PAMAČIAU MALONIĄ ŠVIESIĄ ESYBĘ

Jadvyga Petrauskaitė-Nainienė

Mokytojos, aktyvios Lietuvių katalikių moterų draugijos Kretingos skyriaus narės, šaulės Jadvygos Petrauskaitės-Nainienės (1894–1974) rašyti atsiminimai į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kolekciją pateko architektų Vytauto Jono Nistelio (1922–1986) ir Apolonijos Gugaitės-Nistelienės (1925–2023) dėka. 1970 m. parašyta rankraščio dalis skirta Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1886–1958) – giminaitei, mokytojai, draugei.Daugiau

DI KASYKLOS IR SUSITAIKYMAS

Erika DRUNGYTĖ

Ką su mumis gali padaryti dirbtinis intelektas? Ar jis apskritai yra? Juk vis dar – ne savarankiškas, tik atskirų programų siekinys. Tie terabaitai mūsų pačių rankomis surinktos ir virtualiajai erdvei padovanotos informacijos – argi ne kasyklos? Kol kažkas kastuvėliais mojuoja kriptovaliutų šachtose, DI renka savąjį auksą: mokosi kalbų, sistemina sferas ir sritis, rūšiuoja temas, nardo mokslo ir feikų vandenynuose. Guvūs moksleiviai bei studentai neatsilieka, šluoja jo paslaugų lentynas ir stengiasi pergudraut ne tik robotus, bet ir jų išradėjus, kad mokytojai nespėtų pãskui. Tad nenuostabu, kad didieji pasaulio protai karštligiškai rengia galimų pasek­mių strategijas – o jei DI sumanys tapti lygiateisiu? O jei suorganizuos karinę ataką? O jei įsibraus į slaptuosius objektus?Daugiau

CHIHARU SHIOTOS SIELOS VIRPESIAI

Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet

Poetiškas, žadą atimantis ir net šiek tiek bauginantis japonų menininkės Chiharu Shiotos kūrybinis pasaulis yra toks pat painus, kaip ir monumentaliųjų instaliacijų objektus gaubiantys siūlų raizginiai. Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose prieš pat metų pabaigą duris atvėrusi jos darbų retrospektyva „Sielos virpesiai“ (The Soul Trembles) kviečia į emocinį labirintą, kuriame jautriai susipina asmeninė menininkės istorija, universalios atminties, gyvenimo ir mirties ryšio, vidinio ir išorinio pasaulio temos, panardinančią kelionę.Daugiau

AKTORYSTĖS REFLEKSIJOS KINE

FRANZĄ ROGOWSKĮ Kalbino Ieva Raudeliūnaitė

Jau netrukus Lietuvos žiūrovus pasieks britų režisierės Andrėos Arnold darbas „Paukštis“ (Bird, 2024). Pernai matėme audringą santykių dramą „Labirintai“ (Passages, rež. Ira Sachsas), 2023 metais – Giacommo Abbruzzese’ės „Disko berniuką“ (Disco boy), kuriam prireikė dvidešimt penkių scenarijaus versijų. Šiuolaikinio europietiško kino gerbėjai neabejotinai žino, kad šiuos filmus sieja aktorystės karjeros laiptais sparčiai kylantis vokiečių aktorius Franzas Rogowskis.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ II. CHA CHA CHA DU LOUP

Kirill Kobrin

Tiesą sakant, šio albumo nėra. Tiksliau, jis egzistuoja, bet labai jau paslėptas pagrindinių magistralių – spotifajaus, jutūbo ir pan. – šalikelėje. Jei šių garso (ir, žinoma, vaizdo) visatų paieškos laukelyje įvesite Serge Gainsbourg „Couleur café“, iššoks to paties pavadinimo daina, ne daugiau. Daina puiki, nenuostabu, kad jos pavadinimu papuoštas albumas, kurio tarsi nėra, bet apie jį bus kalbama toliau.

