Dovilė Zelčiūtė – poetė, dramaturgė, eseistė. Jos kūryba verčiama į įvairias užsienio kalbas, Lietuvoje autorė pelnė reikšmingų literatūrinių premijų. D. Zelčiūtę geriau žinome kaip poetę, tačiau autorė yra išleidusi prozos knygų (romaną, eseistikos). Naujausia, šiuo metu ruošiama spaudai, – romanas „Radybos“. Pasakojimuose išryškėja trys pagrindinės temos, jų centre atsiduria vis kita žmonių grupė: teatro kūrėjai, egzortai ir vaikai. Apmąstomi teatralų gyvenimo nuopuoliai, talento susidūrimas su priklausomybėmis, šlovės ir viešumo įtaka asmeniniam gyvenimui. Visi romano veikėjai išgalvoti, tačiau autorės aprašoma patirtis autentiška. Knyga intriguoja ryškiomis, vaizdingomis egzorcizmo seansų scenomis. Romanas skaitytojus pasieks šią vasarą.

Istorijų romanas. Ištrauka

Romano veikėjai išgalvoti ir nėra realūs asmenys, bet kokie galimi asociatyvūs panašumai nėra faktai. Tačiau šių istorijų autorės aprašoma patirtis autentiška.

Akvilės dienoraštis: pirmas

Priešistorė

16-os metų išprievartauta, neteko kūdikio. Pirmas vyras smaugė, daužė, žudė, ji ėmusi gerti. Motina ir tėvas stipriai gerdavę, kai buvo maža. Šiuo metu Elzė – negerianti alkoholikė. Jos antrasis vyras, Viktoras, iš solidarumo, o gal dėl naujos verslo žmonių mados, nebegeria. Jo praeitis neaiški. Ilgas Elzės lipimas iš duobės. Septynis kartus žudėsi, kažkaip ne iki galo, išgyvendavo. Išplaudavę skrandį. Ligoninės, narkologinis. Prasidėję varginimo, gal ir apsėdimo reiškiniai. Šešėliai, slenkantys iš paskos. Persekiojimas. Įsakymai žudytis. Vidiniai balsai, varymas iš namų. Neapykantos priepuoliai. Drebulys ir traukuliai. O tada – lėtas sveikimas. Pradžia Pakajuose.
Ateik iš tamsių miškų, kur tu stovi vos apšviestoje saulės proskynoje, o ašaros ritasi, ir maža kepuraitė spaudžia, plaukučiai lipte sulipę, visa suplukusi…
Mes susitiksime Pakajuose. Elze… Po daugelio metų pasiryši gelbėtis ne per mediciną. Ar – ne vien per ją. Man atrodys, kad tave pažįstu visą gyvenimą.
Vilkas mane įsileido į koplyčią. Čia turėtų būti saugu. Gaivalas dar neprasiveržė. Elzė laikosi išdidžiai, susikaupusi. Tai dėl jos mes čia suvažiavom, susirinkome. Elzė, ją atvežęs tamsiaplaukis gražuolis Viktoras, josios vyras, Pakajų koplyčią prižiūrinti Danguolė. Žinoma, pagrindinis veikėjas – kunigas Medardas. Ir aš, paklydusi avis Akvilė.

