Kino režisierė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Giedrė Beinoriūtė visą karjerą balansuoja tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, vienai sričiai savęs nepriskirdama. Po vaidybinio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ (2018) ji sugrįžta su stebimosios dokumentikos kūriniu „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ (2025), kino teatruose pasirodysiančiu artėjant Velykoms. Pokalbyje su Giedre ne tik nusikelsime į atokų Žemaitijos kaimą, bet ir išgirsime, kas ją atvedė į kiną bei kodėl iki šiol ją įkvepia Wernerio Herzogo ir Wimo Wenderso kūrybinė laikysena.

Po paskutinio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ praėjo septyneri metai. Tai daug ar mažai kaip kūrėjui?

Per tuos metus paruošiau ir išleidau knygą apie operatorių Audrių Kemežį, kuris mus paliko praktiškai kartu su filmo „Kvėpavimas į marmurą“ premjera. Netekau brangaus kolegos, man buvo būtina parašyti knygą ir išbūti tą laiką, suprasti, kas įvyko. Ji labai panaši į dokumentinį filmą, tiesiog kita forma. Taigi aš tos pertraukos nepajaučiau. Kita vertus, po rašymo labai norėjosi grįžti prie filmavimo.

Naujausias filmas – apie Žemaitijos kaimą, kur gyvena vos 200 žmonių, ir jų Velykų nakties tradiciją. Kaip jį atradai?

Prieš maždaug dešimt metų bičiuliai papasakojo apie Mažeikių rajone esantį kaimą, kuriame Velykų naktį bažnyčioje uniformomis apsirėdę „kareiviai“ saugo kryžių nuo persirengėlių, parodė nufilmuotą trumpą vaizdo įrašą. Klausė, gal kada norėčiau nuvažiuoti.

Buvo smalsu, bet vis pritrūkdavo motyvacijos – nuo Vilniaus apie 300 kilometrų, o vyksta tik kartą per metus. Vieną kartą nenuvažiavai, reikia metus laukti. Taip ir ėjo laikas. Kol pasaulį užklupo pandemija, o paskui prasidėjo karas Ukrainoje. Tuomet supratau, kad jau metas. Kai įprasta pasaulio tvarka pradėjo iš esmės klibėti, pajutau, kad būtina vykti ten, kur, nepriklausomai nuo pokyčių, tęsiama šimtmečius skaičiuojanti tradicija. Apie ją raštiškų paliudijimų aptinkama dar XIX a. pradžioje.

2022 m. pavasarį, likus dviem savaitėms iki Velykų, su operatoriumi Mindaugu Survila išvykome į Pievėnus apsidairyti. Taip jau sutapo, kad pakeliui išgirdome skaudžią žinią apie režisieriaus Manto Kvedaravičiaus žūtį. Nuėjome į sekmadienines mišias pustuštėje bažnyčioje – senoje, medinėje, nepaprastai gražioje. Po mišių keturios giedotojos tarėsi su klebonu dėl pasiruošimo Velykoms. Nepamenu, kas iš jų pajuokavo: „Na va, konklava susirinko.“ Po tos frazės iškart pajutau simpatiją tiems žmonėms. Supratau, kad noriu čia sugrįžti.

Per tas pačias Velykas iškeliavome į Pievėnus su prodiusere Jurga Gluskiniene ir operatoriumi Mindaugu. Tai buvo tiriamasis filmavimas. Praleidome ten parą, pabuvome visą Velyknaktį, išsiaiškinome procesą, detales, užmezgėme pirmąsias pažintis. Paskui metus ruošėmės, važinėjome, artimiau susipažinome su žmonėmis. O 2023 m. prasidėjo tikrieji filmavimai, galiausiai įamžinome visą išskirtinį reginį ir tai, kas vyksta aplink jį. Tiesa, 2024 m. M. Survila dar kartą sugrįžo į kaimą nufilmuoti kelių papildomų atmosferinių kadrų.