Visgi tas albumas realus. Į gūglą įvedę pavadinimą ir pridėję album, ekrane išvysite jo aprašymą. Mercury (gaminio numeris), Philips (gaminio numeris). Įrašų kompanija ir garsus elektronikos gamintojas. Viskas logiška. Siekiant visiškos harmonijos, būtų gerai pridėti ir tabako bendrovę, gaminusią tuos rūkalus, kurių Gainsbourg’as sutraukdavo po kelis pakelius per dieną: ant etiketės nepriekaištingu šriftu užrašytas cigarečių „Gitanes“ pavadinimas ir nepakartojama čigonė šokėja su tamburinu vienoje rankoje, o kita, kaip ir dera, ant klubo: tas iššūkis, tas ilgas sijonas, Karmen, t. y. ne tiek čigonė, kiek ispanė.Daugiau

NUOSTABUS ŽMOGIŠKAS NETIKSLUMAS

Aleksandrą ir Vilių Kerus KALBINO Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Aleksandrai ir Viliui Kerams dažnai tenka pasakoti istoriją, kaip buvęs fleitininkas ir pianistė baigė mokslus Lietuvoje ir užsienyje, tapo labai nišinės, bet komerciškai sudėtingos srities – akademinės ir akustinės muzikos – garso režisieriais. Aleksandra dargi vienintelė Lietuvoje turi prestižinį tonmeisterės (pažodinis vertimas iš vok. garso meistrės) laipsnį.Daugiau

ATMINTIES SPALVA. ALBERTO KAHNO „PLANETOS ARCHYVAI“

Grace Linden

1911 m. lapkritį prancūzų bankininkas ir filantropas Albert’as Kahnas paviešino savo utopinius pasaulinio masto užmojus: jis siekė dokumentuoti visą žmoniją, „kartą ir visiems laikams užfiksuoti įvairių šalių gyventojų išvaizdą, tradicijas ir veiklos sritis, kurių lemtingas išnykimas yra tik laiko klausimas“. Šio nepaprastai ambicingo projekto sumanytojas pats nusamdė fotografų ir filmuotojų komandą, kad ši apkeliautų visą pasaulį ir užfiksuotų papročius, ypatingas vietas ir įvairius gyvenimo būdus. Surinkti vaizdai ir filmuota medžiaga turėjo tapti „Planetos archyvais“ (Les Archives de la Planète) – didingu, grandioziniu kintančio pasaulio pagerbimu. Iki Kahno mirties 1940 m. lapkričio 14 d., praėjus vos keliems mėnesiams po nacistinės Vokietijos įvykdytos Prancūzijos okupacijos, jo komanda buvo sukaupusi daugiau kaip šimtą valandų kino juostų ir per 72 tūkstančius autochromijų – šiuolaikinės spalvotos fotografijos pirmtakių.Daugiau

PASTATYTI LIBERALIZMĄ Į VIETĄ

Paul W. Kahn

Jeilio universiteto profesorius Paulas W. Kahnas (g. 1952) yra vienas įdomiausių aktyviai kuriančių JAV filosofų, kurio knygą „Pastatyti liberalizmą į vietą“ (angl. Putting Liberalism in Its Place) šiuo metu leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke).Daugiau

TECHNIKA, ARBA ŠIMTMEČIO IŠŠŪKIS

Jacques Ellul

Ilgamečio Bordo universiteto profesoriaus, prancūzų filosofo ir sociologo Jacques’o Ellulio (1912–1994) knyga „Technika, arba Šimtmečio iššūkis“ (La Technique ou l’Enjeu du siècle) buvo išleista 1954 metais. Tapusi klasika, ji iki šiol yra vienas įtakingiausių technikos filosofijai skirtų veikalų.Daugiau