Spalio 14 diena, egzortas

Regina nevažiuoja, subyra prieš pat egzortą jos mašina. Apsisprendžiu kaip nors nusigauti autobusu, o Alytuje mane paima Viktoras ir Elzė. Įlipu į automobilį, Elzė įsitempusi, bet atrodo dalykiška. „Kaip tu?“ – klausiu. „Labai verčia akis.“ Mėginu aiškintis, kas tai yra. Elzė sako, jausmas toks, lyg ją verste verstų žiūrėti į viršų ir neužsimerkti. Spaudžia didele jėga.
Sėdžiu ant galinės sėdynės, matau pamestą ant grindų batoną. Gal ką tik pirktas, gal nukrito. Negaliu atitraukti akių. Negaliu ir pakelti, kažkas stabdo…
Teks lukterti, kunigą atakuoja žurnalistai: kas gi tasai apsėdimas ir egzortas? Danguolė tuoj pat pradeda melstis. Nudžiungu, kai pati Elzė pasisiūlo kalbėti Gailestingumo vainikėlį. Veda maldą. Matau, kaip stengiasi, kaip nori maldos, kaip pati melsdamasi rimsta.
Per Visų Šventųjų litaniją, priėjus šventą Patriką, prasideda traukuliai. Tris kartus grįžtame prie Šv. Patriko, – tas pats.
Danguolė paprašo manęs sėstis arčiau, ji nori girdėti maldas, kad galėtų atliepti. Sėdžiu beveik priešais Elzės veidą. Žvilgteliu į atokiau stovintį Viktorą (taip ir prastovės visą egzortą). Man jis pasirodo paniręs į transą. Nuolat sukioja galvą iš kairės į dešinę, lyg būtų surakintas sprandas, lyg norėtų ką nusimesti.
Šįkart egzorto maldos, kunigo klausimai ją tiesiog parklupdys ant kelių. Kai tik apie burtus, magiją, kerėjimus, prakeikimą – prasideda klaikus tampymas ir manifestacijos. Vis geriau suprantu šį terminą. [Būsimam savo vaikui, kuris skaitys šias eilutes: manifestacija – epizodas, kai pasireiškia akivaizdus piktojo varginimas ar apsėdimas, žmogui to nenorint.] Kunigas tepa šventu tepalu, dabar Elzė nesipriešina. Gyja? Ar mus klaidina? Ji, kaip visada, pasipuošusi. Ilgos blakstienos… Turbūt ir tai – kova… Ji niekaip niekaip niekaip negali būti negraži. Net kai kosčioja ir žiaukčioja, įsirėmusi rankomis į stalą. Paminėjus kapų ir mirties dvasią, prasideda konvulsijos.
Kuo labiau kankinasi, tuo labiau manyje plečiasi tiesiog nežemiška ramybė. Lyg kojos tuo pat metu įaugtų į žemę. Nepasiduoti! Vienu metu Danguolė kūnu mane užstoja nuo Elzės, aiškiai tai pamatau. Atkišu priešais save degtuko dydžio rožančiaus kryželį. Ginuosi. Tuo mažu kryželiu. Pačiai juokinga, kai prisimenu.
Kažkas tikrai įvyksta per egzortą visiškai kito. Smūgiai anam tikslūs, Elzė paklaikusi. Bet po visko – palengvėjimas, pergalės jausmas.
Važiuojam atgal į autobusų stotį. Kažką sakau, o Elzė, sėdinti priešais, negali pasukti galvos, jai surakino sprandą. Aš labai norėčiau realybės. Nors kąsnio. Bet realybės nėra. Ji dingo koplyčioje. Kur ją dabar rasti?
Vėl kaip sapnuodama neatitraukiu akių nuo besivoliojančio ant mašinos grindų batono.
Grįžtu. Žinau, jog Regina tą dieną pasninkauja, nors su mumis ir nevažiavo. Siaubingai noriu valgyti. Penktadienis. Nereikėtų… Andrius tyliai sau dirba prie brėžinių. Jo kaip ir nėra. Nusiunčiu oro bučkį, tiesiog ženklą, kad grįžau. „Taip taip…“ – išgirstu. Kai dirba, Andrius labai susikaupęs, neatitrauksi. Pavydėtinai moka būdamas nebūti.
Kažką lengvo užkramsnoju, dvasia labai pakili. Galėčiau suvalgyti labai daug. Kalbamės su Regina telefonu, ji man vėl aiškina pasninko prasmę, o aš tik noriu, kad man apie maistą net nekalbėtų. Aš ją taip dabar gerbiu ir myliu! Valingoji.
Susirašom su Elze, klausiu, kaip ji jaučiasi. Sako, gerai, sako, alkana kaip žvėris. Gaunu SMS: „Akvile, grįžusi suvalgiau pusę batono su sviestu. Išsiviriau pakelį koldūnų. Po kurio laiko – puodą makaronų. O dabar galvoju, ko čia užkrimtus? Angliavandenių – visai savaitei…“
Tada nusiraminu, nebesigraužiu dėl pasninko ir einu valgyt, nebeklausiu savęs, nei kas čia man, nei kodėl.
Vakarop mano pakilumas ima lipti virš pažįstamų ribų. Perauga į nerimą. Jau net gyvulišką. Jaučiuosi kaip jaučiamasi prieš gimdymą: norisi lekuoti. Apie miegą nė kalbos. Ima versti akis, atrodo, įstatyti degtukai, nepajėgsiu užsimerkti. Mėginu tyliai niūniuoti. Kažką sau kalbu. Naktis.

Sekmadienis, spalio 18 diena
Pertraukos metu, po šventų Mišių prieš užtarimą

Aš: Kaip išbuvai vakar?
Elzė: Neapykanta motinai. Ne, nepamanyk, aš ją tikrai myliu. Bet tokia neapykanta, viskas jai visada buvo ir bus blogai, visi blogi, pasaulis blogas. Lyg turiu mamą, bet neturiu vilties, nes ji neturi vilties. Ir tokia neapykanta, vis auga, auga… Lyg ne iš manęs, juk aš ją tikrai myliu. U-u-u!
Aš: Gal nevažinėk pas mamą, kol taip jautiesi.
Elzė: Išvažiuoju iš jos sužalota viduj. Lyg viskas – iš pradžių. Viskas blogai.

Užtarimas

Vaizdinys, atėjęs man užtarimo metu, pačiai pasirodo kaip visiška nesąmonė. Bet tai protu svarstant. Pajuntu, pamatau didelę moters figūrą, suprantu, kad ji – tikroji Motina, matau lenktą lieptą kaip senoviniame paveiksle. Motina neša Elzę ant rankų tuo lieptu. Noriu verkti, noriu pasidalinti su kuo nors, bijau, jog pamanys, kad fantazuoju, o ir pati savimi niekada netikiu iki galo.
Kaip norėčiau būti tas žmogus, kuris kitą „perneša lieptu“, kuris pakelia ir paguodžia.