Ką norėjai šiuo filmu parodyti?

Atvesti žmones į Pievėnus ir atskleisti jiems tą Velyknakčio laiką. Taip įsivaizdavau. Tikiu, kad tą rytą po bemiegės Velykų nakties bažnyčioje žmonės prisimins visą gyvenimą. Jausmas tikrai ypatingas.

Norėjau, kad filmo žiūrovai nebūtų lyg turistai, o iš tiesų nusikeltų į Pievėnus, susipažintų su gyventojais, pamatytų, kaip Jadzelė tvarko bažnyčią, Zoselė skalbia pirštines, kareivių vadas Vaidas renka savo būrį ar bendruomenės pirmininkė Ilona su kaimynėmis organizuoja velykinius užkandžius. Be to, visada jaučiau estetinę silpnybę medinėms bažnyčioms ir jų grožiui, norėjau jas įamžinti. Religinis aspektas ne mažiau svarbus – kaip kalbėti su sekuliaria visuomene apie tikėjimą. Tai nėra filmas apie tikėjimą, bet jis filme randamas.

Norėjosi užfiksuoti natūralų žmonių gyvenimą ir buvimą. Garso operatorius prie komandos prisijungė vėliau, sako, neįtikėtina, kaip esate arti, žmonės jūsų nebemato. O tą galima pasiekti tik praleidus pakankamai laiko kartu.

Man šio filmo kūrimas buvo lyg kilimo pynimas. Daug veikėjų, detalių, kitų elementų – tarsi daugybė gijų, kurias reikėjo sumegzti į harmoningą visumą.

Pavadinime vartojami lotynų kalbos žodžiai sacrum ir profanum. Kokia jų reikšmė?

Filmas turėjo aiškų objektą – Pievėnų kaimą ir jų tradiciją, bet man reikėjo surasti temą – į ką aš žiūriu, ko ieškau, kai stebiu šitą kaimą, jo žmones, jų Velykas. Kažkodėl prisiminiau filosofo, religijotyrininko Mirceaʼios Eliadės knygos pavadinimą „Sacrum ir Profanum“ (Le Sacré et le profane, 1959). Lietuviškai tai reikštų šventybė ir pasaulietiškumas. Jo kūrinys yra apie šventybės (ar Dievo) apraiškas. Man tai tapo raktu į filmą, padėjo sufokusuoti žvilgsnį.

Anksčiau Dievas buvo neatsiejama žmonių kasdienybės dalis. Dabar gyvename vis labiau sekuliarėjančioje visuomenėje, o Eliadė teigia, kas tos Dievo apraiškos niekur nedingsta, jos turi savo formas kasdienybėje. Nėra taip, kad bažnyčioje vien šventybė, o buityje – kasdieniškumas. Viskas susipynę, nėra atskirta. Kai supratau, kad ieškosiu šventumo pasaulietiškume, filmo tema man atsirakino.

Retai su žemaičių tarme susiduriantis žmogus filme išgirs daug negirdėtų žodžių ir sakinių. Kiek Tau pačiai artima žemaičių kalba?

Mano tėtis – žemaitis, bet užaugęs Vilniuje. Jis kalba su žemaitišku akcentu, jo seserys taip pat. Pamenu, kai vaikystėje tėtis pirmą kartą nusivežė į gimtąją Švėkšną, jaučiausi kaip užsienyje, nieko nesupratau. Bet kai dažniau įsiklausai, išgirsti, kaip skamba priebalsiai, pagauni, supranti, kaip keičiasi dvibalsiai, dvigarsiai, kokie trumpinimai. Aišku, filmuojant buvo žodžių, kurių reikšmės reikėjo paklausti. Žmonėms, retai susiduriantiems su žemaičių tarme, daug žodžių gali skambėti nesuprantamai, lyg kita kalba, bet dėl to tik įdomiau.