RIMEISIUOSE ŽVAIGŽDĖS RYŠKESNĖS NEI MELBURNE

Valdas Puteikis

Po dešimtmetį trukusios ir net ilgesnės emigracijos į Tėvynę grįžta ne tik pragmatiškų profesijų žmonės, dažniausiai ekonominiais sumetimais pasitraukę į Vakarus: Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Jungtines Amerikos Valstijas ar kitur, tačiau parlekia ir gana tvirtai šaknis svetur įleidę menininkai. Kaunietis dailininkas Vaidas Žvirblis šešiolika metų kūrė ir savo galeriją turėjo Australijoje, Melburne. Tačiau prigimtis ir vaikystės vasarų nostalgija jį sugrąžino į senelių vienkiemį Rimeisiuose, Ukmergės rajone.Daugiau

MUZIKA KAIP KINAS IR PATIRTIES BŪSENOS

Manfredą Bajelį kalbino Edvardas Vyšniauskas

Pakalbinti Manfredą Bajelį buvo sena mano svajonė. Tai puikiai užsienyje žinomas Lietuvos didžėjus, prodiuseris, šokių muzikos legenda ir ypač veikli asmenybė. Tarptautinio pripažinimo sulaukė projektas „Santaka“, su kolegomis įkūrė miesto bendruomenės radijo stotį „Radio Vilnius“, o neseniai atidarė klausymosi barą„Adata Bar“. Kalbamės apie praeitį, muzikinio skonio pokyčius ir kūrybą.

Daugelis klausytojų, taip pat ir aš, Tave prisimename iš radijo stoties ZIP FM kultinių laidų, renginių, vakarėlių ir pirmojo miksų albumo, kurio kūriniai nesitraukia iš grojaraščių. Ar jauti sentimentus tam laikotarpiui, kai kiekvieną penktadienį pasigirsdavo šaukinys „Savaitgalis prasideda“?

Senus dalykus pakeitė nauji. Po ZIP FM padariau pertraukėlę, bet meilė radijui niekur nedingo – drauge su Kotryna Briedyte ir daugybe kitų naujų talentų įkūrėme „Radio Vilnius“. Tiesą sakant, dabar mažai tapatinuosi su anuo metu grota muzika. Ji keičiasi, keičiuosi ir aš. Šiuo metu kiek suplokštėjo renginių komunikacija, viskas įkalinta instagrame. Žmonės rečiau eina į vakarėlius, truputį mažiau geria, taigi ir ne taip dažnai buriasi į nedideles scenas, kuriose gimsta įdomių dalykų. Bet čia tiesiog tokia šiandiena. Pačiu procesu pasitikiu, o diskotekos bus reikalingos visada.

Kaip keitėsi tavo grojama muzika? Juk buvo ir tamsios, pjaunančios laikai, ir klampių psichodelinių elementų. Kas lėmė šiuos pokyčius?

Mada miršta, taip kažkada numirė ir vakarėliai „Nesakyk Mamai“, ir pjaunanti muzika. Su laiku mano interesų daugėja, jie veikia ir renginių muziką. Grojau komerciniuose klubuose, kuriuose svarbiausi – hitai ir nuolatinis klimaksas (climax „kulminacijos būsena“ – aut. past.), o dabar esu vietoje, iš kurios į laiką žiūriu visai kitaip, kurioje net ir nuobodulys gali būti estetinis elementas. Muzikinis projektas „Santaka“ stipriai išplėtė struktūros bei laiko sąvokas, kurias keičia ir tiesiog gyvenimas. Intuicija didžėjui vis dar yra pagrindinis dalykas, o ją geriausiai šlifuoja laikas.

Ar grojaraštis priklauso nuo vietų ir kitų dalykų? Kaip atrenki kūrinius?

Pusę muzikos sudaro gyvenimo fone besisukantys švieži dalykai, kuriais domiuosi, draugų muzika, kurią smagu palaikyti. Kitą – patikrinti dvidešimties metų senumo gabalai. Ne visada gali numatyti aplinkybes, bet sėkmė mėgsta, kai jai pasiruoši. Festivaliuose laiko groti mažiau, todėl reikia dirbti koncentruotai. Dinamika klube irgi stipriai skiriasi, tarkim, ryte ir per jo atidarymo ceremoniją. Man įdomiausia groti visą naktį. 

