Janet Echelman pasakoja, kad niekada neketino tapti vėjo skulptore. Tačiau jei kada nors lankėtės Porto mieste Portugalijoje, vaikščiojote Gvangjo (Pietų Korėjoje) gatvėmis ar važiavote pro Vakarų Holivudą, galbūt matėte jos milžiniškas marga­spalvio pluošto skulptūras, sklandančias virš miestų ir milijonų juose gyvenančių žmonių. Glaudžiai bendradarbiaudama su inžinieriais, Echelman pastaruosius 26 karjeros metus kūrė skulptūras, kurios savo dydžiu prilygsta dangoraižiams.

2023 m. konferencijoje „Imagine Solutions“ Nea­polyje, Floridos valstijoje, Echelman kalbėjo apie savo profesinį kelią, kūrybinį procesą ir tai, kaip jos banguojančios, šokančios ir plevenančios vėjyje skulptūros visam laikui pakeitė miestų kraštovaizdį.

Janet Echelman Jos paslaptis – kantrybė / Her Secret Is Patience, 2009. Finiksas, Arizona, JAV. Paulo Sablemano nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

Kas jus įkvėpė kurti tokį meną?

Savo karjerą pradėjau kaip tapytoja. 1997 m. gavusi Fulbraito dėstymo programos stipendiją iškeliavau į Indiją – planavau rengti parodas visoje šalyje. Iš JAV siunčiausi dažus ir teptukus, tačiau jie taip ir neatkeliavo. Artėjant galutiniam parodos terminui, turėjau greitai ką nors sugalvoti. Mahabalipurame, Indijos pajūrio kaimelyje, kuriame buvau apsistojusi, stebėjau, kaip pakrantėje žvejai kas vakarą išvynioja savo tinklų rietuves. Vieną dieną pagalvojau, kad tai būtų puiki medžiaga skulptūroms. Iki Fulbraito metų pabaigos kartu su žvejais sukūriau visą seriją tinklinių kūrinių ir pavadinau „Bellbottom“, pagal tuo metu populiarias kliošines kelnes.

Tuomet ėmiau plėtoti šią vizualinę kalbą ir tobulinu ją iki šiol. Nuo rankų darbo tinklų pynimo paplūdimyje su vietiniais indais iki vieno ar dviejų miesto kvartalų dydžio darbų, pritvirtintų prie dangoraižių, – tai nuolat kintantis iššūkis.

Janet Echelman Žemės laikas 1.78 / Earthtime 1.78, 2021. Helsinkis, Suomija. © Robert309 | Dreamstime.com nuotrauka

Kaip vertinate savo kūrinių inžinerinę pusę? Kaip jie konstruojami, ypač atsižvelgiant į didžiules apimtis?

Kiekvienas kūrinys iš pradžių modeliuojamas skaitmeniniu būdu. Pirmieji eskizai labai paprasti – tai tik mano užmetimai pieštuku. Tačiau galutinis mūsų studijos parengtas projektas – išbaigtas spalvotas kompiuterinis 3D modelis. Galime matyti, kaip skulptūra išsidėsto erdvėje, kaip jungiasi su viskuo, kas ją supa. Galime judėti po trimatę aikštelę ir apžiūrėti kūrinį iš visų pusių.

Aš ir mano komanda dešimtmetį kūrėme originalią programinę įrangą skulptūrų minkštajam kūnui modeliuoti, leidžiančią mums projektuoti trijų dimensijų tinklines formas, suvokiant šio amato apribojimus, ir parodančią jų atsaką į gravitacijos ir vėjo jėgas.

Kiekvienas elementas – kiekviena virvės gija ir mazgas – kuriamas atsižvelgiant į jo storį, standumą, svorį ir tankį. Taigi analizuoti tokias neįprastas struktūras, kurios yra ir akytos, ir lengvai judančios, iš tikrųjų nelengvas darbas. Tai nėra standartas – statybos departamentai paprastai analizuoja tvirtus pastatus, suręstus iš jiems žinomų medžiagų, pavyzdžiui, plieno ir betono, todėl mano pasirinktos medžiagos iš tiesų verčia visus dirbti naujais būdais.