Filme iš labai arti parodoma dabartinio Lietuvos kaimo realybė: pasiruošimas šventėms su visa lietuviškų mišrainių gamyba ir nenudailintais pokalbiais. Kaip pavyko susitarti su vietos gyventojais, kad jie įsileistų ir atsivertų?

Įvairiai. Vieni žmonės po pirmo susitikimo pasiūlė nakvynę, o iki kitų teko ieškoti priėjimo. Su vyresnio amžiaus moterimis gana greitai užmezgėme kalbą, jos yra nuostabios kaimo šviesuolės.

Su kareivių vadu Vaidu bendravimas buvo lakoniškas. Kai nusprendėme jį pakviesti pasikalbėti, skambinu telefonu, sakau: „Laba diena, mes tokie ir tokie“, aiškinu jam situaciją. Girdžiu: „Nu.“ Toliau pasakoju, kad norime susitikti. Jis: „Kam rēk?“ Sakau, kad domina jūsų tradicija, norime filmuoti filmą. Jis sako: „Gerā.“ Pradžioje iš jo atsakymų atrodė, kad tikrai nekokia mintis ir nieko nesusitarsime. O iš tiesų – šiltas ir nuoširdus žmogus, tiesiog mažakalbis.

Išties žemaičiai yra uždaroko būdo, reikia pamažu prieiti. Mes į Pievėnus važiuodavome reguliariai, stengėmės kuo natūraliau įsilieti į vietinių gyvenimą, kuo atviriau kalbėti, paaiškinti, ko norime, galų gale būti taip, kad mūsų nė nepastebėtų.

Ką savyje išsinešei po susitikimų, filmavimų ir bendravimo su Pievėnų gyventojais?

Atmintyje įstrigo jų filosofija ir dvi visiems gyvenimo atvejams tinkamos frazės: „Kon darysi“ ir „Y kap y“, leidžiančios neužsibūti nemalonioje būsenoje. Nepaprastai sužavėjo vietinės vyresnio amžiaus moterys, kurios gieda bažnyčioje, ją prižiūri ir turi tradiciją kartą per savaitę susirinkti pas kurią nors namuose. Ten geria arbatą ir įvairiomis temomis dalinasi savo patirtimi, mokosi naujų dalykų. Entuziastingos Pievėnų moterys – įkvepiantys pavyzdžiai, kaip sulaukus senatvės galima intensyviai gyventi ir būti aktyviu bendruomenės nariu.

Ir dar, žiūrėdama į Pievėnų žmones, aš galvoju, kad kartais reikia tiesiog daryti, ką privalai. Yra situacijų, kai negali visko suprasti, esi nepajėgus paaiškinti, kodėl kažkas vyksta, bet visada turi galimybę daryti tai, ką privalai. Kareivių vadas Vaidas, kviesdamas kareivius į Velyknakčio budėjimą, klausia: „Ar žinai savo pareigą?“ Tai štai – žinoti savo pareigą ir ją atlikti kaip galima geriau. Tai ypač pravartu šiandienėje neapibrėžtoje situacijoje.

Savo kūryboje balansuoji tarp skirtingų kino rūšių. „Balkonas“ (2008) buvo vaidybinis filmas, „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2013) – dokumentinis, vėliau – vaidybinis „Kvėpavimas į marmurą“ (2018), dabar grįžti prie dokumentikos. Tai nėra itin įprasta kino mene.

Bet nėra ir visai neįprasta. Režisierius Krzysztofas Kieślowskis iš pradžių kūrė dokumentiką, vėliau perėjo prie vaidybinio kino. Agnes Varda kūrė tiek vaidybinius, tiek dokumentinius, taip pat W. Wendersas ar W. Herzogas. Man kinas yra kinas, aš neskirstau. Tiesiog yra temos, kurioms atskleisti labiau tinka viena arba kita. Tiesą sakant, mane visuomet traukė alternatyvesni dalykai, o dokumentika yra mažiau populiari kino rūšis nei vaidybinis kinas. Dokumentiniame kine daugiau galimybių eksperimentuoti, forma niekaip neapibrėžta ir gali būti labai įvairi. Esu išbandžiusi ir dokumentinį-animacinį, ir vien tik iš pokalbių sudėliotą filmą, ir filmą apie filmą, ir stebimąją dokumentiką.

