Balio Buračo palikimo, saugomo muziejuose ir archyvuose, didžioji dalis – etnografinė dokumentika: fotografas mums geriausiai žinomas kaip etnografas, užfiksavęs nykstančią tarpukario Lietuvos kaimo kultūrą. Nuotraukose menininkas įamžino liaudies buitį, tautinį kostiumą, tradicinius amatus ir architektūrą. Visi B. Buračo fotografijų albumai pristato nykstančius Lietuvos simbolius. Tačiau netikėtai susidūriau su Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose saugomais jo sukurtais moterų aktais bei – tai dar įdomiau – autoaktais. Šių kadrų nėra daug, todėl maga mintimis pasikalbėti su autoriumi apie šią negausią, tačiau intriguojančią kolekciją.

MOTERS AKTAS NR. 4. MERGINA ANT SOFOS. ONYTĖ „MAK…VAITĖ“. Apie XX a. 3–4 deš.

VYRO AUTOAKTAS. B. BURAČAS SU VEIDRODĖLIU RANKOJE IR VAINIKU ANT GALVOS. Karmėlava. XX a. 7 deš.

Gerbiamas pone Baly Buračai, būčiau dėkingas, jei papasakotumėte, kaip pasukote į šio etnografinio „pikniko“ šalikelę.

Gerbiamas pone Ignai Kazakevičiau, dėkoju už jūsų smalsumą ir norą pažinti mano kūrybos kelius. Klausdamas apie „etnografinio pikniko šalikelę“ veikiausiai turite omenyje mano domėjimąsi ne tik pačia liaudies buitimi, bet ir žmonėmis – jų laikysena, kūniškumu, netgi tais momentais, kai jų santykis su gamta ir kasdienybe turi tam tikro intymaus žavesio.

Visada buvau stebėtojas. Kaimo žmogus mano nuotraukose nėra modelis, sustingęs laike – jis dirba, ilsisi, dainuoja, bendrauja. Mane domino ir žmogaus prigimtis, o ji neatsiejama nuo gamtos arba gyvenimo ritmo. Nuogumas, kuris atsirado mano kadruose, nebuvo skirtas provokuoti ar aistroms sužadinti, veikiau tai buvo natūralus būties tęsinys. Juk kaimo pirtis buvo vieta ne tik apsišvarinti, bet ir priminti sau, jog be aprangos, be susivaržymo esi natūralus, toks, kokį Dievas sutvėrė. Upėje maudančios arklius ar brendančios per pievą merginos – tai ne sąmoningai kurta estetika, o tiesiog gyvenimo fragmentas, kurį užfiksavau.

Galbūt sakysite, kad tai yra daugiau nei dokumentika – kad čia slypi ir tam tikras romantinis žvilgsnis. Gali būti. Tačiau nejau pati etnografija nėra romantika? Joje juk glūdi ne tik faktai, bet ir ilgesys, siekis išsaugoti ne tik to meto amatus, rakandus ar aprangą, bet ir nuotraukų personažų jausmus, pasaulėjautą. Todėl, jei kada ir pasukau į šią „šalikelę“, tai tik iš noro suprasti žmogų ne vien kaip tautos ar profesijos atstovą, bet ir kaip asmenį – su visais jo būties niuansais.

Spėju, jog moterų arba savo paties aktus kūrėte greičiausiai iš meninių ir estetinių paskatų, dėl improvizacijos, o ne kaip provokaciją ar erotines nuotraukas?

Jūsų mintys įdomios, bet leiskite atvirai paklausti – ar išties aš fotografavau moters aktus? Galbūt jūs norite mano darbuose matyti daugiau nei etnografiją? Vis dėlto mano akys žvelgė į žmogų kaip į kultūros, gyvenimo būdo ir tradicijų saugotoją, o ne kaip į gryną estetinį objektą. Mano fotografijoje atsiradęs laisvesnis žmogaus atvaizdas nebuvo vakarietiškai suprantama erotika – veikiau natūrali būties forma, kuriai nereikia nei paaiškinimų, nei maskavimo metaforomis.

Jei šiandien norima kalbėti apie kūno estetiką mano darbuose, aš nesiginčysiu. Bet leiskite jūsų paklausti: ar graži, jausminga, intymi žmogaus figūra nuotraukoje savaime provokuoja? Jei mano darbuose galima matyti moters kūną kaip meną, vadinasi, tai ne tik etnografija. Paėmiau į rankas fotoaparatą, kad išsaugočiau tai, kas neišvengiamai kito – žmonių gyvenimus, jų veidus, santykį su laiku ir erdve. Ir jų kūnus.