Nemažai metų esi ir muzikos prodiuseris. Turi savo studiją. Papasakok plačiau apie muzikos kūrimą.

Eksperimentuoti su garsu pradėjau anksčiau nei groti klubuose. Tie eksperimentai buvo paprasti, ribotos garsų paletės, bet dabar jie man atrodo daug artimesni nei tada. Tuo metu tarsi kūriau tik dėl to, kad reikėjo. 2014 m. pasirodė mano pirma plokštelė, keleri metai po jos labai išvargino, nes įsivaizdavau, kad būtinai turiu stebinti. Bijojau klysti, o tai didžiausia nesąmonė. Dabar pavieniai dalykai nebesvarbūs, įdomi visa forma, į kūrybai skirtą laiką žiūriu abstrakčiau. Tai ir radijo programos kūrimas, ir verslo idėjos. Muzikos nebekuriu per prievartą, laukiu idėjų ir progų. Kaip tik šiuo metu renku ir ruošiu medžiagą specialiam „Kino pavasario“ seansui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Su Marijumi Aleksa ir Kristupu Giku gyvai įgarsinsime nebylų japonų filmą „Beprotybės puslapis“. O paskutinis „Santakos“ koncerto Bernardinų sode Vilniuje įrašas virto mūsų nauju albumu, tad studijos nė nereikėjo. Studija, kaip erdvė, visada įkvepia; tiesą pasakius, po daugelio metų priesaikos analoginiams instrumentams dabar labai gerai jaučiuosi garsus įrašinėdamas tiesiog telefonu ir kurdamas tik kompiuteriu. 

Taigi „Santaka“. Ją kuri su vienu garsiausių Lietuvos būgnininkų Marijumi Aleksa. Šis projektas – tikras 8-ojo dešimtmečio elektroninės, avangardinės muzikos ir džiazo kokteilis!

„Santaka“ – tai atsitraukimas nuo naratyvo ir jo logikos. Tai buvimas tam tikrame laike, pati patirties būsena. Tarkime, tokia, kokią galima justi žiūrint A. Tarkovskio filmus. Beje, projektas ir gimė iš pokalbių apie kiną, Vladimiro Tarasovo vinilo plokštelę „Atto IV“ ir atmosferą kaip pagrindinį elementą.

Su Kotryna Briedyte paleidote miesto bendruomenės radiją „Radio Vilnius“. Galybė įdomių žmonių kuria laidas, organizuojate renginius, ieškote jaunųjų Lietuvos talentų. Įgyvendinai savo seną svajonę?

Nors dirbti pradėjau radijuje, įkurti savo nesvajojau. „Radio Vilnius“ atsirado, nes miestui jo reikėjo. Dabar jį tvirtai savo rankose laiko Kotryna ir kolegos, aš tik epizodiškai dalyvauju veikloje. Radijo planas – augti pačiam ir garsinti miesto talentus. Daug dėmesio skiriame naujos lietuviškos muzikos paieškai, grįšime prie įrašų leidybos. Šiais laikais labai paprasta rasti patinkančios muzikos kanalą, todėl mūsų programoje atsiranda daugiau kultūrinio, meninio, šviečiamojo turinio, netikėtų dimensijų. Svarbiausia – kuo daugiau skirtingų balsų.

Radijuje vedi autorinę laidą „Fade In Gently“. Kokią muziką groji?

Tai mano dienoraštis, tiesiog tos dienos nuotaika, kurioje telpa ir idėjų įkvepiantys eksperimentai, ir funkcinė muzika, kurią groju klubuose. Dar truputėlį pabarstau sentimentalių melodijų, nes asmeninių hitų užgyventa daug. Per valandą bandau sujungti į viena visus savo muzikos pasaulius.

Kartu su kolegomis Vilniuje atidarei klausymosi barą „Adata Bar“. Šis unikalus reiškinys Lietuvoje – dar viena Tavo svajonė?