Tiek vaidybiniai, tiek dokumentiniai filmai stengiasi žiūrovus paliesti, sujaudinti, iškelti tam tikrus klausimus. O šiuolaikiniame kine kuo toliau, tuo labiau raiškos priemonės maišosi tarpusavyje: dokumentiniame atsiranda daugiau dramaturgijos, kuri būdingesnė vaidybiniams, o pastaruosiuose dažnai siekiama maksimalaus dokumentiškumo. Egzistuoja ir hibridinis kinas – nei vaidybinis, nei dokumentinis.

Kokie filmai ir režisieriai įkvėpė, rodė kino kryptį?

Labai sunkus klausimas. Tam reiktų atskiro pokalbio. Viskas nuolat keičiasi, pamatai naują filmą – jis tave įkvepia. Po mėnesio dar vienas, o po metų – vėl kitas. Kažkada studijų metais didžiulį įspūdį paliko Larso von Triero „Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1997), Thomaso Vinterbergo „Šventė“ (Festen, 1998). Tuo metu gyvenome gana skurdžiai, keitėsi kino technologija, buvo aktualu išmokti paprastomis priemonėmis pasiekti maksimalų rezultatą.

Mokytis aktualu iki šiol, bet dabar man darosi svarbesni kiti dalykai – kūrėjo laikysena, kaip būti? Užsiminiau apie W. Herzogą ir W. Wendersą. Be to, kad man patinka jų filmai, šie režisieriai mane įkvepia, gal net labiau, savo požiūriu.

Pavyzdžiui, yra trumpas dokumentinis filmas „Werneris Herzogas valgo savo batą“ (Werner Herzog eats his shoe, rež. Les Blank, 1980), kur režisierius atlieka performansą – gamina, troškina savo odinį batą ir viešai ant scenos jį „suvalgo“. Jis tai daro, nes, norėdamas palaikyti jaunąjį kolegą Errolą Morrisą, pažadėjo, kad jei šis pabaigs savo pirmą ilgametražį filmą „Dangaus vartai“ (Gates of Heaven, 1980), suvalgys savo batą. Ir tame filme režisierius bando padrąsinti visus jaunus žmones kurti, jis, pavyzdžiui, sako: jei neturi kameros, pavok ją. Žinoma, tas „pavok“ pasakytas dėl efekto, bet jei tikrai nori kažką daryti, niekas neturėtų tavęs sustabdyti.

Mane labai sujaudino W. Wenderso kalba, pasakyta per Europos kino akademijos apdovanojimų ceremoniją, kur jis buvo pagerbtas už gyvenimo nuopelnus. Jis pasakojo, kaip, mėgindamas patarti aktoriui, vaidinusiam angelą jo filme „Dangus virš Berlyno“ (Wings of Desire, 1987), pasakė: „Tiesiog mylėk žmones ir stenkis jiems pasitarnauti.“ Kalbėdamas susiejo tą epizodą su kinu (cituoju iš atminties): „Tai yra tai, ką darome, kai kuriame filmą. Tarnaujame. Tarnaujame filmui, nes tai yra daugiau negu tu, negu režisierius, negu operatorius ar aktorius.“ Jis kalbėjo ne apie kažkokį garbinimą, bet tarnystę. Tinka bet kokioje srityje. Ir gyvenime. Tai mane įkvepia.

Kokiomis taisyklėmis vadovaujiesi kurdama dokumentinį kiną?

