Mums pasisekė, kad Lietuvoje turime tarptautinio lygio šiuolaikinio šokio teatrą „Aura“, kurio trupę sudaro profesionalūs šokėjai iš viso pasaulio. Ester Bega yra viena iš jų. Šokėja gimė ir augo Albanijoje, baigusi mokyklą įstojo į Nacionalinę šokio akademiją Romoje, po studijų šoko „Egri Bianco Danza Company“ Turine, o 2020 m. tapo šokio teatro „Aura“ nare. Kalbėjome apie pagrindines šiuolaikinio šokio idėjas, subjektyvią sceninę raišką, laisvę ir autentiškumą.

Kodėl pasirinkote būtent šiuolaikinį šokį?

Mano mama buvo šokėja, galima sakyti, kad ji mane ir pastūmėjo į šią profesiją. Pabandžiusi supratau, kad man labai patinka šokti. Pradėjau nuo baleto, bet einant laikui, mokydamasi universitete, pajutau, kad labiau domina šiuolaikinis šokis. Be to, daug kas sakydavo, kad esu per aukšta šokti su puantais ir kad man bus itin sunku rasti baleto partnerį (suprantu, kad tai gali skambėti kvailai). Man regis, baletas turi griežtas taisykles, iš kurių sunku išsilaisvinti, o šiuolaikiniame šokyje gali daryti viską, jame kur kas daugiau laisvės.

Vadinasi, palikote baletą, nes manėte, kad neatitinkate balerinai keliamų estetinių reikalavimų?

Pradžioje tai buvo svarbus elementas, bet kuo geriau pažinau šiuolaikinį šokį, tuo jis man darėsi įdomesnis, nes leido ieškoti savo krypties, išreikšti save ir pasakoti istoriją per natūralius ir laisvus judesius. Šiuolaikinis šokis man suteikia laisvės pojūtį, kurio pasigendu kituose šokio stiliuose. Nenuvertinu baleto, bet šiuolaikinis šokis man artimesnis. Balete dažnai jausdavausi taip, lyg stumčiau save už fizinių galimybių, supratau, kad mano kūnui jis svetimas. Žinoma, baletas – gražus šokis, bet jo įgyvendinimas itin skausmingas.

Kaip prisijungėte prie šokio teatro „Aura“?

Pirmą kartą susidūriau su šiuo teatru, kai mokiausi ir dirbau Turine, Italijoje. Šokio trupė, kuriai tuo metu priklausiau, pakvietė juos į pasirodymą. Kai pamačiau „Aurą“ šokant, buvau pakerėta. Tuo metu kaip tik ieškojau darbo, naujų galimybių, vietos, kur galėčiau tobulėti kaip atlikėja. „Aura“ vykdė atranką, tad pasakiau sau: „Kodėl gi ne?“ Nuėjau į atranką Berlyne ir štai – atsidūriau Kaune. Esu labai dėkinga „Auros“ teatro direktorei ir meno vadovei Birutei Letukaitei – iš jos daug ko išmokau ir kaip atlikėja, ir kaip asmenybė.

Scena iš šokio spektaklio „Bolero“ (chor. B. Letukaitė, Kauno šokio teatras „Aura“, 2022). Sigito Daščioro nuotrauka

Kuo jus sužavėjo šis šokio teatras?

Daugeliu dalykų, labiausiai – unikalumu… Dažniausiai į žinomas teatro trupes susiburia šokėjai, kurių kūno tipas, ūgis ir fizinės galimybės beveik nesiskiria. Kartais tai sudaro įspūdį, kad žiūri į sinchroniškai judančių robotų grupę. O man itin svarbu šokėjų individualumas – būtent tai ir matau „Auroje“. Patinka ir repertuaro įvairovė, tai, kad nekartojame to paties stiliaus ar judesių. Vienas kūrinys gali būti abstraktus, kitas fiziškai intensyvus, o dar kitas – teatrališkas. Ši įvairovė ir sudomino, nes man svarbu, kad kiekvienas šokio projektas būtų vis kitoks, įtrauktų, jaudintų ir mane, ir žiūrovą. Jei tai, ką darai, tavęs nebejaudina, prarandi nuoširdumą, be jo net įspūdingiausi šuoliai atrodys tušti.

Kaip atrodo eilinė diena „Auroje“?

Dieną dažniausiai pradedam nuo apšilimo. Jis būna įvairus, gali susidėti iš baleto, šiuolaikinio šokio, improvizacijos, o kartais – net jogos. Viena iš šokėjų, Marine, baigė dviejų mėnesių trukmės jogos kursus Balyje, todėl kartais suorganizuoja labai gerus jogos užsiėmimus. Po apšilimo pradedame repetuoti. Šiomis dienomis repetavom spektaklį „Kartotojai“, kitą savaitę –„Prarastus prisiminimus“ pasirodymui Vilniuje.. Tarp spektaklių yra kitų renginių, kuriems ruošiamės. Kiekviena diena vis kitokia ir priklauso nuo to, koks pasirodymas mūsų laukia. Dirbame nuo pirmadienio iki penktadienio 10–18 val., kartais darbo yra ir savaitgalį. Taigi rutina gana įtempta.