Apie klausymosi barą taip pat nesvajojau, bet viską sudėliojo gyvenimas. Kelis kartus buvau Japonijoje, kurioje tokių vietų yra daug ir jos populiarios. Netikėtai atsirado laisvos patalpos kieme, kuriame gyvenu. „Adatos“ kaimynas ir mano muzikiniame kelyje labai svarbus žmogus Tomas Markauskas sutiko padėti dėl garso sistemos, taip viskas ir rutuliojosi. Man įdomu sujungti pajėgas, tad patalpų kūryba su dizainere Anta Marija Antanavičiūte ar maisto – su šefais yra taip pat įdomi, kaip darbas su muzikantais. Bare dabar dažniausiai skamba mano plokštelės, kartais pagroti užsuka draugai, bet norime tapti atviresni renginiams ir melomanams.

ARGENTINA. CUKRUS IR DRUSKA MAŽAJAME EDENE

Silvija Butkutė

Jau keturias dienas Argentinos pietuose tęsiasi smarkios liūtys. Dangus, išgirdęs atogrąžų karščio nualintųjų maldas, pagaliau praplyšo ir begėdiškai užtvindė miestą. Šiek tiek toliau nuo centrinių gatvių, nuosavų namų rajonuose, erd­vūs keliai pavirto į džiunglių vandentiekius: čia sustojo eismas, ledainėje nebesidriekia eilės, oras atsiduoda purvu ir teka kakavos spalvos upės, kuriomis be sąžinės graužaties džiaugiasi iki kaklo panirę, stiprios srovės nešami besišypsantys mažieji argentiniečiai. Šypsausi ir aš, net kai vienas jų praplaukdamas parodo nepadorų gestą. Vos keli kvartalai toliau nuo centro ir periferijoje įstrigome visai dienai. Taip pliaupia, kad po medžiais susigrūdusių taksi automobilių vairuotojai nė nežada batais patikrinti balų gylio, kol neišgiedrės.Daugiau

„Tarp šventyklų”: nejaukiausio šabo užkulisiai kine

Kalbino Ignas Vieversys

Kiekvienų metų pabaigoje sulaukiame biografinių dramų apie įstabius pasaulio muzikantus: 2023-iaisiais tai buvo „Maestro“ (rež. Bradley’is Cooperis), šiemet – Bobo Dylano gyvenimo portretas dramoje „Visiškai nežinomas“ (A Complete Unknown, rež. Jamesas Mangoldas). Ir kasmet džiaugiamės bent viena žydiška komedija, greitai tampančia kino festivalių pažiba. 2021-aisiais pasirodė „Šiva kūdikis“ (Shiva Baby), supažindinęs žiūrovus tiek su režisiere Emma Seligman, tiek su nepriklausomų (indie) filmų aktore Rachele Sennott. 2023-iaisiais – Ari Asterio košmariškosios „Visos Bo baimės“ (Beau is Afraid); pats autorius savo kūrinį apibūdina kaip žydiškąjį „Žiedų valdovą“. Na, o pernai aptariamą titulą pelnęs nepriklausomo kino režisieriaus Nathano Silverio filmas „Tarp šventyklų“ (Between The Temples, 2024) pagaliau publikai pasiekiamas internetinėse platformose.Daugiau

KĄ IŠ TIKRŲJŲ REIŠKIA JAPONIŠKA WABI-SABI ESTETIKA? PIRMIAUSIA – „VARGANĄ ARBATĄ“ IR VIENATVĘ

Paul S. Atkins

Neseniai lankydamasis Niujorke užsukau į japonišką Manhatano knygyną. Tarp angliškai išleistų knygų apie Japoniją radau lentyną, pažymėtą „Wabi-Sabi“, ir joje surikiuotus tokius leidinius kaip „Wabi-sabi meilė“, „Wabi-sabi kelias“, „Wabi-sabi menininkams, dizaineriams, poetams ir filosofams“ bei vieną mažosiomis raidėmis užrašytu pavadinimu „Tiesiog netobula: peržvelgiant wabi-sabi namus“.

