Dvi suknelės, treji marškinėliai, vieni ilgom, kelnės, su kitomis galėsiu skrist, megztinis… Pala, koks ten oras? Jei būsiu šešias naktis, vadinasi, reikia bent penkių derinių, tuomet dar batai, o rankinė? Juoda patogi, bet ją ėmiau aną kartą. Šįsyk reikia įdomiau, galvoju ir skaičiuoju dėdamasi lagaminą artėjančiai kelionei. Nors teisingiau būtų sakyti kuprinę, nes lagamino nenaudoju nuo tada, kai oro linijos apmokestino rankinį bagažą, o aš pradėjau keliauti tolimesnėmis kryptimis. Vėl skaičiuoju, dedu, vynioju, kaip kariuomenėj – išmokau žiūrėdama jutubą, neva taip lankstant daugiau telpa. Daiktai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai, murmu per sukąstus dantis kiekvieną sykį, kai reikia kur nors keliauti trumpesniam ar ilgesniam laikui, o daiktų dėjimą jaučiu it kokią bausmę. Laikau save organizuota, tokia, kuri daro sąrašus sąrašams. Ne išimtis ir čia – turiu įprastą kelioninių daiktų sąrašą, kuris turėtų palengvinti šią prievolę ar bent jau sutaupyti laiko, tad kodėl kaskart atverdama tuščią kuprinę panyru į minčių ir mikroskopinių sprendimų priėmimo bedugnę, tarsi nuo to priklausytų ne tai, ką rengsiuosi ateinančią savaitę, o kažkas daugiau?

Autorės nuotrauka

Pasiteisinu, kad už papildomą bagažą nemoku iš principo, ne tik todėl, kad paprasčiausiai esu skūpa, bet ir dėl to, jog tai yra mano būdas patirti madą. Juk ne tam moterys korsetus, ilgus šleifus ir jų daiktus nešusius palydovus iškeitė į kišenes, talpias rankines ir užtrauktukus – mąstau, dėliodama drabužių kapsulę ir jausdama dėkingumą už kadaise sugalvotas mados inovacijas. Štai užtrauktukas, prilaikantis mano kuprinę, kad ši nesprogtų nuo daiktų pertekliaus, buvo išrastas siekiant patogesnio užsegimo, nes sagos, spaudės ir raišteliai užimdavo per daug laiko. Avalynei naudojamos sagtys buvo varžančios ir per sudėtingos, ypač senjorams ar žmonėms su negalia. Tai buvo aktualu ir karinei ekipuotei, nes kariškiams greitis – esminis kritinių situacijų faktorius. Šiandien užtrauktukas yra tarsi duotybė, pastebima tik tada, kai jis sugenda, kuomet krenta kelnės, pasimeta daiktai arba kausto šaltis, nes neužsisega striukė. Džiūgaudama dėl užtrauktukų negaliu negalvoti apie kišenes ir rankines, kurių turinius tas užtrauktukas saugo. Kišenės atsirado taip seniai, kad nebeaišku, kada, kur tai įvyko ir kam pasakyti „ačiū“. Tik žinom, jog pirmosios buvo ne drabužių viduje, kaip esame pratę, bet išorėje, pririšamų maišelių pavidalu. Atsiradusios iš praktiškesnio gyvenimo siekio, dažnai atspindėjo socialinę klasę, pavyzdžiui, darbininkų rūbų kišenės buvo didelės, kad tilptų reikalingi įrankiai, o aukštesnės klasės atstovų drabužiuose, tarkim, vyriškuose kostiumuose, jos talpindavo tik būtiniausius aksesuarus, tokius kaip laikrodis, monetos ar portsigaras. Man patinka galvoti, kad kišenės buvo rankinių pirmtakės, kurios pamažu pildydamos mūsų praktinius poreikius kito ir tobulėjo, ypač moterų garderobuose. Nors skirtingų rankinių formų būta visais laikais, būtent Antrojo pasaulinio karo metais abi moters rankos pagaliau visiškai atlaisvėjo. Taigi, „ačiū“ drąsiai galime sakyti rankinėms, perjuostoms per petį, kurios laisvai kabėdamos leido moterims užsiimti svarbesniais reikalais nei asmeninių daiktų saugojimas, iš rankų nepaleidžiant nepatogios delninės. 