Vakaras po Mišių

Aš: Kaip tu jautiesi?
Elzė: Žinok, grįžau ir užėjo. Viktoras išėjo, likau viena. Jau namo važiuojant ėmė rakinti veidą. Sutraukė skruostus. Pasidarė baisu. Man atrodo, kažką išvėmiau, tik pasakot nepatogu.
Aš: „Atrodo“ ar – tikrai?
Elzė: Užsilipau ant lovos ir ėmiau žiaukčioti. Keista, bet tas mano žiaukčiojimas be pykinimo… Manęs nepykina, o lipdo skrandį prie nugaros, jėga kaip plokščią mane padaro. Tik nesijuok, bet atsistojau keturiomis, iškėliau užpakalį į viršų ir riaumodama ėmiau stengtis iškosėti… Man atrodo, kažkas išėjo… Kosėjau kosėjau, springau, ėmiau prašytis Mergelės pagalbos, – kabo paveikslas virš mano lovos. Po ilgo tąsymo palengvėjo, ilgai gulėjau…

Jos vyrai

Elzė: Vieno užtarimo metu kunigas Medardas melsdamasis už mane pasakė žodį „išdavystė“. Tada nelabai suvokiau, kas turėta galvoj. Grįžau namo. Na, ir prasidėjo. Sugrįžo tas siaubas… Buvusio mano vyro elgesys.
Aš: Koks?
Elzė: Mušdavo mane. Smaugdavo. Daužydavo mano galvą į sieną. Kankindavo taip, kad neliktų žymių.
Išspirdavo man taburetę, krisdavau, juokdavosi. Vadino kurva, šliundra, sakė, kad taip man ir reikia, kad niekas žemėje manęs nepriims, nes visi mūsų mieste žino, kas aš per paleistuvė. Tokį jo elgesį siejau su alkoholizmu. Maldaudavau, kojas apsikabinusi, kad tik neišeitų, kad manęs nepaliktų su savo motina. Kai mane peržengęs vis tiek išeidavo, sėdėdavau ant sofos ir žiūrėdavau į vieną tašką. Žinojau, kad jis eina pas mergas, kad turi meilužių. Kodėl iškart nepabėgau? Laikė prie jo mane kažkokia nepaaiškinama baimė. Ir sūnelis mano… Galop po vieno smurto protrūkio neištvėriau, išėjau.
Tada prasidėjo jo atakos ir maldavimai, kad sugrįžčiau. Negrįžau. Po kelių mėnesių susirado, prisiekė, kad daugiau taip nebus, kad niekad nekels rankos prieš mane. Ir aš pasidaviau. Nes neturėjau kur gyventi. Nes norėjau patikėti. Nes labai bijojau likti viena. Grįžau… Praėjo gal kelios dienos, kai jis vėl ėmė lakstyti pas panas. Pamačiau jo telefone, kad visą tą laiką turėjo meilužę ir dabar vėl pas ją. Tada prisigėriau tablečių. Atsibudau po komos, ligoninėj. Daugiau negrįžau. [Ilga pauzė. Abi tylim.]
Klausi apie naują gyvenimą, naują santuoką. Dieve Dieve… Situacija su Viktoru mane bloškia kažkur atgal. Vėl visiškai nesaugu. Išdrįsau pasakyti apie jo palaikomą ryšį su buvusia moterimi kunigui. Palengvėjo, kai pasakiau. Ir nors tikiu, kad Viktoras dabar jau „nelaksto“, gal ir nebepadeda pinigais savo buvusiajai, tačiau pats faktas, kad tai vyko jau net mums susituokus, mane traiško. Pasiveja.
Nemanau, kad jis fiziškai neištikimas. Tik baisu, kad gyvenu su meluojančiu svarbius dalykus žmogumi. Dalinuosi namais, lova, šiluma, pinigais. Jis kaip be stuburo. Ir į egzortus važinėja, kad sau padėtų, o ne man. Yra pykčio metu man kažkada bloškęs: „Ko iš tavęs norėti, juk tu nenormali! Pažiūrėk, kas per egzortus su tavim darosi!“ Viskas kažkaip užsimiršta, užsiglaisto… Bet dabar vėl išlindo, užgriuvo baisus nerimas ir nesaugumas.
Aš: Elze, neraginu skirtis. Tik neabejoju, kad gali gyventi ir pati viena. Negalima dar didinti nesaugumo, o dabar būtent taip ir yra. Raginu nebijoti būti ar likti vienai. Tu stiprus žmogus. Iš esmės niekada nebūsi viena, žinai, apie ką aš. Ne be reikalo atkeliavai į Pakajus.