Kas yra wabi-sabi? Kodėl jam skirtas visas skyrius šalia sušių ir karatė temų?

Dažniausiai wabi apibūdinama kaip tradicinė japonų estetika: tobulai netobulo, t. y. pažeisto arba nebaigto, grožis. Iš tikrųjų wabi ir sabi yra panašios, bet skirtingos sąvokos, dažniau vartojamos ne pačioje Japonijoje, bet už jos ribų. Net šioje šalyje užaugusiems žmonėms gali būti sunku tiksliai apibrėžti šiuos autentiškus japoniškus žodžius.

Toshikatos Mizuno medžio raižinys Įėjimas į arbatos kambarį. Iš serijos „Arbatos kelio kasdienybė“, 1896. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

Kaip klasikinės japonų kalbos, literatūros ir kultūros tyrinėtojas aš taip pat profesionaliai domiuosi wabi ir sabi bei jų samprata Vakaruose. Iš paviršutiniškos paieškos „Google Books“ matyti, kad šis terminas anglų kalba pirmą kartą spausdintu pavidalu pasirodė apie 1980 m. Galbūt tai buvo uždelsta reakcija į japonų meno kritiko Yanagi Soetsu knygą „Nežinomas amatininkas“ (The Unknown Craftsman), išverstą į anglų kalbą ir išleistą 1972 m.

Šios knygos esė „Netaisyklingumo grožis“ Yanagi rašė apie arbatos ceremonijos meną ir paprastą jo žavesį. Apskritai iš pavadinimo galima suprasti, kad jį pavergė estetikos pojūtis, nesiejamas su tradiciniais tobulumo, rafinuotumo ir simetrijos idealais.

Yanagi teigia, kad už šiurkštumo glūdi paslėptas grožis, kurį mes apibūdiname specifiniais būdvardžiais shibui, wabi ir sabi. Shibui reiškia asketišką arba santūrų, tačiau būtent wabi ir sabi išpopuliarėjo užsienyje, veikiausiai dėl rimo.

Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse paplitęs junginys wabi-sabi buvo importuotas atgal į Japoniją kaip sudėtinis terminas. Internetiniuose japonų kalbos šaltiniuose, kuriuos radau, dažniausiai rašoma apie tai, kaip paaiškinti wabi-sabi užsieniečiams. Standartiniuose jų žodynuose šios sudurtinės sąvokos nėra.

Senovinis sudaužytas chawan – arbatos indas, restauruotas kintsugi aukso technika. © Marco Montalti | Dreamstime.com nuotrauka

SKAUDI POEZIJA

Wabi – daiktavardis, kilęs iš klasikinės japonų kalbos veiksmažodžio wabu, susijusio su šiuolaikiniu veiksmažodžiu wabiru ir būdvardžiu wabishii. Wabu reiškia vargti arba būti nelaimingam.

Štai garsus IX a. waka tankos – trumpo 31 skiemens posmo, sudarančio klasikinės japonų poezijos pagrindą, – pavyzdys. Poetas Jukihira buvo dvariškis, provincijos gubernatorius, anot kai kurių šaltinių, ištremtas į Sumos įlanką, pagarsėjusį Vakarų Japonijos pajūrio ruožą.

jei kartais manęs
išties kas nors pasigestų,
sakyk, kad vargstu –
Sumos įlankoj lieju
sūrymu jūros žoles

Pasak legendos, Sumos įlankoje Jukihira patyrė ne vien kančias; ten jis pamilo ir buvo mylimas dviejų seserų. Tačiau jo eilėraštis puikiai atspindi wabi skausmą – neviltį dėl to, kad buvo ištremtas iš jam įprastos dvaro aplinkos.

Mačios arbata ir jos ruošimo reikmenys © Subbotina | Dreamstime.com nuotrauka

VARGANA ARBATA

Ilgainiui wabi kančia įsigalėjo legendinėje Japonijos tradicijoje – arbatos ruošime.