Tikrins, netikrins… Ar labai matosi, kad kuprinė išsipūtusi? Svarstau, barbendama pirštais į metalinę kėdę, ir jaučiu, kaip kūną eilinį kartą užlieja šiluma. Puikiai žinau šitą jausmą, užplūstantį visuomet, kai sėdžiu prie įlaipinimo į lėktuvą vartų. Net nesvarbu, kiek turiu bagažo (nors, teisybę pasakius, devynis iš dešimties kartų manau, kad jį viršiju), ar keliauju tik su kuprine, ar esu išsipirkusi papildomą krepšį, stovėdama eilėje visada jaučiuosi it zuikis autobuse. Kodėl taip stresuoju? Juk žinau, kad, prireikus, galėčiau kelis daiktus ištraukti, perlankstyti, persidėti, gal net apsirengti. Netgi susimokėčiau – nors būtų skaudoka, bet išgyvenčiau. Įtariu, jog visas šias mintis, persekiojančias mane kiekvieną kartą toje pačioje vietoje, veja baimė pralaimėti. Juk taip stengiausi pakuodamasi – dariau sąrašą, lanksčiau, žiūrėjau orų prognozes, planavau, kas labiausiai tarpusavy dera ir užima mažiausiai vietos. Jei dabar patikrintų, o dar, neduokdie, lieptų susimokėti, reikštų, jog visos mano pastangos nuėjo perniek. Įtariu, kad šiame situacijos sureikšminime esama ir kolektyvinės traumos, bet neturiu laiko į tai gilintis, dabar man reikia praslysti į lėktuvą. Atsistoju į eilę – ne pirma, bet ir ne paskutinė, kažkur per vidurį – ir iš visų jėgų bandau apsimesti abejinga. Pamažu judu kartu su bendrakeleiviais, bet krūpteliu kaskart jiems stabtelėjus. Prieš mane trys, du, vienas žmogus, mano eilė, paduodu pasą ir matau, kaip oro linijų darbuotojos žvilgsnis nuslysta į mano – na, būkim atviri – per siūles braškančią kuprinę. Could you please put your luggage in the baggage size check? („Įdėkite, prašau, savo bagažą į dydžio patikros dėžę“), išgirstu klausimą, kuris iš tikrųjų yra paliepimas. Gerai, nepanikuok, galvoju. Of course! („Žinoma!“) – entuziastingai sušunku, vėl mėgindama apsimesti, kad taisyklėms nenusižengiau. Dedu kuprinę. Kur tau! Grūdu taip, tarsi nuo to tikrai priklausytų kažkas itin svarbaus. Netelpa, dar paspaudžiu. Atsisukusi į darbuotoją matau, kaip ji sukioja galvą į šalis, ir suprantu, kad to neužtenka. Atsegu kuprinę, kažką įsidedu į striukės kišenę, išėmusi vaistų maišelį supykstu ant savęs („Taigi vietoj nusipirkt galėjai, Juste“), perdedu jį į kitą skyrių ir taip dar kelis daiktus. Rodau vėl, vėl gaunu tą patį atsakymą. Aš visa šlapia, gėda nuvilnijusi per visą kūną iki pirštų galiukų. Beveik nevilty, bet taip toli nuėjusi neketinu pasiduoti, tad vėl kažką pamakaluoju kuprinėje ir rodau rezultatą. It’s ok, you can go („Gerai, galite praeiti“), išgirstu, paduodu savo asmens tapatybės kortelę ir laimės šokio žingsneliu einu pro vartus. Atsigręžusi matau, jog aš su savo kuprine atvėriau kažkokį portalą, nes po manęs dar bent penki žmonės sutūpę krausto daiktus. Adrenalinui slūgstant, galvoje mintys dvejopos: nuo svarstymų, kam tiek prisikroviau, iki išvadų, kad nieko per daug neprisidėjau, čia tos taisyklės kvailos ir sukurtos tam, kad siurbtų mano sunkiai uždirbtus pinigus. Kapitalizmas, burbteliu, ir išsyk pamirštu ką tik nutikusį potyrį, nes lėktuvas vėluoja ir dabar aš stresuoju dėl to, ar spėsiu į kitą skrydį. 

