1958), prasigyvenęs iš kontrabandinio alkoholio tiekimo Niujorko gangsterio Arnoldo Rothsteino (1882–1928) nelegaliems barams (speakeasies). Įstabu, kad literatūros istorikai atstūmė Gerlachą, kada jis pats juos susirado, norėdamas papasakoti apie legendines dienas saloje, o įkandin ėjusių kartų tyrinėtojai, susivokę, kad Getsbis vienodai realus ir sugalvotas, perbėgo istorijos lūžtantį, tirpstantį ledą, tik padedami privačių detektyvų.

Tuo metu Fitzgeraldas tikėjosi finansinės sėkmės iš pjesės „Daržovė“ (The Vegetable, 1923), tačiau po metų triūso teatre viskas suguro premjeros vakarą, taip atsisveikinta ir su studijų Prinstono universitete laikais pakirdusiais dramaturginiais siekiais. Du mėginimai dirbti kino industrijai taip pat baigėsi niekuo. Rašytojas skaičiavo, kad Long Ailande vidutiniškai parašė vos po 100 žodžių per dieną, ir dėl to krimtosi. Nuo „Gražių ir pasmerktų“ praėję dveji metai darėsi grėsminga pertrauka dar jaunokam literatui, o Perkinsui naują kūrinį Fitzgeraldas vis žadėjo nuo 1922 m. vasaros, mėgino jį rašyti vos atvykęs į Rytinį krantą. Trečiojo romano, kurį ketino pabaigti 1924 m. vasaros pradžioje, reikėjo ir dėl to, kad šeimos išlaidos nuolat lenkė įplaukas. Fitzgeraldai vėl atsidūrė ant vieškelio, ieškodami ramesnės aplinkos, o aukšta pokarinio dolerio perkamoji galia Europoje stūmė juos vienintele kryptimi. Iš prancūziškosios Rivjeros rankraštį Perkinsui rašytojas išsiuntė tik pirmomis lapkričio dienomis. Redaktorius bičiuliui nedelsiant atsakė: „Manau, kad romanas yra stebuklas. <…> O kalbant apie patį rašymą, jis stulbinantis.“

Fitzgeraldas, rašęs gan greitai, „Didįjį Getsbį“ vėlavo pabaigti ir išsiųsti dėl audringo nutikimo tą vasarą. Nuobodžiaujanti Zelda paplūdimyje prie Antibų susipažino su prancūzų lakūnu Albertʼu Éduardʼu Jozanu (1899–1981), tapsiančiu jos romanų „Kitas valsas mano“ (Save me the Waltz, 1931) ir „Priklauso Cezariui“ (Caeserʼs Things, 1947) personažais. Jos paauglystė bėgo gimtojoje Alabamoje netoli dviejų karinių bazių, tad lakūnų gyvenime jau buvo sutikusi. Fitzgeraldas, pavyduliavęs žmonos visiems, seniai žinojo, kad vyrai negailėjo dėmesio ar tiesiog pamesdavo galvas dėl jos, bet šis ryšys atrodė kitoks. Po šešių savaičių nuo Fitzgeraldų pažinties su būsimuoju Prancūzijos Respublikos karo laivyno admirolu sutuoktiniai vienas kitam rėkė apie skyrybas, o rugpjūčio pradžioje Zelda mėgino nusinuodyt. Vėliau viešumoje Jozanas neigė, kad santykiai kada nors peržengė bičiulystės ribas, tvirtino, kad neištikimybės drama buvo sufantazuota, nes pora nemokėjo gyventi be nuolatinės emocinės įtampos.

Sarah Churchwell knygoje „Neatsargūs žmonės: žmogžudystė, sąmyšis ir „Didžiojo Getsbio“ išradimas“ (Careless People: Murder, Mayhem and the Invention of The Great Gatsby, 2013) atsekė daugiau kūrinio šaltinių. Romano teksto ir Fitzgeraldų tų dienų spaudos iškarpomis mirgančių darbinių sąsiuvinių sugretinimas, papildant poros neišvengiamai žinotu Niujorko kontekstu, patvirtina, kad „Didysis Getsbis“ išaugo ir iš chaoso visuomenėje. Džiazo amžiaus glamūras maišėsi su žmogžudystėmis, kurių įtariamieji, jei buvo turtingi, iš teismų išžygiuodavo nekalti, ir žūtimis automobilių avarijose, sukeltomis neatsakingo vairavimo. Amerika braidė po alkoholį, permerkusį viską po 1920 m. įsigaliojusios aštuonioliktosios Konstitucijos pataisos, ir Prohibicija suko augančios priklausomybės skaitiklį, registravo nuo nekokybiškų svaigalų apakusias ir mirusias savo aukas. Įtaką tarpusavyje dalinosi gangsteriai, o „senieji pinigai“ neketino lengvai atiduoti savo galios pozicijos naujaturčiams. Tuo tarpu kinas, radijas, reklama prisijungė prie spaudos ir rimtai užsiėmė masiniu protų minkymu. Simboliška, kad šioje pokarinėje pekloje Niujorke iki 1925 m. balandžio 27 d. žalias šviesoforų signalas – priešingai nei kitur – reiškė draudimą judėti.