Kalbant apie fizinę konstrukciją, mano skulptūros atrodo trapios, tačiau yra neįtikėtinai tvirtos. Jos turi atlaikyti penktos kategorijos uraganą. Patvarumą pasiekiame naudodami ypač sudėtingas medžiagas, įskaitant pluoštą, kurį NASA naudojo marsaeigiui „Mars Rover“, – itin didelio molekulinio tankio polietileną, pagal užsakymą pinamą į struktūrinius lynus. Iš įvairių kitų pluoštų gaminame kiekvienos skulptūros minkštiesiems sluoksniams skirtą virvę.

Vėliau visi lynai rankomis surišami kartu, pagal metodus, šimtus metų naudojamus jūrų pramonėje laivams statyti. Tai senos iš kartos į kartą perduodamos žmonių technologijos.

Kai jau turime tokias surištas tinklines plokštes, į jas įkomponuojame skirtingas spalvas, kad kūrinyje atsirastų raštai. Tada šios plokštės tvirtinamos prie virvinių konstrukcijų ir paprastai keliamos į erdvę naudojant kranus. Mano komanda jas įtempia, kad atlaikytų galingas gamtos jėgas.

Janet Echelman Žemės laikas 1.78 / Earthtime 1.78, 2018. Madridas, Ispanija. © Andres Garcia Martino | Dreamstime.com nuotrauka

Kokią skulptūrą techniniu požiūriu buvo sunkiausia sukurti ir kodėl?

Užsakymas Sent Pitersbergo prieplaukai Floridoje „Linkstanti arka“ (Bending Arc) buvo sudėtingas, nes skulptūra turėjo atlaikyti penktos kategorijos uraganinį vėją – ir vis dėlto mes tai padarėme. Yra filmuota medžiaga, kurioje arka įamžinta per uraganą „Ian“ – ji tiesiog nuostabiai šoko.

Uraganinis testavimas prasideda jau projektavimo etapuose. Mūsų išsamūs skaitmeniniai modeliai išbandomi ir analizuojami, kad atlaikytų tam tikrą vėjo jėgą, o tai visuomenės saugumo sumetimais yra būtina, norint gauti statybos leidimą. Mano skulptūros turi atitikti tuos pačius reikalavimus, kaip ir dangoraižiai, ir jos gali atlaikyti tokias pat jėgas, kaip ir bet kuris kitas didelis pastatas.

Ką šiuo metu dirbate, kas jus džiugina?

Džiaugiuosi galėdama toliau tyrinėti šokio ir vaizduojamojo meno ryšį. 2014 m. bendradarbiavau su Štutgarto baleto trupe Vokietijoje: kūriau skulptūras, su kuriomis šokėjai galėtų interaktyviai kontaktuoti spektaklių metu.

Nuo tada dirbu su choreografu ir inžinieriumi Prinstono universitete, kad sukurčiau meno objektą, į kurį atlikėjai iš tikrųjų įeina ir su juo sąveikauja. Jų veiksmai verčia skulptūrą judėti ir atrodo taip, tarsi ji pati būtų šokėja, tik didesnė. Aš tai laikau mūsų planetos ir jos klimato tyrimu, kuris iliustruoja, kaip Žemė ir žmonės visada daro vienas kitam abipusę įtaką – ir vis dėlto mes nesame lygūs.

Janet Echelman Ji keičiasi, arba Anemona / She Changes, or Anémona, 2005. Cidade S. Salvador gatvės žiedinė sankryža, Matozinjosas, Portugalija. © Vítoro Ribeiro | Dreamstime.com nuotraukos

Ko tikitės, ką jūsų menas turėtų sukelti žmonėms?

Man svarbu, kad kiekvienas žmogus galėtų surasti kūriniui savo prasmę. Jie yra savųjų patirčių ekspertai.

Jeigu mano darbai suteikia galimybę akimirką susimąstyti ir leidžia pajusti ramybę bei savo paties ryšį su vėju, saule, žmonėmis ir miestu, – tai viskas, ko galiu tikėtis. Man patinka, kad nepažįstamieji po skulptūromis dažnai pradeda kalbėtis. Mūsų miestai sudaryti iš tiesių linijų ir kietų briaunų, o mano kūriniai siūlo kažką netikėtai kitokio – jie yra minkšti ir prisitaikantys, tačiau tokio pat dydžio kaip dangoraižiai.