Paprotys gerti mačios arbatą Japonijoje paplito apie 1200 m. Iš Kinijos grįžę dzenbudistai vienuoliai parsivežė žalių miltelių ir vartojo juos kaip vaistą ir stimuliantą. Laikui bėgant arbata išpopuliarėjo tarp gyventojų; XVI a. viduryje tapo įprasta kasdienio gyvenimo dalimi.

Būtent tada šio gėrimo ruošimas ir patiekimas tapo aukštuoju menu, dabar žinomu kaip chadō arba sadō, vadinamuoju Arbatos keliu.

Populiarėjant arbatos ceremonijai, galingi karvedžiai varžėsi įsigydami geidžiamiausius reikmenis: židinius, virdulius, samtelius, šluoteles ir dubenėlius, kuriuose plakamas ir iš kurių gurkšnojamas gėrimas. Tam skirtas kambarys būdavo puošiamas retais meno kūriniais, pavyzdžiui, paveikslais ar kaligrafijos darbais ant pakabinamų ritinių, įmantriomis gėlių vazomis ir smilkalinėmis.

Vėliau atsirado arbatos žinovų ir mokytojų, pasisakiusių už griežtesnį ir asketiškesnį jos pateikimą – wabi cha, tai pažodžiui reiškė „varganą arbatą“. Naujai iškilę karo vadai ir pirkliai per arbatos gėrimo pobūvius puikavosi savo turtais, o wabi stiliaus arbata pabrėžė subtilumą, saikingumą ir santūrumą.

Wabi pėdsakų nesunku įžvelgti senuose arbatos kambariuose, kuriuose jaučiama amžiaus patina, stovi elegantiški, beveik nepastebimi baldai, ir pačiuose induose, ypač netaisyklingų formų, sutrūkinėjusiuose ar niūrių atspalvių arbatinukuose.

Wabi cha pasiekė savo viršūnę bene XVI a., kai garsus arbatos meistras Sen no Rikyū įvedė naujoves, likusias iki šiol. Tarp jų: bambukiniai arbatos semtuvėliai, juodi raku keramikos indai ir „įėjimas šliaužiant“, t. y. 2 x 2 pėdų (0,61 x 0,61 m – vert. past.) dydžio durys, pro kurias lankytojai įlenda į jaukų tarsi motinos įsčios arbatos kambarį.

Miela vienatvė

Kaip ir wabi, sabi yra daiktavardis, kilęs iš klasikinio veiksmažodžio sabu. Dabar veiksmažodis sabiru reiškia „rūdyti“ ir siejamas su amžiumi bei irimu. Šiuolaikinis būdvardis sabishii apibūdina vienišą.

Klasikinėse eilėse galima aptikti daugybę sabi pavyzdžių, tačiau kaip estetinis idealas ši sąvoka iš tikrųjų atsirado XVII amžiuje. Ypatingą vienatvės rūšį poetai dažnai bandė perteikti 17 skiemenų poetine forma – haiku.

Mokslininkas Makoto Ueda pastebėjo, kad sabi – tai „ne praradusio mylimąjį žmogaus vienatvė, o vienišumas, kai naktį tyška lietus ant didžiulių taro lapų, kai verkia cikados tarp baltų sausų uolų, kai virš audringos jūros driekiasi Paukščių takas ar kai per liūtį šniokščia galinga upė.“

Matsuo Bashō, XVII a. haiku meistras, įžvelgė sabi šiame jo mokinio Mukai Kyorai eilėraštyje:

po gėlių žiedais
baltas galvas surėmę
du seni sargai

Kaip vienas terminas wabi ir sabi jungtis atsirado pastaruoju metu, ne senovėje, ir, atrodo, ne Japonijoje. Vis dėlto ši sąvoka kilo iš japonų estetikos: sabi – iš poezijos, o wabi – iš arbatos.