Williamas Maxwellas Evartsas Perkinsas – knygų redaktorius, pasauliui pristatęs Francį Scottą Fitzgeraldą, Ernestą Hemingwayʼų ir kt. 1943. Publikuojama pagal viešosios prieigos (PD) licenciją

Tokias ryškiausias gijas, autobiografines ir bendrakultūrines, Fitzgeraldas suvijo į devynių epizodų vaizdinį apie 1922 m. vasarą saloje. Pirmieji „Didžiojo Getsbio“ kritikai neklydo: kūrinyje yra ir sensacionalizmo, ir detektyvo, ir spaudos naujienų plagijavimo, ir nelaimingos meilės, ir antikinės mitologijos, ir visuomenės analizės, ir to, ką Pulitzerio premijos laureatas Jamesas Truslowas Adamsas (1878–1949) studijoje „Amerikos epas“ (The Epic of America, 1931) įvardins amerikietiškąja svajone (American Dream). Romanas pasirodė per patį Džiazo amžiaus piką, ir tas metas skaitytoją akino, trukdydamas aptikti hipnotizuojančią melancholiją dėl negrįžtamai dingstančio laiko, išgirsti įspėjimą apie valingo savęs perkūrimo trapumą. Per literato rašiklį nugurgėjęs ant popieriaus bulvarinis siužetas kasdienybę pakylėjo iki meno. Ne vienas to laikmečio autorius mėgino išauginti kūrinius iš kasdienybės, bet Fitzgeraldui, kaip yra sakęs Johnas OʼHara (1905–1970), tai pavyko geriausiai.

Fitzgeraldui teko būti savo laikmetyje iš vidaus ir jį matyti iš išorės vienu metu, kurti tas dienas ir apie jas. Tokia nuolatinė tvilinanti vidinė įtampa turėjo savo kainą. Rašyti jis nenustos, bet ketvirtasis romanas „Švelni yra naktis“ (Tender is the Night, 1934; lietuviškai 1997) pasirodys po devynerių metų, penktasis – „Paskutinis magnatas“ (The Last Tycoon) – liks nebaigtas. Kartkarčiais dar sumirgės spaudoje, žurnalistus domins epizodai, susiję su stiprėjančia priklausomybe nuo alkoholio, kurios atsikratyti rašytojui taip ir nepavyko. 1937 m. rudenį Ginevra susiras Fitzgeraldą Los Andžele, šis trumpas susitikimas ir keli pokalbiai telefonu taps tik neilga pastaba literato biografijoje. Zelda nuo 1930 m. daugiausia laiko praleis psichiatrinėse ligoninėse, o 1948 m. kovo 10 d. kartu su kitomis pacientėmis žus Ešvilio psichiatrijos klinikoje Šiaurės Karolinoje naktį kilusiame gaisre.

Pasak Amerikos leidėjų asociacijos (Association of American Publishers), po 1945 m. pasaulyje parduota apie 25 mln. „Didžiojo Getsbio“ egzempliorių – arba maždaug po pusę milijono kasmet. Per aštuonis dešimtmečius romanas paveikė ne tik Amerikos literatūrą. Aplink jį susikūrė ištisa industrija, kurios įtaka perkirtusi amerikiečių kultūros ribas. Trys naujos romano ekranizacijos 1974, 2000 ir 2013 m. buvo svari sklaida. Teatruose romano veikėjai istoriją pasakoja pjesėmis, miuziklu, baletu, opera. Susižavėjusiems Džiazo amžiaus vakarėlių estetika parengtos spausdintinės ir internetinės instrukcijos, kaip saugiai susikurti saldžią iliuziją be pasekmių. Godojantiems pakartoti Fitzgeraldo literatūrinę sėkmę ar norintiems pranešti pasauliui apie savo perkamąją galią Vokietijos rašiklių gamintojas „Montblanc“ periodiškai siūlo vis naujo modelio parkerį „Great Gatsby“. Skaitytojas gali rinktis net viršelį: nuo mėlynojo Francio Cugato (Francisco Coradal-Cougat, 1893–1981) aplanko „Dangaus akys“ (Celestial Eyes) iki kurios nors pastišinės art deco variacijos arba unikalaus grafinio apipavidalinimo. Neatsilieka ir akademinis pasaulis – diplominių rašinių ir daktaro disertacijų, straipsnių ir solidesnių studijų apie romaną ir autorių skaičius išsipūtęs iki dešimčių tūkstančių. Dailioji žodija irgi nesnūduriuoja – romano variacijos rpritaikytos kiekvieno skoniui. Kūrybininkai gali švytėti dėl kultūros įtakos verslui, aptikę Fitzgeraldo žymę stambios firmos vertybiniame devize (Move fast and break things). Vienaip ar kitaip, romanas prasibrovė per kritikų lalesius, pergalėjo du – Antrąjį ir Šaltąjį – karus, atlaikė postmodernistų anšliusą ir globalistines klejones.

