Kino prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę apibūdinti vien kaip kino kūrėją būtų pernelyg ribota. Ji mąsto ir veikia gerokai plačiau – yra baigusi psichologijos studijas, domisi literatūra, rašo, stoja ginti žmogaus teisių ir gamtos, o jausdama vaizdų pertekliaus krūvį ir atsakomybę prieš žiūrovą, kino projektus renkasi itin atidžiai. Svarbiu kriterijumi, ar imtis naujo projekto, jai tapo santykis su dukra: „Jei galėsiu rodyti jai filmą dėl nieko nesiteisindama – vadinasi, verta svarstyti.“ Dagnė prisipažįsta, kad šis laikas jai ypatingas: jaučiasi priartėjusi prie savo esybės, trokšta dalintis sukauptomis žiniomis bei patirtimis ir išbandyti naujas kūrybos formas.

Susitikome pirmosiomis 2025-ųjų dienomis. Ar mėgsti apžvelgti praėjusius metus ir užsibrėžti, ko sieksi naujais?

Pastaraisiais metais darau apžvalgas, kaip pasikeičiau pati, kaip matau save ir ateitį. Praėję metai man kėlė mažiau streso, buvo pozityvūs, jaučiuosi priartėjusi, ar tiksliau, sugrįžusi į save. Labai tikiu įžodinimu to, ko nori. Daug kalbėjausi apie savo norus su savimi, su kitais, ir daug dalykų metų pabaigoje pradėjo materializuotis. Stebint, kas vyksta aplink, kartais atrodo, kad pasaulis ritasi į bedugnę, bet į ateitį vis tiek žvelgiu pozityviai, tikiu, kad visuomet yra išeitys net ir iš pačių sudėtingiausių situacijų. Žmogaus gyvenimas apskritai nėra lengvas, tad ir mūsų, kaip žmonijos, egzistencija kelia iššūkių, neįmanoma visada judėti link pažangos. Šventajame Rašte minimi septyneri gausaus derliaus ir septyneri bado metai – kažkada jie ateina ir praeina, viskas keičiasi ciklais. Noriu galvoti, kad vėl palengva judėsime link naujų pasiekimų, naujo derliaus. Kalbant apie globalius įvykius, tikiu jaunais žmonėmis. Kol kas vis dar dominuoja tie, kurie save realizuoja per galią, valdžios siekimą, tačiau turiu stiprų vidinį pojūtį, kad jauni žmonės grįš į bendruomeniškumą ir kad ten yra išeitys.

Sakai, tiki troškimų įžodinimu. Kembridžo žodynas praėjusių metų žodžiu paskelbė „manifestuoti“. Panašu, kad tai sėkmingai darai. Ko labiausiai tikiesi iš šių metų?

Pastaruoju metu aplink save jaučiu bendrystę ir norą dalintis. Manau, tai atspindi bendrą mano kartos poreikį (kalbu apie keturiasdešimtmečius). Pastebiu, kad stiprėja poreikis sugrįžti „namo“. Tai nėra tik fizinis grįžimas į vietą – veikiau vidinis pojūtis, siekis įsišak­nyti, įprasminti save, kurti ir dalintis. Manau, tai susiję ir su geopolitine situacija, pasaulio nestabilumu. Ieškome saugumo. Grįžimas prie šaknų, dalijimasis man suteikia prasmę. Nepakanka vien rinkti patirtis ar siekti asmeninių tikslų: dalindamasis tuo, ką sukaupei, gali įprasminti save. Pojūtis, kad prisidedi prie kito žmogaus augimo – kūrybinio ar asmeninio – nepaprastai svarbus ir glostantis širdį.