MOTERS AKTAS. MERGELĖ SEMIA VANDENĮ IŠ ŠALTINIO.

Buvusi Karmėlavos apylinkė, Veršvos upelis. Apie XX a. 3–4 deš.

Jūsų autoaktai yra gana kuklūs, tarsi eksperimentiniai bandymai suprasti save, galbūt sulyginti moters ir savo aktą. Jūs lyg mokslininkas laboratorijoje suteikėte abiem vienodus šansus.

Mėginate priskirti man vaidmenį, kurio galbūt niekada neprisiėmiau. Ar mano autoaktai buvo eksperimentas? Taip. Mėginau pažvelgti į save ne tik kaip į fotografą, bet kaip į kūną, objektą, stebėjimo vertą figūrą. Tai nebuvo teatrališki ar demonstratyvūs atvaizdai, veikiau norėjau atsargiai prisiliesti prie šios jautrios temos, suprasti, kaip keičiasi žvilgsnis, kai fotokameros taikinyje atsiduria ne kitas žmogus, o aš pats.

Anuomet lietuviškoje kultūroje nebuvome įpratę kalbėti apie kūną kaip apie lygiavertį meninį objektą. Galbūt autoaktais bandžiau plėsti ribas. Jei paveikslavau moters kūną, išlaikydamas pagarbų atstumą, kodėl negalėčiau nufotografuoti ir savęs?

Galbūt tokioje meninėje veikloje galima įžvelgti laboratorinį principą – žmogus kaip tyrimo objektas, kaip figūra erdvėje, kaip šviesos ir šešėlio santykis. Bet tai nebuvo mėginimas sulyginti vyrą ir moterį estetiniu požiūriu. Mūsų kultūroje moteriškas kūnas visada turėjo simbolinę, sakralinę ar net mitologinę reikšmę. Mano paties kūno atvaizdas to stokojo – jis buvo tiesiog faktas, dokumentacija. Fotografija ne visada turi duoti atsakymus – kartais ji tik rodo, o žiūrovas nusprendžia, ką mato.

ETNOGRAFINĖ EROTIKA LIETUVOJE

Ar galime vadinti lietuvišką etnografinę erotiką atskiru reiškiniu? Ji nėra išskiriama kaip savarankiškas fenomenas, tačiau tam tikri elementai egzistuoja liaudies mene, tautosakoje ir fotografijoje. Lietuvos tradicinėje kultūroje kūniškumas nebuvo traktuojamas kaip vulgarus ar provokuojantis – jis buvo tiesiog gyvenimo dalis. Fotografijoje tai galėjo atsispindėti užfiksuotuose kaimo papročiuose ir kasdienybėje: pirties lankymas, maudynės upėje, darbas laukuose ar šienapjūtė, kur apranga buvo minimali. Šios akimirkos, kartais įgydavusios estetišką, netgi romantišką pobūdį, dažniausiai nebuvo suvokiamos kaip seksualumo apraiškos, o veikiau kaip natūrali žmogaus ir gamtos vienovė.

Tai fotografavęs B. Buračas ne sykį užfiksavo ir ypatingas kūniškumo detales, tačiau to negalime prilyginti vakarietiškai erotinei fotografijai. Taigi, lietuviškoji etnografinė erotika gali būti apžvelgiama tik iš interpretacinės perspektyvos, bet ne kaip atskiras ar sąmoningai plėtotas žanras.

Baly, beveik visi jūsų aktai yra režisuoti: juose merginos, apipintos rekvizitu: karoliais, aprengtos suknelėmis, teatrališkai žvelgia į dangų, tačiau kitose šio žanro fotografijose matome darbininkių bendrabučio gyventojas ar kaimo trobos šeimininkę, kuri tiesiog nusimetė drabužius… Kaip paaiškintumėte tokius skirtumus?

Pats niekada nebuvau linkęs taip akylai analizuoti ir rūšiuoti savo kadrų. Tačiau apie tai, ką jūs įvardijate kaip „režisuotus aktus“, lygindamas su natūraliais būties momentais, pasakyčiau štai ką: kai kurios mano nuotraukos iš tiesų buvo kuriamos kaip vizualiniai pasakojimai – jos siekė perteikti ne tik žmogų, bet ir jo kultūrinį, netgi mitologinį kontekstą. Jūsų minimas rekvizitas – karoliai, suknelės, tam tikra poza ar žvilgsnis – iš dalies radosi iš mano etnografinės misijos: parodyti žmogų ne tik kaip kūną, bet ir kaip tautosakos, istorijos bei estetinių tradicijų dalį. Kitos nuotraukos, priešingai, buvo kasdienybės atspindžiai. Kaip ir pats sakote – troba, bendrabutis, natūralus gestas, moteris, kuri tiesiog nusirengė be jokios ypatingos intencijos ar dramatizmo. Tokiomis akimirkomis jau nebereikėjo nei režisūros, nei teatrinio dekoro – apsinuogino kasdienis gyvenimas.