Francis Scottas ir Zelda Fitzgeraldai, 1923. Alfredo Cheney Johnstono nuotrauka, publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

2024 m. žurnalas „The Atlantic“ kliūstelėjo naujos alyvos į DAR ugniavietę, paskelbęs savąjį ypatingos vertės prozos kūrinių sąrašą, bet išgujęs iš ten visą XIX a. amerikiečių beletristiką. Anksčiau „Didysis Getsbis“ šiame aukso fonde kumščiavosi su Harper Lee (1926–2016) „Nežudyk strazdo giesmininko“ (To Kill a Mockingbird, 1960; lietuviškai 1967), Hermano Melvilleʼio (1819–1891) „Mobiu Diku“ (Moby-Dick, 1851; lietuviškai 1971 ir 1990), Marko Twaino (1835–1910) „Heklberio Fino nuotykiais“ (The Adventures of Huckleberry Finn, 1884; lietuviškai 1912, 1938 ir 1950), Johno Steinbecko (1902–1968) „Rūstybės kekėmis“ (The Grapes of Wrath, 1939; lietuviškai 1947 ir 2021), Williamo Faulknerio „Absalomai, Absalomai!“ (Absalom, Absalom!, 1936; lietuviškai 1989) ar Breto Eastono Elliso „Amerikos psichopatu“ (American Psycho, 1991; lietuviškai 2010), Jonathano Franzeno „Laisve“ (Freedom, 2010). Dabar žurnalo sprendimu „Didysis Getsbis“ pradeda amerikietiškosios ilgosios prozos 136 romanų, iš kurių net 60 uždrausti JAV mokyklose ir bibliotekose, kordebaletą. Kadais nelabai reikalingi tiražo likučiai įgavo kitokią vertę: geros būklės egzempliorius, kurio tikrumas patvirtintas leidybos istorijos žinovo, 2013 m. kainavo 180–194 tūkst. Amerikos dolerių, o 2022 m. už pirmojo tiražo egzempliorių pirkėjas atseikėjo 360 tūkst.

Tarp lietuviškai skaitančiųjų Fitzgeraldas išliko nepastebėtas iki antrosios sovietinės okupacijos. Atkeliavo romanas į Lietuvą tiems laikams įprastu maršrutu – per Maskvą: vertimu į lietuvių kalbą „Vagos“ leidykla pasirūpino 1967 m. Vienintelė romano recenzija, parašyta Vytauto Sirijos Giros (1911–1997), pasirodė tų pačių metų žurnalo „Pergalė“ gruodžio numeryje, kiek vėliau lietuviškos periodikos skaitytojas galėjo susipažinti su kai kuriais Fitzgeraldo apsakymais. Po Kovo 11-osios romanas pradėjo plūdinėjimą iš leidyklos į leidyklą, pasimetė dailininko ir poeto, tremtinio Emanuelio Katiliaus (1926–1997) sukurtas viršelis. Fitzgeraldo redaktoriaus stulbinančiu įvardintas rašymo stilius (And as for sheer writing, itʼs astonishing) nelengvai prabyla kitomis kalbomis: 1928 m. į vokiečių kalbą pirmą kartą Estheros Grenen (tikr. vardas Maria Lazar, 1895–1948) išverstas romanas sulaukė dar aštuonių vertimų; su kaimyne suspėja Prancūzija, kur kartu su 1926 m. Victoro Llonaʼo (1886–1953) vertimu yra aštuoni variantai. Nepelnytai pastaruoju metu mėginta ieškoti netobulumų Gražinos Zolubienės vertime, juolab kad vertėja jį taisė antrajam leidimui 1995 m. Naujas vertimas į lietuvių kalbą gali būti geistinas. Kol kas didesnis galvosopis yra padrikai skaitytojui pristatyta Fitzgeraldo kūryba: iš romanų trūksta tik nebaigto penktojo, bet iš daugiau nei 170 apsakymų lietuviškai yra tik keliolika; skaitytojui pateikti suardžius rašytojo ir redaktoriaus sudarytus rinkinius; eilėje lūkuriuoja eseistika. Klausimas, ar vis dar verta skaityti Fitzgeraldą, nebėra opus.