Kūnas – neatsiejama šokio dalis. Koks jūsų santykis su savo kūnu?

Mano kūnas yra mano šventovė, be jo nieko negaliu daryti. Jis man svarbus ne tik šokiuose, bet ir gyvenime, todėl stengiuosi jo klausytis ir suprasti, ko jam reikia. Mano kūnas – mano namai, o rūpintis namais juk būtina.

Ne mažiau už darbą svarbu ir poilsis – jei neleisi kūnui atsigauti, ateis diena, kai sulūši. Reikėjo laiko ir patirties, kad išmokčiau atpažinti jo signalus. Su patirtimi pradedi suprasti, kada save pastūmėti, o kada prilaikyti, kaip valdyti energiją sunkios savaitės metu. Būtina ugdyti kūno sąmoningumą ir ištvermę. Kai randi pusiausvyrą tarp pastangų ir poilsio, viskas atsistoja į savo vietas – sistema tiesiog veikia.

Ar šokdama ant scenos jaučiate žiūrovų energiją? Ji daro įtaką jūsų pasirodymui?

Žiūrovų energija turi milžinišką įtaką. Prieš šokdami publikai, spektaklį repetuojame ant tos pačios scenos – tarp šių dviejų atlikimų jaučiasi didelis skirtumas. Sugeriame labai daug žiūrovų energijos, kartais reikia nuo jos atsiriboti, kad nepervargtume.

Galima sakyti, kad patiriame nuolatinį konfliktą, nes stengiamės išlikti nuoširdūs judesiui jo neperspausdami. Kai buvau jaunesnė ir mokiausi, daugiausia dėmesio skirdavau tam, ką rodau, bet laikui bėgant supratau, kad svarbiausia yra būti savimi, atvirai savo kūnui ir sielai – tada šokis visa tai iškomunikuos. Viskas remiasi į nuoširdumą sau, publikai, tam, ką išreiški.

Apie ką galvojate šokdama? Susitelkiate techniką, o gal pereinate į tėkmės būseną?

Seniau pasirodymų metu mintis vydavo mintį: „Gerai, dabar darau tai, toliau eina tas, tada tas…“ Bet jau kuris laikas bandau mėgautis akimirka. Per epizodus, kai šokyje manęs nereikia ir tiesiog guliu ant scenos, stengiuosi atsipalaiduoti. Nebesijaudinu dėl kiekvieno elemento, džiaugiuosi ramybe ir malonumu, kuriuos jaučiu tuo momentu akimirką.

Scena iš šokio spektaklio „Prarasti prisiminimai“ (chor. B. Letukaitė, Kauno šokio teatras „Aura“, 2024). Sigito Daščioro nuotrauka

Kaip kuriate ir palaikote tarpusavio ryšį su kitais šokėjais? Jis svarbus tik kūrybinio proceso metu ar ir per pasirodymus?

Ryšys tarp šokėjų būtinas, be jo kūrinys neveiks. Mes privalom sinchronizuoti kvėpavimą, tempą, ritmą ir energiją. Jei nėra ryšio – viskas sugriūva. Spektaklio „Kartotojai“ pagrindas būtent ir yra ryšys tarp šokėjų. Kartais jo pamatu tampa geri tarpusavio santykiai, kartais – atvirumas, gebėjimas klausytis ir sekti vienas kitą. Net jei žmogus tau nepatinka, įmanoma puoselėti ryšį. Svarbiausia neužsidaryti, nes tada, kad ir kiek laiko praleisi kartu, būsi nepasiekiamas. Įdomu tai, kad kartais sunku rasti ryšį net šokant su artimu žmogumi. Tai gali lemti atvirumo stoka. Jei šokčiau su žmogumi, su kuriuo sutariu, bet jo nematyčiau, nejausčiau nuoširdumo, tai būtų tas pats, kas šokti vienai. Didžiausią reikšmę asmeniniam santykiui turi buvimas čia ir dabar, žiūrėjimas, jautimas ir atsivėrimas.

Kaip manote, kokį dar įgūdį, be jėgos, lankstumo ir pusiausvyros, turėtų išsiugdyti geras šokėjas?

Žinoma, technika yra svarbu, bet man šiuo metu tai nėra pats svarbiausias dalykas. Manau, kad šokėjas turi gebėti gilintis į save, nuolat tyrinėti savo kūrybiškumą, suprasti, kas jį jaudina, kas iš vidaus priverčia pajudinti pirštą ar kažką kita. Man jau nebesvarbu, kaip aukštai pakelsiu koją ar kiek apsisukimų galiu padaryti. Yra tiek daug nuostabių šokėjų, kad neįmanoma būti pačiu geriausiu, todėl svarbiausia, kiek giliai gali pasinerti į save. Tai lemia ir tavo tobulėjimą.