Kino industrija, kurioje dirbu, labai dinamiška ir intensyvi – tarsi energiją siurbianti mašina, kuri niekada nesustoja. Nepaisant to, kad procesai ilgi, visa sistema veikia dideliu tempu. Šiemet savo veiklas planuoju taip, kad jos būtų prasmingos ne tik man, bet ir aplinkai. Norisi dar labiau galvoti apie tvarumą – ne tik apie tai, kokias medžiagas naudojame, bet ir kiek visko sukuriame, kiek turinio paleidžiame. Tai labai aiškiai pajutau po pandemijos nuvykusi į Kanų kino festivalį. Nuo šokiruojančiai didelio žmonių skaičiaus slėpiausi tamsiose kino salėse ir žiūrėjau dešimtis filmų. Kiek daug tarp jų buvo šabloniškų, vidutiniškų, toks įspūdis, kuriamų dėl honoraro.

Imdamasi naujų kūrybinių projektų, labai atidžiai svarstau, ar jie iš tiesų turi prasmę ilgalaikėje perspektyvoje.

Iš kūrybinės biografijos sprendžiant, atidi atranka Tau būdinga visuomet. Kokie darbai šiuo metu guli ant Tavo darbo stalo?

Teisingumas, tvarumas ir gyvenime, ir darbuose yra svarbi mano gyvenimo ašis. Nuo kasdienių įpročių, pavyzdžiui, niekada neišmesti maisto ar naudoti produktams skirtus maišelius, iki kol jie susidėvi… Tvarumas giliai įsišaknijęs mano kraujyje, jaučiu didelę atsakomybę už šį pasaulį. Taip pat ir su kino projektais – juk ši medija itin paveiki. Medijos apskritai daro didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi, deja, jų poveikį analizuojame per mažai. Dažniau kalbame, kaip jas efektyviai išnaudoti savo tikslams, tačiau dar per mažai diskutuojame apie jų supratimą, analizavimą ir vertinimą.

Šiuo metu dirbu prie kelių įdomių projektų, kuriais tvirtai tikiu. Vienas didžiausių, vystomas jau ilgai – tarptautinis Lietuvos, Prancūzijos, Belgijos ilgametražio animacinio filmo projektas, paremtas Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“. Tikiuosi, šiemet jis pajudės. Man labai svarbus pasiruošimo etapas: klaidos tikimybė visuomet išlieka, tačiau atsakingai ruošdamasis gali rizikas sumažinti.

Kitas įdomus dokumentinio filmo projektas, su kuriuo dirbu jau trejus metus, yra apie Meksikos telenovelių įtaką Lietuvoje. Šią idėją vystome kartu su dviem talentingomis moterimis – žurnalistėmis ir kino kūrėjomis Ieva Balsiūnaite ir Viktorija Mickute, gyvenančia Niujorke. Analizuodamos telenovelių reiškinį Lietuvoje, atlikome didelį tyrimą, dirbome su antropologijos studija „Antrophos“. Atradome, kad tuose serialuose vis kartojamas Pelenės naratyvas – moterys ir merginos kankinasi, vargsta, bet jas galiausiai išgelbsti turtingas vyras. Man atrodo svarbu jį dekonstruoti ir permąstyti kartu su žiūrovais, tiek moterimis, tiek ir vyrais.

Drauge su režisiere Lina Lužyte kuriame vaidybinį filmą, kurio pagrindinė herojė – per aštuoniasdešimt metų perkopusi moteris. Šiuo filmu norime suteikti orų balsą tai visuomenės daliai, kuri užmiršta ir nustumta į paribius.

Tikėtina, kad šiais metais metais turėtų būti baigtas ir išleistas dokumentinis kūrėjų dueto Agnės Dovydaitytės ir Alexanderio Belinski projektas „Baltic UXO“. Jame tyrinėjame Baltijos jūroje palaidotos nepanaudotos karinės amunicijos poveikį. Vokietijoje šis klausimas sulaukia daug visuomenės dėmesio, o Lietuvoje apie tai beveik nekalbama, nors problema tampa vis aktualesnė. Rūdijant amunicijai, pavojingos cheminės medžiagos patenka į jūrą. Šių objektų valymas yra labai brangus ir sudėtingas, dalies ginklų negalima net priliesti, nes jie gali sprogti. Tai daro didžiulį neigiamą poveikį gamtai ir žmonijai įvairiais lygmenimis.

Šiemet svarstau grįžti į švietimo sritį, taip pat turiu asmeninių kūrybinių projektų, kuriuos norėčiau įgyvendinti.

Kaip tik norėjau klausti apie veiklas už kino ribų. Rodos, galėtum imtis bet ko – nuo knygos iki spektaklio.

Mano dukrai jau šešiolika, tad jaučiu, kad kūrybinėms mintims galiu skirti daugiau laiko. Kita vertus, kuo ilgiau dirbi meno pasaulyje, tuo geriau supranti jo taisykles ir atsakomybes. Man atrodo, svarbu sau atsakyti, ko tomis kūrybinėmis ambicijomis sieki – saviraiškos, pripažinimo, noro pasidalinti savo apmąstymais, refleksijomis? Man, turbūt, aktualiausia pastaroji klausimo dalis.

Į kino prodiusavimą žvelgiu kaip į kuratorystę. Kuo filmas populiaresnis, tuo atsakingiau reikia į jį žiūrėti. Neseniai kalbėjausi su tėčiu ir jis sako: „Žiūrėjau vieną filmą ir suvokiau, kad taip ir nesuprantu moterų pasaulio. Jei būčiau anksčiau ir daugiau tokių filmų žiūrėjęs, galbūt gyvenime kažkas būtų kitaip susiklostę.“ Filmai ir meno kūriniai turi galią keisti bet kokio amžiaus žmogų.

Imdamasi naujų darbų turiu vieną pagrindinį kriterijų: ar norėčiau, kad mano dukra pamatytų šį darbą? Ar galėčiau be pasiteisinimų jai jį parodyti? Motinystė man – labiausiai auginanti ir keičianti, su niekuo nepalyginama patirtis. Man atrodo, kad tik tapusi motina subrendau, pradėjau atrasti save. Noriu dukrai savo pavyzdžiu parodyti, kad gyvenime viskas įmanoma, tačiau kartu bandau ją nuteikti ruoštis iššūkiams ir sunkumams.

Šiuo metu esu įnikusi į vieną temą. Su dramaturge Birute Kapustinskaite vystome kino projekto idėją, paremtą jos pjese „Terapijos“ apie onkologinėmis ligomis sergančių žmonių kasdienybę. Motyvaciją dirbti su šia tema dar labiau sustiprino JAV poetės ir eseistės Annos Boyer autobiografinė knyga „The Undying: A Meditation on Modern Illness“ (2019 m., JAV) apie tai, kaip ji, dirbdama literatūros dėstytoja ir būdama vieniša mama, susirgo krūties vėžiu. Tai detali ir reflektyvi žmogaus gijimo kelionė, atskleidžianti, kaip vos ne kitą dieną po operacijos tenka eiti į darbą skaityti paskaitų, kartu nagrinėjanti ir reflektuojanti kitų ta pačia liga sirgusių ir skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose gyvenusių rašytojų patirtis. Knyga kelia klausimą, ką reiškia sirgti XXI a., kai visuomenėje viešpatauja jaunystės, tobulo kūno, sveikatos kultas. Kūno, ligos tema mane labai domina. Norisi plačiau kalbėti apie moters kūno susigrąžinimą – su visomis jo galimybėmis ir pažeidžiamumu. Visuomenės kritikė, rašytoja Susana Sontag yra pastebėjusi, jog visuomenėje idealu laikomas 17–18 metų merginos kūnas, į kurį moterys sąmoningai įvairiomis priemonėmis stengiasi sugrįžti. O ar visuomenėje yra vietos sergančiai, ko nors negalinčiai moteriai? Tai man labai įdomūs klausimai, kuriuos norisi perkelti į ekranus.

Kaip manai, kas formavo Tavo humanistines pažiūras, atsakomybės prieš žiūrovą jausmą?

Nuo mažens turėjau stiprų polinkį kovoti už teisybę. Aiškiai prisimenu, kaip mokyklos laikais stodavau ginti silpnesnių. Nežinau, iš kur tai – mano tėvai nebuvo aktyvistai ar kovotojai.

Bandau prisiminti įtaką mano vertybėms dariusius žmones ir įvykius… Turėjau du ypatingus mokytojus. Tai lietuvių kalbos mokytoja Violeta Tapinienė, skatinusi mylėti knygas, skaityti, būti smalsiems, kūrybiškiems, mąstyti nestandartiškai. Skaitymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Namuose visuomet būdavo knygų, tėvai irgi domisi literatūra. Kitas mokytojas – etiką dėstęs Vytautas Toleikis – įtraukė mane į įvairias aktyvistines veiklas, stumteldavo dalyvauti mokyklos prezidento rinkimuose ar eiti į moksleivių parlamentą. Šios veiklos paauglystėje padėjo išlaikyti mano energiją konstruktyviose ribose: tuo metu buvau linkusi į įvairias išdaigas ir ribines situacijas.

Prisidėjo, be abejo, ir psichologijos studijos. Labai vertinu šiuo metu vis dažniau į antrą planą nurašomus humanitarinius ir socialinius mokslus – jie padeda giliau pajusti pasaulį, moko empatijos, leidžia pažvelgti kitų žmonių akimis.

Didelę įtaką padarė ir dukros Saros tėčio Mykolo Vildžiūno šeima. Įsiliejusi į ją, per Saros močiutę Mariną Vildžiūnienę – žydę – iš arčiau ėmiau gilintis ir suvokti Holokausto atminties temą.

Claireʼos Keegan knygoje „Tokie smulkūs dalykai“ (šiais metais ir mūsų kino teatrus pasiekė Timo Mielantsʼo filmas tokiu pačiu pavadinimu) perskaičiau paprastą, bet labai svarbią mintį: didžiausia gyvenimo laimė yra padėti kitam. Galiu tai patvirtinti šimtu procentų – tai vienas stipriausių ir prasmingiausių išgyvenimų. Noriu tai daryti. Gyventi taip, kad negraužtų sąžinė, nekelti savęs į pirmą planą. Šie principai man labai svarbūs.

Kai kūrėme Johannos Jackie Baier filmą „Julija“, pasakojantį apie translytį žmogų, pajaučiau, kaip pasikeitė mano požiūris į toleranciją. Iki tol maniau, kad tai kito, kitokio žmogaus priėmimas. Dabar – jog tai visų pirma savęs kaip vieno iš daugelio, o ne kaip centro ar etalono, matymas. Suvokimas, kad esi vienas iš daugybės variantų būti ir gyventi. Štai tada gali tapti tolerantiškas visiems, nesvarbu, kokio jie amžiaus, rasės, fizinių bei mentalinių savybių.

Ilgą laiką dirbant kultūros lauke su labai jautriais žmonėmis ir kūrėjais, manau, turi du kelius – arba emociškai atsiriboti, arba tapti dar jautresniu. Šis darbas sustiprino mano jautrumą. Žiūrėdama ar skaitydama kitų kūrinius galiu pamatyti ir pajusti daugiau nei anksčiau. Kartu šis jautrumas pareikalauja daug energijos, vargina, galbūt dėl to su amžiumi kyla noras mažinti projektų skaičių ir sutelkti dėmesį į tuos, kurie atrodo prasmingiausi.

Tau prabilus apie kultūros lauke veikiančius jautrius žmones, prisiminiau savo pokalbį su psichoanalitike Jeannette Fischer, parašiusia knygą „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović“. Ji pastebėjo, jog menininkės kūrybos, tokios, kokią ją žinome, nebūtų, jei ne jos skaudūs, trauminiai išgyvenimai.

Nesu linkusi į viską žiūrėti per traumos prizmę. Kuo labiau tolsti nuo tam tikrų gyvenimo etapų, tuo platesnį požiūrį į juos gali susidaryti. Žvelgdama į savo gyvenimą, galbūt galėčiau išskirti kelis įvykius, kurių nenorėčiau būti patyrusi. Tačiau galiausiai suprantu, kad patys sudėtingiausi išgyvenimai suteikė man daugiausia stiprybės, lankstumo, atvirumo ir gebėjimo priimti save ir kitus. Jei pats nesi patyręs skausmo, nesėkmių ar atstūmimo, sunkiau suprasti ir atjausti tai, ką išgyvena kiti.

Kartais pagalvoju, kad patirtys, netgi skausmingiausios, gali tapti pagalba kitam žmogui. Galbūt mano įgyta stiprybė gali tapti išsigelbėjimu kitam, išgyvenančiam kažką panašaus.

Neneigiu terapijos svarbos – tai reikalingas įrankis. Kartu tikiu filosofišku požiūriu į gyvenimą. Kartais bijau pernelyg susikoncentruoti į save, ieškant tobulojo „aš“.

Mes visi, reflektuodami savo praeitį, rastume ir traumuojančių vaikystės, paauglystės ar santykių patirčių, ir džiaugsmingų momentų. Kadaise buvau sau sukūrusi palyginimą: kūryba yra tarsi meilė, o ji gali būti įvairi. Pavyzdžiui, paauglystėje įsimyli keliais metais vyresnį ir eini į mokyklą visiškai paskendusi jausmuose. Tau net nereikia atsako, tas jausmas yra gaivališkas, savitikslis. Taip ir kūryba gali tokia būti – tiesiog pats procesas suteikia pasitenkinimą, nesvarbu, ką kiti galvos apie galutinį rezultatą. Kitiems įsimylėjėliams, o ir kūrėjams, būtini išoriniai patvirtinimai ir nuolatinis pripažinimas. Taip pat yra tokių, kurie labiausiai nori kurti megzdami ryšį, būti išgirsti ir patys įsiklausyti, kitaip sakant, kurti dialogą su kitu – savo žiūrovu ar klausytoju.

Kuo toliau, tuo labiau vertinu darbą ir santykius su tais kūrėjais, kurie ieško šio ryšio ir dialogo. Nebeįdomu siekti titulų ar apdovanojimų – jie man per skurdus įkvėpimo šaltinis ir kūrybos pagrindas.

Retai vartoju žodį „talentas“, bet juo tikiu. Amatą galima išmokti labai gerai, tačiau talentas yra tai, kas kilsteli kūrybą į kitą lygmenį. Jis leidžia kurti ne tik profesionalius kūrinius, bet ir gilesnes patirtis, kurios išlieka ilgam. Taip pat tikiu, kad talentingų žmonių yra kur kas daugiau nei galimybių jiems atsiskleisti.

Ar sutiktum, kad žiūrovui skaudžią asmeninę istoriją gali pasakoti tik išsilaižęs žaizdas, įgijęs distanciją su ja?

Manau, labai svarbu, ką nori savo pasakojimu perteikti. Paprasčiausias patirties ar įvykio perpasakojimas neturi didelės prasmės. Kūryboje tikiu ne atpasakojimais, apibendrinimais ar išvadomis, bet tyrimu, apmąstyta refleksija, atrasta forma, geriausiai perteikiančia idėją. Esu vizijos kūryboje advokatė – be jos, mano nuomone, kūrinys neturi stipraus pagrindo.

Šiandien veši skubėjimo kultūra, noras viską daryti greitai ir efektyviai – tai matoma ir kine. Sukuri vieną filmą ir jau turėtum kišenėje nešiotis kitą scenarijų. Neigti šios realybės negaliu, taip veikia pasaulis. Tačiau toks požiūris kelia grėsmę rastis neišbaigtiems kūriniams, iki galo neapgalvotai kūrybai.

Mano manymu, tik tada, kai menininkas yra gerai pasiruošęs, turi aiškią viziją ir žino, ką nori pasakyti, atsiranda galimybė sukurti tikrai reikšmingą darbą. Be šios krypties kūryba dažnai tampa paviršutiniška, o jos poveikis – trumpalaikis.

Per pandemiją prodiusavai kultūrinę laidą „Fokusas“, rodytą televizijoje kelerius metus. Ar ji irgi buvo kilusi iš noro dalintis? Papasakok apie šią patirtį.

Televizijos formatas man neįprastas tuo, kad išvis nematai jokio žiūrovo, neturi tiesioginio atsako. Kiekvieną savaitę paruoši naują laidą, o grįžtamasis ryšys, jei ir pasiekia, būna pavienis, fragmentiškas. Atsimenu vieną jautrią akimirką Klaipėdoje, kur su drauge žiūrėjome spektaklį: prie mūsų priėjo jauna moksleivė ir pasidalijo, kad mūsų laidos jai tapo langu į platesnį kultūros pasaulį. Tačiau gan ilgos trukmės, sunkiasvoris formatas ne visada tinkamas greitam vartojimui – vos žmogus pasijunta šiek tiek nepatogiai ar ima nuobodžiauti, jis tiesiog perjungia kanalą.

Visgi ši patirtis praturtino visus laidos kūrėjus. Pakalbinome daugiau nei šimtą įdomių žmonių. Manau, kad šie gilūs, lėtesni pokalbiai turi archyvinę vertę ir bus reikšmingi ateityje. Kai kurių pašnekovų jau nėra tarp gyvųjų.

Tikiu televizijos jėga, nors daugelis žiūrovų yra „persikėlę“ į mažuosius ekranus – telefonus. Gyvendama su šešiolikmete matau, koks svarbus šiais laikais yra mobilusis. Svarbu priimti šią realybę ir ieškoti naujų būdų įtraukti žmones į kokybišką turinį. Turiu viziją, kad kino teatrai gan greitai transformuosis į išskirtinių patirčių erdves, kur žmones masins ne tiek specialieji efektai, kiek unikali kino kalba ir raiška, kuriai maži ekranai netiks.

Kita Tavo patirtis televizijoje – dalyvavimas Andriaus Rožicko kuriamoje ir vedamoje laidoje „Arbata“, kurioje jis kviesdavo kelis pašnekovus į savo namus prie stalo pasikalbėti įvairiausiomis temomis. Laisvų filosofiškų diskusijų formatas Tau labai tiko.

Iš pradžių sutikau dalyvauti tik vienoje laidoje – norėjau suprasti, koks tai formatas. Pokalbiai buvo improvizuoti, labai įvairiomis temomis. Galvojau, kaip man pavyks tiesiog taip iš savęs kalbėti. Vis dėlto kiekviena laida tapo auginančia patirtimi. Kelionės į Kauną sekmadieniais, trijų valandų filmavimai, įdomūs pokalbiai su įvairiais žmonėmis – visa tai tapo tikra diskusijų mokykla. Į mus nukreiptos kameros priverčia susitelkti, išmokti klausytis atidžiau, kalbėtis ramiau, konstruktyviau.

Šiais laikais tokio dialogo labai trūksta. Socialiniuose tinkluose dominuoja ne diskusijos, bet ginčai, iškeliamos radikalios nuomonės. Džiaugiuosi galėdama dirbti tarpdisciplininėse srityse, kur susiduriu su įvairiais žmonėmis ir idėjomis. Gyventi tik viename burbule ar pažinti pasaulį tik per kiną man atrodo per siaura – pasaulis juk daug platesnis.