Kodėl egzistuoja šie du skirtingi stiliai? Nes žmogus nėra vienasluoksnis – kartais gyvena savo dienų rutinoje, o kartais atsiduria tarsi scenoje, apsuptas tam tikros tradicijos, estetikos ir simbolikos. Fotografas tai pastebi ir pasirenka, kaip parodyti – ar kaip mitologinę, ar kaip žmogišką būtybę. Ar šie skirtumai atsirado sąmoningai? Tikriausiai ne visuomet. Kartais fotokamera pagauna ne tai, ką mes sumanome, o ką mums pasiūlo pati tikrovė.

Moters aktas Nr. 20. Jaunoji baleto šokėja O. G. Pelainių kaimo pušynas, Karmėlavos apylinkė. Apie XX a. 3–4 deš.

Kaip prikalbindavote moteris atviroms erotinėms fotosesijoms? Kaip rasdavote tinkamus modelius?

Jūsų klausimas – nelyg prielaida, jog kryptingai siekiau organizuoti „atviras erotines fotosesijas“. Leiskite patikslinti – mano fotografija visada buvo apie žmones jų natūralioje aplinkoje. Paveiksluodamas niekad nesigriebiau manipuliacijos ar įtikinėjimo fotografuotis „atvirai“ – žmonės veikė tai, kas jiems įprasta, o aš fiksavau tą tikrovę. Darbymetis ar maudynės – visa tai buvo ne erotinės, bet buitinės scenos, kuriose moterys tiesiog gyveno, o ne pozavo.

Dėl „modelių pasirinkimo“: jei turite galvoje meninę fotografiją, tai nebuvo mano kelias. Fotografavau žmones, kuriuos sutikau kaimuose, šventėse, turguose, prie darbų. Tai ne modeliai, o mano tautos atstovai; jų veiklose, veiduose, drabužiuose (ir kartais kūne) atsispindėjo Lietuva. Tokia, kokia ji buvo anuomet. Jeigu šiandien norima įžvelgti daugiau, nei buvo ketinta parodyti, tai jau nebe mano, o laikmečio ir interpretacijų klausimas.

APIBENDRINANT: TARP DOKUMENTIKOS IR JAUSMINGUMO

Galima teigti, jog tradicinėje Lietuvos kaimo bendruomenėje kūnas nelaikytas tabu ta prasme, kokia jį suprantame šiandien. Jis nebuvo nei gėdinga, nei provokuojanti tema – veikiau natūrali gyvenimo dalis, neatsiejama nuo gamtos ir bendruomenės santykių. Kaimo žmonių kasdienybėje kūnas egzistavo be geidulingumo ar dirbtinio drovumo. Nebuvo būtinybės jo slėpti taip griežtai, kaip vėliau, kai miestų kultūra ėmė keisti požiūrį į intymumą ir kuklumą.

B. Buračo fotografijose įžvelgiamas iš pažiūros hiperbolizuotas kūniškumas neprovokavo ir neperžengė moralės ribų, tiesiog fiksavo tai, kas egzistavo – žmogų jo aplinkoje, be dirbtinio uždangalo ar socialinių suvaržymų, kurie ateis vėliau. Reikia pabrėžti – natūralumas nereiškė vulgarumo ar sąmoningo gundymo. Nuogas kūnas nebuvo erotizuotas ar reklaminis objektas, kaip suprantama Vakaruose.

Pakalbėkime apie jaunimo vakarones ir seksualumo potekstes jose. Senosiose apeigose – nuo pavasariškų Jurginių (Jorės) iki derliaus nuėmimo švenčių – galima rasti daugybę erotinių užuominų. Jei šie momentai būtų fiksuojami fotografijoje, tai galėtų tapti vizualia užuomina į „etnografinę erotiką“.