Kai kurie mano, kad kuriant šokį svarbiausia figūra – choreografas, o šokėjai tik išpildo jo viziją. Kiek ir kaip šokėjai prisideda prie kūrybinio proceso?

Viskas priklauso nuo paties choreografo ir jo požiūrio. Vieni mėgsta sukurti kiekvieną judesį patys, tada šokėjui paliekama mažai laisvės. Kiti skatina bendradarbiavimą ir leidžia šokėjams įtraukti savo stilistiką ir kitaip prisidėti prie kūrybinio proceso. Kartais choreo­grafai pateikia įrankių ar idėjų, leidžiančių atlikėjui apipavidalinti šokį. Bet kad ir kokia griežta būtų choreografo vizija, kalbant apie judesio atlikimą labai svarbu šokėjo kūrybiškumas. Kiekvieną sykį tas pats judesys gali atrodyti visai kitaip. Manau, kad tai susiję su kūryba ir gyvenimu judėjime. Reikia rasti pusiausvyrą tarp savo išraiškos ir to, ką choreografas įsivaizduoja. Galiausiai visada yra vietos individualiai raiškai ir asmeninei interpretacijai.

Ar savo šokio manieroje atpažįstate kokių nors specifinių įtakų?

Net šokėjai ar choreografai, su kuriais nerandu bendro ryšio, padeda suprasti, ką noriu daryti, o ko ne, todėl neišskirčiau kaip labiausiai įkvepiančio konkretaus vadovo ar trupės. Viskas, ką esu mačiusi, kiekvienos dirbtuvės, kuriose dalyvavau, suformavo tai, kaip šoku. Neturiu mėgstamiausio atlikėjo, nėra nieko, ko vengčiau. Bręsdamas kaip šokėjas pradedi pažinti, kas tau artima, o kas ne. Taigi negalėčiau pasakyti, kad kažkas man padarė esminę įtaką. Mano, kaip šokėjos, asmenybę formuoja skirtingos patirtys.

Kas jus įkvepia šokti?

Manau, kad įkvėpimas ateina iš skirtingų vietų, o ne vieno konkretaus šaltinio. Tai gali būti muzika, kitas šokėjas, žmogus, istorija ar kažkas, kas atsitiko mano gyvenime. Labai daug įtakos turi tai, kokį gyvenimo etapą išgyvenu. Kai baigiau mokyklą, muzika man buvo galingiausias įkvėpimo įrankis, padedantis kurti, improvizuoti ir išreikšti save, tačiau laikui bėgant supratau, kad kai kurios gyvenimo patirtys gali daryti stipresnį poveikį. Dabar improvizuoju remdamasi tuo, kaip jaučiuosi tą akimirką. Tarkim, jei lyja, galiu pajusti norą šokti lietuje ar namuose. Kartais judesys ar atsitiktinė mintis įžiebia kibirkštį. Įkvėpimo šaltiniai nuolat keičiasi ir priklauso nuo to, kas vyksta aplink mane ir kaip aš jaučiuosi.

Galbūt pamenate itin didelį įspūdį palikusį šokio pasirodymą?

Įstrigo trupės „Peeping Tom“ spektaklis „Tėvas“. Tai trilogijos dalis, pasakojanti itin jautrią istoriją. Man patinka ši trupė, nes orientuojasi į veikėjus. Ant scenos gali matyti asmenybes, ne tik judesius. „Peeping Tom“ turi talentą sujungti muziką, vaidybą, dainavimą, šokį ir atlikėjo psichologinę gelmę. Didžiausią dėmesį trupė skiria ne technikai, o emocijai. Minėtą spektaklį stebėjau internetu ir jei jis mane taip paveikė per ekraną, vadinasi, tikrai yra geras.

Daug puikių pasirodymų mačiau naujausiame „Auros“ festivalyje. Išskirčiau Emanuelio Gato „Meilės traukinį“. Esu dirbusi su E. Gatu, man patinka jo požiūris į šokį ir darbo principai. Stebint „Meilės traukinį“, labiausiai patiko džiaugsmas ir žaismė, sklidę iš šokėjų – juk svarbu, kad atlikėjas mėgautųsi tuo, ką daro. Kartais atrodo, kad šokio pasaulyje egzistuoja daug spaudimo viską padaryti teisingai ir patenkinti lūkesčius, tai dažnai sukuria įtampą. Mano manymu, kur kas svarbiau mėgautis procesu, nes jei gẽra šokėjui, tai jaus ir žiūrovai. Energija yra kaip kamuolys, jei metimas nuoširdus, publika jį pagaus.

Galbūt yra kas nors, ką turėtų žinoti jūsų pasirodymą stebintys žiūrovai?

Nemanau. Aš jiems atnešu savo istoriją, tai, ką turiu, o jie gali interpretuoti įvairiai. Jeigu žiūrovai pajustų meilę arba pyktį, vadinasi, taip ir turi būti.