KREPAS

Japonė šaltoj kalnų trobelėj
audžia krepą iš sukrių kanapinių siūlų.

Ant sniego ilgos rietimų juostos,
melsvos, švelniai violetinės, baltos –
brangiems kimono.

Sodely regiu savo močiutę,
iš vakaro tiesiančią drobes,
šiurkščias, kietai sumuštas – paklodines.

Tėvas sukučiu veja kanapinę virvę.
Ties langu tebestirkso vãgis –
keturkampė vinis.

KIETIS

Nei sėtas, nei norėtas
išaugo kietis prie slenksčio.
Išsišakojo, išsiskėtriojo,
rausvom puodynėlėm pražydo.
Užaugino rusvų pumpotaukšlių.
Perkrypusiu voro vinilu gaudė uodus.
Žibėjo lietaus karoliukais
lyg apleistos sodybos langas.
Atlaikė gūsinius vėjus.

Susirišk šluotą, siūlė kaimynė,
pečių iššluostysi, nuo skruzdėlių apsiginsi.
Anais laikais kiečio šaknys
nuo priemėčio gydė.

***

Močiutė kaip sraigė
šliaužia per savo senatvę.
Seno žmogaus andante.

NEBEPAKILSIU

Angelas nutūpęs ant žemės.
Ilgi lyg čiurlio sparnai
apaugę žalzgana samana.
Galvą nuleidęs,
rankas sukryžiavęs
žiūri į žemę.
Nebepakilsiu.
Nutrupėjusios angelo kojos
Tarp supuvusių lapų.

***

Nevalia triukšmauti,
garsiai dainuoti,
šūkalot, sėdėt išsižergus.
Neįsileisti blogų minčių,
netarti piktų žodžių,
netarškinti puodų,
viryklės lankainių,
kai avys ėriuojasi.

DZŪKĖS PORINGĖ

Kol saulalė netekėjus,
kol gegulė nekukuoj,
pasemi iš to šalcinio,
kur aukšti krantai,
kur in saulės pusį
vandenėlis rituoja.
Būdavo, akis vilgai,
veidą mazgoji, atsigeri…

Pagadino gyduoklį,
vyrai naminę varė naktim,
papirosais, nuodėguliais
išbadė šalcinio akis.

Užako kaip tas ežeras.
Dartės dūsauja po žeme.
Pagedo laikai.

ANNUS MIRABILIS

Saulė mirga pro tankias šakas.
Kurmis, atvėręs savo angą
palei mano takelį, plaukia per upę.
Tekšt, tekšt, tekšt rausvom letenėlėm…

Aukštėjas snūduriuoja
dūzgiančioj liepoj vėjelio gaivinamas.
Pakirdęs rašo kažką
plunksna per pusę dangaus.

Kad man kas taip miegant
ant liežuvio padėtų žodžius,
kaip garsiam indų matematikui
skaičių formules.

GLUOSVĖ

Vaiduokliškas augalas
tarsi iš vaško lipdytas,
kotas rausvai žvynuotas,
galvą žieduotą nuleidęs.

Nė vieno žalio lapelio!
Dvasių gėlė, gyduolė.
Žydintis grybas, dvelkiantis citrina.

Eglynų šparagas, vengiantis saulės.
Parazitas, čiulpiantis šaknų syvus.
Tūno po žeme metų metais.
Pasirodo nelauktai lyg koks ženklas.

Grybų šįmet nebuvo,
tik gluosvės žydėjo
lyg puošnios indėnų pypkės.

AMALAS

Priskink man amalo uogų,
musių pilna pirkia –
girdžiu seniai mirusią savo kaimynę.

Trina baltas uogas,
tepa lipnia košele drobės juostas.
Balsvi zirziantys musgaudžiai
kaip muzika jos virtuvėj.

Keturiese pjovė tą neapglėbiamą beržą,
Perkūno nučaižytą, per sultekį išgręžiotą.
Griuvo su visais inkilais.
Amalo uogos pažiro lyg perlai.

PAVASARIS

Akys pasiilgusios žalumos, uoslė paaštrėjus.
Driežiukas pažaliavęs iš meilės.
Miško varlės lyg tolimi traktoriukai
burzgauja užtvankoj. Žydi purienos.
Lelijų tvenkiny – kurtinantis griežikių orkestras.
Strazdas net atsilošęs traukia slieką
iš kietai suminto mūsų takelio.

Vilkdalgis mojuoja mėlyno šilko nosinaite,
kvepiančia, šalnos nesuraukšlėta.
Kadaise kaimynė atnešė tą kalavijo šaknį…