Filmas „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, 2000, rež. Mary Harron) 2009 m. tapo svarbia interneto memų kultūros dalimi, ypač dėl ikoniškos scenos, kurioje Patrickas Batemanas rodo į garso sistemą. Šis vaizdas virto kultūriniu simboliu, plačiai paplitusiu įvairiose interneto platformose. Šiandien „Amerikos psichopatas“ pasiekė beveik visas skait­menines erdves – nuo vaizdo montažų, „YouTube“ turinio iki įvairių parodijų. Tai atskleidžia įdomią šiuolaikinės kultūros tendenciją: yra žmonių, niekada nemačiusių šio filmo, tačiau atpažįstančių jį iš fragmentų, išsibarsčiusių internete.

SKANDALINGAS ROMANAS, PERŽENGĘS RIBAS

Grįžkime į 1991-uosius, kai Bretas Eastonas Ellisas išleido žymųjį romaną „Amerikos psichopatas“. Tuomet rašytojas jau buvo parašęs Less Than Zero („Mažiau nei nulis“), Rules of Attraction („Traukos dėsniai“) ir pripažintas kaip satyrikas. Šie romanai pasižymėjo tamsiu siužetu, bet „Amerikos psichopatas“ žengė dar toliau. Knyga pateikiama kaip P. Batemano dienoraštis, kuriame smulkiai aprašomi jo lankomi klubai, pietų rezervavimai, dėvimi kostiumai, klausoma muzika, nuomojami filmai, pokalbiai, pasimatymai ir nužudyti žmonės. Daugelis knygos epizodų yra gana komiški, nors detalus dėmesys veikėjų aprangai kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti monotoniškas. Smurto scenos sudaro nedidelę romano dalį, bet jų detalumas gali kelti šleikštulį. Daug dėmesio skiriama Batemano kūrybiškiems kankinimo būdams, o smurtas prieš moteris iššaukė didelį pasipiktinimą, ypač feministinėse bendruomenėse, kurios kaltino autorių mizoginija.

Nepaisant to, B. E. Ellisas liko ištikimas savo kūriniui ir tvirtai gynė kiekvieną žodį. Jis teigė, kad mizoginijos vaizdavimas mene nėra lygus tikrai mizoginijai, o pats romanas yra visuomenės, ypač devinto dešimtmečio jupių (angl. yuppies), satyrinė kritika. Laimei, nemažai moterų palaikė rašytoją ir suprato jo kūrinio intencijas. Tai lėmė, kad feministės Guineverė Turner ir M. Harron prisidėjo prie romano adaptacijos, parašydamos scenarijų ir režisuodamos kultiniu tapusį filmą.

Visgi likus trims mėnesiams iki knygos pasirodymo, tam prieštaraujančios feministės spaudė leidyklą „Simon & Schuster“ atsisakyti spausdinti romaną. Galiausiai šioji pasitraukė, tačiau publikuoti knygą sutiko „Vintage“. Tiesa, su neįprasta sąlyga: B. E. Ellisas turėjo pasirašyti deklaraciją, patvirtinančią, kad jo tėvai susipažino su visais trylika jam siųstų grasinimų mirtimi ir neturės pretenzijų leidyklai, jei autoriui kas nors atsitiktų dėl groteskiško knygos turinio.

NEPAKEIČIAMAS PASIRINKIMAS

Visi žinome, kad aktorius Christianas Baleʼas yra P. Batemanas. Sunku įsivaizduoti, kad suvaidinti Batemaną galėtų kas nors kitas. Vis dėlto pagrindinis vaidmuo pirmiausia buvo siūlomas Leonardui Di Caprio, tačiau režisierė M. Harron manė, kad L. Di Caprio tam netinka. Įdomu tai, kad po dešimtmečio Di Caprio puikiai įkūnijo Jordaną Belfortą Martino Scorseseʼės filme „Volstryto vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013). Dėl nesutarimų su prodiuseriais M. Harron buvo laikinai pašalinta iš projekto, o L. Di Caprio aptarė galimą bendradarbiavimą su Oliveriu Stone’u. Tačiau šis projektas žlugo, M. Harron buvo grąžinta į režisierės pareigas ir galėjo įgyvendinti savo viziją.

Siekdamas užsitikrinti rašytojo B. E. Elliso palaikymą, Ch. Bale’as susitiko su juo Los Andžele, visiškai įsijautęs į Batemano vaidmenį. Rašytoją Ch. Baleʼo entuziazmas taip išgąsdino, kad po penkių minučių jis paprašė aktoriaus liautis.

Kadras iš filmo „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, rež. M. Harron, 2000)

FILMAS PRIEŠ KNYGĄ – KAS VEIKĖ GERIAU?

Filme „Amerikos psichopatas“ efektyviai perteikiama romano esmė, nepaisant to, kad buvo padaryta reikšmingų siužeto ir personažų pokyčių, siekiant pritaikyti istoriją kino ekranams. Dėl laiko ir tempo apribojimų kai kurie personažai buvo sujungti, o įvykiai – perstatyti ar supaprastinti. Tačiau filmas išlaiko romano dvasią, o Ch. Bale’o psichopatiško antiherojaus įkūnijimas tapo viena iš priežasčių, kodėl filmas pelnė šiuolaikinės klasikos titulą.

Vienas pagrindinių skirtumų tarp knygos ir filmo yra smurto vaizdavimas. Juostije jo gerokai mažiau, daug brutalių scenų sutrumpinta, o kai kurios liko už kadro ribų. Filmo pabaigoje P. Batemanas pripažįsta padaręs ir daugiau nusikaltimų, kurie buvo aprašyti romane, tačiau neparodyti filme. Toks pasirinkimas leido išryškinti satyrinį kūrinio pobūdį. Kai kurie knygos epizodai irgi sarkastiški, tačiau grafiškas smurto pobūdis daugeliui žmonių galėjo užgožti teksto satyrą ir sąmojį. Šis barjeras filme neegzistuoja – smurtas prilygsta standartiniam siaubo filmų žanrui, kuris nebaugina net jaunesnių žiūrovų.

Kalbant apie smurtą, iškyla klausimas: Patrickas tikrai nužudė tuos žmones ar visa tai tėra jo vaizduotės vaisius? Nuomonės skiriasi – vieni mano, kad viskas įvyko tikrovėje, o kiti teigia, jog tai tik Batemano psichikos sutrikimo išraiška. Atsakymas nėra toks svarbus. Jei Batemanas tikrai žudė žmones, istorija atskleidžia, kad jupių bendruomenė tokia egocentriška, jog net nepastebi aplinkinių mirčių arba nejaučia empatijos kitiems žmonėms.

TAPATYBĖS KRIZĖ TARP IDENTIŠKŲ JUPIŲ

Batemanas dažnai painiojamas su Halberstrandu, net jo advokatas kartais jų neatskiria. Kai Batemanas susitinka su advokatu norėdamas prisipažinti apie nusikaltimą, advokatas jį palaiko kitu žmogumi. Šie trisdešimtmečiai vyrai vilki panašius kostiumus, yra vienodai apsikirpę, lankosi tuose pačiuose baruose bei klubuose, o jų karjera – beveik identiška. Jie primena darbininkes skruzdėles, kurių individualumas praktiškai išnykęs. Jei dingtų vienas ar keli iš jų, tai liktų nepastebėta. Šią visuomenės vienodumo temą puikiai perteikia ikoniška vizitinių kortelių scena. Nors kortelės beveik vienodos, menkiausi skirtumai tampa didžiulio susižavėjimo ar pavydo šaltiniu. Galiausiai Batemanas gali tiesiog įsivaizduoti šiuos subtilius skirtumus, taip dar labiau išryškindamas savo nesugebėjimą atskirti tikrovę nuo fantazijų.

P. Batemanas, kaip ir daugelis jį supančių žmonių, gyvena vienišumo ir izoliacijos atmosferoje. Jis neturi stabilių santykių, o ryšiai su kitais – paviršutiniški ir trapūs. Pavyzdžiui, santykiai su Evelyn yra formalaus pobūdžio, nes abu palaiko ryšius ir su kitais partneriais. Jų pasaulyje santykiai daug laisvesni. Panašiai kaip Luisas ir Courtney, kurie yra pora, tačiau Patrickas palaiko santykius ir su Courtney, o Luisas netgi išreiškia seksualinį susidomėjimą Patricku.

FANTAZIJA, NEAPYKANTA AR VISUOMENĖS KRITIKA?

Filme P. Batemanas vaizduojamas kaip asmuo, visiškai atskirtas nuo autentiško žmogiško bendravimo ir neturintis ryšio su savo praeitimi. Apie jo tėvus ar šeimos kilmę nežinome nieko. Jei manytume, kad Batemanas iš tiesų nepadarė nė vienos žmogžudystės, o visos žiaurios scenos tėra jo vaizduotės vaisius, tai atvertų naują interpretaciją: kodėl jis įsivaizduoja tokį žiaurumą? Galbūt šios fantazijos kyla iš giliai užgniaužtos neapykantos aplinkiniams – tiek artimiems žmonėms, tiek visuomenei apskritai. Kitas galimas paaiškinimas: Batemanas iš tiesų nekenčia visuomenės, kurioje taip desperatiškai siekia pritapti. Tai galėtų būti ir visuomenės, kuri Batemaną formuoja kaip į smurtą ir žiaurumą linkusį individą, kritika. Pasak profesoriaus Bertholdo Schoeneʼo, „Patrickas yra ne individuali asmenybė ekstremalioje situacijoje, o veikiau tam tikro tipo vyro būklės atspindys konkrečiame socioistoriniame kontekste“. Ši įtampa tarp Batemano asmeninių ambicijų ir visuomenės normų sukuria pagrindą jo psichologinėms krizėms ir nihilistinėms fantazijoms.