Jei menas paskatina žmones susimąstyti, kad pasaulis gali būti kuriamas visiškai kitaip, nei buvo lig šiol, jei jis kelia klausimus, tai yra daugiausia, ko menininkas gali tikėtis.

Janet Echelman Jos paslaptis – kantrybė / Her Secret Is Patience, 2009. Finiksas, Arizona, JAV. Vaizdas iš apačios. Chriso Rycrofto nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

APIE AUTORĘ. Janet Echelman – menininkė, kurianti patyrimines pastatų dydžio skulptūras, kurios transformuojasi, veikiamos vėjo ir šviesos. Iš objektų, į kuriuos žiūrite, jos virsta kažkuo, kame galite pasiklysti.

Kūrėjos darbai nepaklūsta kategorizavimui, nes juose susikerta įvairios disciplinos – nuo vaizduojamojo meno, architektūros ir urbanistinio dizaino iki medžiagotyros, kompiuterių mokslo, struktūrinės ir aeronautikos inžinerijos. Naudodama neįtikėtinas medžiagas – nuo žvejybinio tinklo iki atomizuotų vandens dalelių – Echelman derina senovinius amatus su originalia kompiuterinio projektavimo programine įranga, kad sukurtų meno kūrinius, tapusius miestų gyvenimo židiniais keturiuose žemynuose.

Guggenheimo, Harvardo Loebo, Aspeno instituto Henrio Karūnos stipendijų ir Fulbraito dėstymo programos laureatę žurnalas „Architectural Digest“ pripažino novatore už tai, kad „keičia pačią miesto erdvių esmę“. Jos TED paskaita „Rimtai apie vaizduotę“ (Imagination Seriously) išversta į 35 kalbas ir peržiūrėta daugiau nei du milijonus kartų. „The Ophrah Magazine“ J. Echelman darbą „Žemės laikas 1.26, Amsterdamas“ (Earth­time 1.26, Amsterdam) pirmuoju numeriu įtraukė į sąrašą „50 dalykų, kurie priverčia ištarti „Wow!“ (50 Things That Will Make You Say „Wow!“, 2017). Visai neseniai ji apdovanota Smithsono instituto Amerikietiško išradingumo premija už pasiekimus vizualiajame mene – šis garbingas apdovanojimas teikiamas ryškiausiems šių dienų JAV novatoriams.

J. Echelman darbai pakeitė miestų aplinką visame pasaulyje, tarp jų – „Linkstanti arka“ (Bending Arc, 2020) atnaujintoje prieplaukoje Sent Pitersberge, Floridoje, rūko skulptūra „Pulsas“ (Pulse, 2018) priešais Filadelfijos rotušę, „Sapnų gaudyklė“ (Dream Catcher, 2017) Saulėlydžio juostoje Vakarų Holivude, Kalifornijoje, „Nekantrusis optimistas“ (Impatient Optimist, 2015) Billo ir Melindos Gatesų fonde Sietle, „Kiekviena tiksinti sekundė“ (Every Beating Second, 2011) San Fransisko tarptautiniame oro uoste, „Jos paslaptis – kantrybė“ (Her Secret Is Patience, 2009) Finikso centre ir „Ji keičiasi“ (She Changes, 2005) Porte, Portugalijoje.

Janet Echelman Linkstanti arka / The Bending Arc, 2015. Sent Pitersbergo prieplauka, Florida, JAV. © Tony Bosse | Dreamstime.com nuotrauka

Šiuo metu ji – Andrew Williamo Mellono fondo iškilioji kviestinė menininkė Masačusetso technologijos institute (MIT).

Publikuojama iš „The Conversation“
(www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Eglė Petreikienė

Janet Echelman Žemės laikas 1.78 / Earthtime 1.78, 2021. Muziejų kvartalas, Viena, Austrija. Johanneso Ortnerio nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją