Šiandien, kalbant apie modernybės krizę ir žmogaus vidinį susvetimėjimą, tampa aktualu prisiminti Czesławą Miłoszą – genialų lietuvių ir lenkų rašytoją, poetą, o kartu – ir filosofą. Vienas kertinių jo kūrinių – autobiografinė esė „Ulro žemė“ (Ziemia Ulro), kurioje autorius nagrinėja moderniosios kultūros, dvasinių vertybių, religijos ir literatūros temas, apmąsto Vakarų civilizacijos raidą, kritikuoja racionalizmo įsigalėjimą ir jo pasekmes žmogaus dvasinei būsenai. Terminą „Ulro žemė“ Cz. Miłoszas pasiskolino iš anglų poeto Williamo Blakeʼo, taip vadinusio pasaulį, kuriame žmogus yra atskirtas nuo dvasinės tikrovės. Ulro – vidinė juoduma, neskaidrumo ir tamsos būsena, pasireiškianti praradus dieviškąjį regėjimą.

Mira Boczniowicz, Ateities sugyvenimo logikos link / Ku logice przyszłego współistnienia, 2024. Instaliacija. Michało Pietrzako / ASP Wrocław nuotrauka

NAUJA FORMA, NAUJAS KONTEKSTAS

Ši esė įkvėpė parodą „Ulro žemės teritorijos“, brėžiančią naują šiuolaikinių dvasinių ir egzistencinių dilemų apmąstymų kryptį. Paroda pristatyta 2024-aisiais, minint Cz. Miłoszo metus, Vroclavo farmacijos muziejuje. Renginys, kuriame dalyvavo 36 menininkai iš Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Šveicarijos ir JAV, buvo įgyvendintas be jokios finansinės paramos, tačiau jo sėkmė paskatino organizatorius išplėsti ribas ir surengti dar vieną parodą Lietuvoje.

Paroda, pristatanti ir nematytus ankstesnių dalyvių darbus, ir naujus menininkus, taip pat kviestinių poetų tekstus ir lietuvių skulptorių darbus, yra ne tik tęsinys, bet ir nauja pirminės koncepcijos interpretacija, kuriama atsižvelgiant į vietos kontekstą bei auditoriją. Viena lietuviškosios parodos dalyvių – poetė Ola Kołodziejek, kūryboje daugiausia dėmesio skirianti praeities, atminties ir žmogiškosios patirties klausimams. Jos eilėraščiai kupini ryškių vaizdų ir egzistencinių apmąstymų. Wojciechas Brzoska – poetas, muzikantas, įvairių poezijos rinkinių autorius. Kūryboje vyrauja vienatvės, vidinių konfliktų ir prasmės paieškų temos. Parodoje taip pat pakviesti dalyvauti jaunosios ir viduriniosios kartos lietuvių skulptoriai: Jonas Aničas, Tauras Kensminas, Tomas Daunora. Lietuviškąją projekto dalį rengia trys kuratorės: Agnieszka Kłos, Katarzyna Koczyńska-Kielan ir Anna Bujak iš Eugeniuszo Gepperto dailės akademijos Vroclave.

TILTAS TARP PRAEITIES IR DABARTIES

„Ulro žemės teritorijų“ pristatymas Kaune turi simbolinę prasmę. Rašytojo, biografijoje ir kūryboje jungusio lenkiškąją ir lietuviškąją tapatybes, kūryba tampa tiltu tarp abiejų tautų, akcentuojančiu bendrą kultūrinį paveldą. Cz. Miłoszas, artėjant gyvenimo pabaigai, prisiminė: „Visa mano poezija kilo iš vaistinės“, turėdamas omenyje vietą, kur jo močiutė laikė vaistus. Būtent tokioje erdvėje – buvusioje vaistinėje, o dabar – Vroclavo farmacijos muziejuje – ir prasidėjo parodos kūrimo procesas. Antroji jos dalis – Lietuvoje, poeto gimtinėje. Šia paroda siekiama išryškinti teritorijos, kuri greta sudėtingo labirinto simbolio iškyla kaip esminis šiuolaikinės literatūros ir meno pasakojimo elementas, reikšmę.

Jozef Suchoža Be pavadinimo („Wunderkammer“ projektas), 2024. Instaliacija. Michało Pietrzako / ASP Wrocław nuotrauka

LABIRINTAS KAIP MODERNYBĖS METAFORA

Labirinto simbolis turi įvairių, kartais net prieštaringų reikšmių: tai mįslė, spąstai ir kartu kelias, galimybė pabėgti. Kita vertus, teritorija reiškia išgyvenimo vertę, vietą, kurioje žmogus gyvena, laikydamasis tam tikrų bendruomenės normų, ir gina, kad apsisaugotų. Šios normos dabartinėje vis sudėtingesnėje politinėje ir socialinėje Europos situacijoje žymi fronto linijas, ribas, kurias peržengus labai lengva tapti priešu. Ši kova atspindi ir sudėtingą Cz. Miłoszo biografiją. Jis į katalikišką lenkų bendruomenę žiūrėjo atsainiai, kartu laikėsi santūriai ir brolių lietuvių atžvilgiu. Poetas, aistringas gnostikas, trokštantis tikėjimo, visą gyvenimą ieškojo ne tiek prieglobsčio, kiek teritorijos, galimybės ištrūkti iš egzistencinio labirinto į laisvę. Šioje rašytojo esė tai išnyra kaip didžioji utopija ir svarbiausias
XX a. žmogaus poreikis.

Parodos centre – simbolinių erdvių šiuolaikiniame pasaulyje klausimas. Ši tema jautriai skamba O. Kołodziejek eilėraštyje „Išvakarės“:

nėra vaikų
jie užaugo, ir pūkų neliko nė trupučio
kelkraštis eina pro šalį
ryškia kolona

GALAPAGŲ SALA: VIENATVĖ IR ATSAKYMŲ PAIEŠKOS

Visą gyvenimą Cz. Miłoszas sprendė moralines šiuolaikinio žmogaus dilemas, kėlė klausimus apie tai, ar Dievas perleido žemę velniui. Atkakliai ieškodamas atsakymų, poezijoje jis yra vienišas, gyvena metaforinėje erdvėje – savotiškoje Galapagų saloje. Vienišos salos ir vienišo žmogaus joje motyvas – tai įvaizdis, prie kurio parodoje sugrįžta ir lenkų kuratorės. „Net mažiausia sala, – teigia A. Kłos, – yra izoliuota erdvė, tačiau ir joje gimsta, skleidžiasi mintys bei idėjos. Tai pagrindinis XXI a. meno ir poezijos motyvas.“

Lietuvių ir lenkų poeto gyvenimas bei kūryba atspindi žmogaus prigimtį, jo patirtį, įgytą išgyvenant audringą XX a. – kosmoso tyrinėjimų ir totalitarinių režimų epochą, kurią stipriausiai simbolizuoja Aušvicas. Pasak šiuolaikinių kritikų, Cz. Miłoszo poezija yra gilus egzistencinio alkio „šalutinis poveikis“, kai trokštama ne trivialaus pasitenkinimo, o pačių svarbiausių vertybių: prasmės, tikėjimo, aiškaus tikslo ir patirties, kuri ne griauna, o praturtina. Cz. Miłoszo kūryboje dažnai įžvelgiamas netikrumas, kaip antai eilėraštyje „Taip nedaug“, kuris baigiasi tokiais žodžiais:

Atoslūgio valandą
Pasigrobė mane baltas pasaulio banginis.
Ir dabar nežinau,
Kas nutiko iš tikro.

Tauras Kensminas Alkanučiai, 2024. Drožyba. Medis, klijai

KLAUSIMAI APIE TOLESNĘ EUROPOS ATEITĮ

Lenkų kuratorių paroda bando atsakyti į klausimą, kokio dydžio yra „Baltojo banginio“ teritorija – šiandienos įvykių dalyvio, o ne stebėtojo erdvė. Ar žinių troškimas, žmogaus trapumo ir ribų suvokimas, tikėjimas pasaulio tvarka šiandien pasmerkia žmones gyventi tik didžiųjų žuvų pilvuose ar izoliuotų salų pakrantėse?

Kaip niekada anksčiau politiniai balsai kelia klausimą apie šiuolaikinę Europą ir jos pastangas kovoti už savo vietą negailestingame pasaulyje. Politinis paralyžius, išorės grėsmės ir prasta ekonomikos būklė, pasak kai kurių apžvalgininkų, griauna ankstesnį stabilumą, o vertybių krizė tampa vis akivaizdesnė.

Būtent šią įtampą kuratorės apmąsto kaip Europos tapatybės išsaugojimo būtinybę. Ne fizinės Europos teritorijos, o utopinės, mentalinės ir įsivaizduojamos erdvės globalių sprendimų priėmimo amžiuje gali tapti svarbiausiomis prieglobsčio vietomis žmonėms ir nykstantiems pasauliams.

„Ulro žemės teritorijos“ yra ne tik meno renginys, bet ir aktyvi paskata apmąstyti šiuolaikybę. Daugiakultūriame Vidurio ir Rytų Europos kontekste įsišaknijusi Cz. Miłoszo kūryba yra atspirties taškas, svarstant universalius tapatybės, dvasingumo ir kultūros ateities klausimus. Lygiai taip pat kaip Antikos tapyba ar poezija ilgiems šimtmečiams tapo pagrindu visiems svarbiausiems egzistenciniams klausimams.

Paroda balandį bus atidaryta Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Vertė Audronė Meškauskaitė