Tai labai įdomus ir daugiasluoksnis reiškinys. Kaip visoje tradicinėje kultūroje, seksualumo potekstės jaunimo apeigose tikrai egzistavo, tačiau jos buvo subtiliai įpintos į ritualus, vakarones, pobūvius, dainas ir bendruomeninius papročius. Mūsų kaimiškose bendruomenėse seksualumas nebuvo demonstruojamas atvirai, bet jo užuominų nestigo – ypač kai kuriuose jaunimo pamėgtose dainose, žaidimuose, netgi gestai turėjo dvigubą prasmę. Piemenų šventės – Jorė ir Sek­minės – dažnai buvo susijusios su gamtos atgimimu, derlingumo simbolika ir jaunuolių flirtu. Rasos šventės apeigose taip pat gausu aliuzijų į meilę, porų susibūrimus, gamtišką ir laisvą jausmingumą. Rugiapjūtės pabaigtuvėse ir vestuvių papročiuose tradiciškai būta erdvės dviprasmiškam humorui, o kartais ir realiems jaunų žmonių santykių išbandymams.

MOTERŲ AKTAS NR. 26. Apie XX a. 3–4 deš.

O ką manote apie liaudiškų drabužių ir kūno santykį? Ar tai nėra erotinės etnografijos užuomazgos?

Tautiniai drabužiai – tai ne tik apranga, bet ir kodas, kalba, kuri nusakė žmogaus amžių, statusą, pasirengimą šeimos gyvenimui. Kiekviena detalė – nuo juostos iki karolių, nuo sijono klostės iki skarelės užrišimo būdo – turėjo savo reikšmę, kurią bendruomenė suprato be žodžių. Ar tautiniai drabužiai galėjo pabrėžti figūrą? Be abejo. Jaunos merginos vilkėjo prigludusias, dailiai išsiuvinėtas liemenes, kurios formavo laikyseną ir išryškindavo kūno linijas. Ilgi, sunkūs sijonai slėpė, bet kartu ir pabrėždavo eiseną, o marškiniai plačiomis rankovėmis ar subtiliomis iškirptėmis kartais galėjo atverti tiek, kiek reikėjo, kad sukurtų šiek tiek paslapties.

Lietuvos kaimo moters branda nebuvo vertinama vulgariai erotiniu žvilgsniu, bet ji neatsiejama nuo gyvenimo ciklų: mergaitė tampa mergele, paskui nuotaka, žmona, motina. Drabužiai tai atspindėjo: ryškūs, margi raštai – jaunoms merginoms, santūresnės spalvos – ištekėjusioms moterims. Kaspinai, skrybėlaitės, karoliai – visa tai, ką naudojau kaip papuošalus savo mergelių nuotraukose, turėjo potekstę, kurios nesupratus galima matyti tik gražų kūną ar drabužį, bet aprėpus visumą – perskaityti visą moters istoriją. Mano fotografijose kūnas su tautiniais drabužiais atrodydavo gana atviras, bet tai nebuvo sąmoninga erotikos paieška. Tai tikras sodžiaus gyvenimas, kuriame moteris, nors ir vilkinti tradicinį apdarą, vis tiek išliko gyva, jausminga, tvirtos laikysenos, tiesaus žvilgsnio ir sauganti savitą slėpinį.

Ar etnografinė erotika yra hipotetinis reiškinys, ar galima interpretacija? Galbūt kiekviename žvilgsnyje slypi daugiau, nei matome, o gal visa tai priklauso tik nuo stebėtojo?

Mano tikslas – fiksuoti gyvenimą tokį, koks buvo. Aš nepaveikslavau erotikos. Jei kam nors atrodys kitaip, tai jau žiūrinčiojo reikalas. Tačiau tai nereiškia, kad mano užfiksuotose scenose nebuvo jausmo, žvilgsnio, artumo, subtilaus ryšio tarp žmonių – viso to, ką šiandien galėtumėte pavadinti etnografinės erotikos užuominomis. Taigi, ar tai hipotetinis reiškinys? Nežinau. Ar tai interpretacijos klausimas? Žinoma. Bet juk visa fotografija yra tiek fotografo, tiek žiūrovo interpretacija.

Dėkoju jums už pokalbį, pone Baly.

Buvo malonu susipažinti, pone Ignai. Užsukite į svečius pas mane namuosna – pamatysite daugiau jus dominančių nuotraukų šia tema. Turiu ir didelę negatyvų kolekciją.

Moterų aktas. Dvi merginos, įbridusios vandenin. Apie XX a. 3–4 deš.

MOTERS AKTAS. MERGINA VALTELĖJE TARP MELDŲ. Apie XX a. 3–4 deš.