Norėtųsi sakyti, kad neturiu taisyklių, nes kiekvienas filmas vis kitoks, bet turbūt būtų netiesa. Yra tam tikras nerašytas etikos kodeksas, kuriuo vadovaujuosi. Kai kas sako: „Dokumentiniame kine nedirbu, nes nenoriu naudotis žmonėmis dėl savo šlovės“ ar panašiai. Gal ir gerai, kad tokie žmonės nedirba čia. Aš visiškai taip negalvoju. Kuriu filmus, kuriuos svarbu sukurti, ir jeigu žmonės sutinka dalyvauti, jie tampa kūrybos partneriais.

Kiekviena pusė turi kažką gauti ir gauna. Jeigu žmonės nori būti filme, vadinasi, jie turi savų motyvų. Filmuoti tuos, kurie to nenori, nėra nei malonu, nei įdomu. Tiesą sakant, ir atvirkštinis variantas nelabai įdomus – filmuoti tuos, kurie perdėtai to nori. Pievėnų žmonėms buvo svarbu, kad jų unikali tradicija būtų užfiksuota, matė prasmę. Tuomet gera dalin­tis ir bendradarbiauti, kartu spręsti iškilusius sunkumus.

Kas Tave atvedė į kiną, kodėl pasirinkai šią meno sritį?

Į kiną mane atvedė teatras. Nuo vaikystės labai domėjausi teatru, lankiau įvairiausius dramos būrelius, stačiau spektaklius ir norėjau būti režisiere. Bet įstojau į tuometę Lietuvos muzikos akademiją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), televizijos režisūrą, nes tais metais teatro režisierių grupė nebuvo renkama. Tuomet mums dėstė visas Lietuvos kino žvaigždynas: Arūnas Žebriūnas, Henrikas Šablevičius, Jonas Gricius. Pirmais metais visi mano scenarijai buvo labai teatrališki arba susiję su teatru.

Pamenu, šviesios atminties A. Žebriūnas, perskaitęs vieną jų, pasakė: „Tai vis teatras traukia?“ Atsakiau: „Traukia.“ Sako: „Nieko, mes tave perviliosime į kiną.“ Atrodo, kad jiems pavyko.

Jau daugelį metų esi LMTA Kino kated­ros (dabar Nacionalinės kino mokykla (KIMO) dėstytoja, žinias perduodi ne vienai kartai. Ar keičiasi studentų požiūris į kiną?

Nežinau, ar keičiasi požiūris, bet kiekviena nauja karta ateina su vis didesniu žinių bagažu, labiau į priekį pažengusia startine pozicija. Jie daugiau moka, supranta, būna matę ne tik komercinio Holivudo kino, tačiau ir daug autorinio, žino, ko nori, turi savo matymą. Su kiekviena karta pats turi augti.

Šiuo metu dėstau su režisūra susijusius dalykus. Turime bendrą kursą su režisieriumi Ignu Miškiniu – aš pasirinkau dokumentikos, dramaturgijos dalis, jis – vaidybinio kino.

Kam iš jaunosios kino kūrėjų kartos teko dėstyti?

Marijai Kavtaradzei, Marijai Stonytei, Gied­riui Tamoševičiui, Austėjai Urbaitei, Maratui Sargsyanui, Andriui Blaževičiui, Linai Lužytei, Laurynui Bareišai ir kitiems. Man tikrai pasisekė, kad nemažai dabar tarptautinius apdovanojimus skinančių režisierių vienu ar kitu metu buvo mano studentai.

Visai neseniai M. Kavtaradze, atsiimdama Nacionalinę kultūros ir meno premiją, pažymėjo, kad ji yra daigelis augančios kino kultūros: kino edukacijos atsiradimo, KIMO plėtros ir tikslingo Lietuvos kino centro finansavimo jauniems žmonėms. Tai turbūt ir yra atsakymas, kodėl jaunasis Lietuvos kinas vis geriau matomas pasaulyje.