Kartu šie žodžiai, regis, užpildo Vakarų žodyno spragą, kai kalbama apie meną ir gyvenimą: atsitraukus nuo tobulumo, išbaigtumo ir pertekliaus, apima ilgesys palikti ką nors nebaigtą, suskilusį, neišsakytą.

 

Iš anglų k. vertė Viktorija Sab

PAULAS S. ATKINSAS yra Vašingtono universiteto (Sietle) Azijos kalbų ir literatūros katedros japonistikos profesorius. Jo specializacija – vidur­amžių Japonijos literatūra, drama ir kultūra. Tarp Atkinso publikacijų – monografijos „Teika: Viduramžių japonų poeto gyvenimas ir kūryba“ (The Life and Works of a Medieval Japanese Poet, 2017) ir „Atskleista tapatybė: Komparu Zenchiku no dramos (Revealed Identity: The Noh Plays of Komparu Zenchiku, 2006), taip pat recenzuoti žurnalų „Monumenta Nipponica“, „Harvard Journal of Asiatic Studies“, „Journal of Asian Studies“, „Asian Theatre Journal“, „Journal of the American Oriental Society“ ir „Japanese Language and Literature“ straipsniai.

2021 m. Kornelio universitetas profesoriui Atkinsui skyrė Kyoko Seldeno, o 2011 m. Čikagos universitetas – Williamo F. Sibley memorialines vertėjo premijas. Jis yra Stanfordo universiteto japonistikos mokslų daktaras, studijavęs Tokijo universitete kaip Fulbrighto disertacijos stipendininkas, dirbęs vizituojančiu dėstytoju ar moksliniu bendradarbiu Kioto prefektūros universitete, Nanzano, Hosei ir Kejo universitetuose.

 

***
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com)
pagal CC licenciją

#KasDizaineris

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis

OBJEKTAS – „Jojiko“ kėdė
DIZAINERIS – Aurimas Lažinskas | „Muista“
VIETA – Kaunas

Aurimas Lažinskas, buvęs knygų dizaineris, dabar kuria interjero objektus ir yra prekių ženklo „Muista“ autorius. Supratęs žalingą ilgo sėdėjimo poveikį, menininkas sukūrė kėdę, draugišką ne tik mėgstantiems muistytis ir maivytis, bet ir norintiems rūpintis savo sveikata.

Svetlanos Baturos nuotrauka

„Jojiko“ supamoji kėdė – sveika įprastų darbo kėdžių alternatyva, leidžianti pasirinkti sėdėseną. Galima tarsi balne suptis pirmyn atgal arba linguoti į šonus kaip ant suoliuko. Kitaip sakant, ilgai sėdint skatina sveikatai naudingus, natūralius judesius. Unikalus ir funkcionalus baldas aktyvuoja skirtingas raumenų grupes, mažina įtampą ir gerina laikyseną.

Nuo 2018 m. kuriančio dizainerio A. Lažinsko studijoje galima rasti tiek didesnių, tiek mažesnių ne masinės gamybos dizaino objektų, kuriuose puikiai dera estetika ir funkcionalumas.

„Kiekviename žingsnyje bandau apgalvoti viską – ir vartotojo patyrimą, ir medžiagų, gamybos niuansus. Bet kartais per daug užsigalvoju ir nuklystu, pradedu išradinėti dviratį, judu vingiais, o ne tiesia ir aiškia linija. Prireikia laiko suvokti, kuris proceso veiksmas reikalingas galutiniam tikslui, o kuris – ne. Būtų idealu dirbti fail fast principu (liet. „greitai susimauti“), bet tam reikia patirties, išmokti laiku pastebėti klaidas, suvokti nepasiteisinantį sprendimą ir tuoj pat testuoti kitokį. Tai dėmesį itin užvaldantis procesas – atradimų ir trumpų nusivylimų grandinė, kurios galo nematai, kol nepasieki tikslo.“

Daugiau informacijos apie „Muista“: https://muista.eu/