Kadras iš filmo „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, rež. M. Harron, 2000)

NEAUTENTIŠKAS PAVIRŠUTINIŠKUMO MEISTRAS

Filme P. Batemano ilgas monologas apie pasaulio problemas apima temas, dažnai aptariamas jupių aplinkoje. Tačiau aišku, kad Batemanui šie klausimai nerūpi. Jis tiesiog sako tai, ką reikia, kad kiti matytų jį kaip patikimą ir saugų asmenį. Batemanas vertina žmones vien pagal jų dėvimus drabužius – jo akyse jie nėra individai, o tik „tarpus tarp audinio“ užpildančios figūros. Jis nejautrus emociškai, tačiau demonstruoja susižavėjimą muzika. Muzika Batemanui tampa įrankiu, pateisinančiu jo sociopatiją. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Whitney Houston, teigia, kad jos dainos žinutė skelbia: šiame pasaulyje, kuriame empatija kitiems neįmanoma, visada galime užjausti save. Be muzikos, Batemanas taip pat domisi medija. Jis nepraleidžia nė vienos Paddy winter show („Paddy žiemos šou“) serijos ir skaito žurnalus, kad pamatytų, kas laikoma stilinga ir modernu.

BATEMANO SMURTAS – TIKROVĖ AR MASINĖS MEDIJOS SIMULIACIJA?

Tai, ką Batemanas sužino iš medijos, daro didelę įtaką jo fantazijoms. Pasak Davido Eldridgeʼo, „Batemanui smurtas yra plagiatas – jis kopijuoja kitus žudikus ir siaubo filmus, tačiau neturi vidinės motyvacijos. <…> Tai būdinga psichopatams, kurie gali imituoti emocijas ir veiksmus, bet patys nejaučia tikrų emocijų.“ Vaizduojamos žmogžudystės kartais atrodo perdėtos, netgi neįmanomos. Pats Batemanas kelis kartus užsimena, kad viskas vyksta lyg filme arba kad situacija būtų geresnė, jei tai iš tiesų būtų filmas. Tai kelia klausimus: Batemanas gyvena realiame pasaulyje ar viskas tik simuliacija, sukurta masinės medijos ir jo atsiribojimo nuo tikrovės? Kiek jo smurto protrūkių yra perimti iš matytų laidų ar filmų? O galbūt jis įsivaizduoja save kaip veiksmo filmo veikėją? Ypač juostos pabaigoje, kai Batemano persekiojimo scena primena tipinį veiksmo žanro filmą. Jis bėga Niujorko gatvėmis, žudydamas atsitiktinius praeivius, o scena pasiekia kulminaciją, kai jis keliais šūviais susprogdina policijos automobilį. Galiausiai jį persekioja policijos sraigtasparnis, tačiau nieko reikšmingo neįvyksta.

Visa tai primena trilerį, o ne realų gyvenimą. Tokia įvykių eiga logiškai nesuderinama su visa likusia filmo dalimi, nebent interpretuotume ją kaip haliucinaciją ar sapną. Knygoje šis skyrius išskirtinis tuo, kad Batemanas kalba apie save trečiuoju asmeniu. Taip tarsi patvirtinama, jog tai nėra tikrovė. Bet ar tai reiškia, kad viskas, ką matome filme, yra Batemano vaizduotės vaisiai? Ar jis iš tiesų tik nevykėlis, kuris negali niekam pakenkti, tačiau fantazuoja apie smurtinius nusikaltimus? Ir filme, ir knygoje gausu dviprasmybių, dėl kurių Batemano personažas atrodo sudėtingesnis.

ŽUDIKAS, NEVYKĖLIS AR MŪSŲ ATSPINDYS?

Galime tik spėlioti, kad vienos žmogžudystės yra tikros, o kitos – Batemano fantazija. Pavyzdžiui, benamio nužudymas atrodo realus, tačiau Paulo Alleno nužudymas kelia abejonių. Svarbiausia tai, jog Batemanui šios žmogžudystės atrodo tikros. Tai skatina mąstyti, koks iš tiesų yra P. Batemanas. Viena vertus, jis psichopatas ir galimai serijinis žudikas; kita vertus, nesėkmingas žmogus, nors ir užima aukštą socialinę padėtį, turi gerą darbą. Įmanoma ir tai, kad Batemanas – šių aspektų derinys. Personažo dviprasmiškumas gali paaiškinti, kodėl jis tapo vienu iš pagrindinių interneto „tiesiogine prasme aš“ (angl. literally me) archetipų.

Tik ką jame mato žmonės? Galbūt savo pačių neužtikrintumą, susvetimėjimą ar troškimą pabėgti nuo visuomenės primestų normų?