Oro uostas yra viena įdomiausių vietų antropologiniams tyrimams, nes čia, atrodo, negalioja įprastos kasdienybės taisyklės. Nors prieš skrydį rekomenduojama atvykti dviem valandom anksčiau, galvoti apie jį pradedi bent prieš tris dienas. Tada tas daiktų dėjimas, taksi kvietimas… Toliau – keleivių patikra, kurios metu beveik kiekvienas spėjam suabejoti sveiku protu, ar netyčia neįsidėjome ko nors draudžiamo. Iki skrydžio dar pusant­ros valandos. Ką veikti? Eini ieškoti maisto, kilnoji antakius dėl pakeltų kainų. Eini į duty free, stebiesi, kiek pigesnės kai kurios prekės. Svarstau: šios aplinkybės kartu su rankinio bagažo limitais yra apribojimai ar, veikiau, galimybės? Valerie Steel, žinoma mados analitikė ir mano autoritetas, ribines situacijas įvardija kaip erdvę kūrybiškumui, pažymėdama, jog kūrybiškumas yra reiškinys, kai sukuriama kažkas naujo, pavyzdžiui, idėja, meno kūrinys ar išradimas. Taip galvoju ir apie minėtus apribojimus, nes iš jų man radosi ne vienas geras drabužių derinys, idėja ir net šis tekstas.

Knygoje, tyrinėjančioje giluminę kultūrą ir žmogaus patirtis už komforto zonos ribų (Joseph Shaules, A Beginnerʼs Guide to the Deep Culture Experience: Beneath the Surface, 2010), autorius teigia, jog žmogiškosios patirties esmė yra ne techninė, o psichinė. Tai reiškia, jog mūsų išgyvenimus kuria ne daiktai, kuriais naudojamės, o patirtys. Skamba taip pažįstamai, kad beveik nuvalkiotai, tiesa? Tačiau klišės todėl ir yra klišės, kad su jomis sunku nesutikti. Kuomet deduosi savo rankinį bagažą, visos mintys būna apie tai, ko man gali prireikti, tačiau net turėdama solidžios keliavimo patirties visko suplanuoti negaliu, ypač to, kas gali nutikti. Čia užsikabinu už minėto autoriaus minties, jog menkiausias įtrūkis rutinoje skatina mūsų gebėjimą išmokti naujų kultūrinių modelių, tai yra reaguoti į situacijas nebijant suklysti. Būtent tose aplinkybėse, kuriose atsiduriame pirmą kartą, mūsų kūrybiškumas pradeda veikti visu pajėgumu. Kai nutinka kažkas neplanuoto, neapgalvojame visko, ieškome sprendimų, vadovaujamės kritiniu mąstymu ir bandome elgtis taip, kaip atrodo teisingiausia tuo metu. Šis jausmas, mano galva, labai artimas vaikystės patyrimams, kai dauguma dalykų buvo nauji, o vienintelis būdas juos atrasti bei išgyventi – tiesiog bandyti.

Ši knyga buvo išleista Amerikoje, ją (kartu su dviem kitomis) nusipirkau Hanojuje, kai tik su kuprine keliavau po Vietnamą. Tuomet skraidinausi ją į Vilnių ir pasidėjau į lentyną. Atėjus laikui keliauti į Tailandą, ištraukiau. Tailande jos perskaityti nespėjau, tad vežiausi dar ir į Malaiziją, tačiau ir ten buvo tiek naujų potyrių, kad skaitymas nuėjo į antrą planą. Knyga grįžo su manim namo, bet kol pabaigiau ją skaityti, dar turėjau galimybę apsilankyti ir Austrijoje. Turbūt nereikia sakyti, jog visų šių kelionių metu knygos kontūrai, įsirėžę į mano kuprinės šoną, išdavė apie galimai viršytą bagažo limitą. Kai šią istoriją papasakojau draugei, sėdėdama jos bute Vienoje, šalimais pasidėjusi knygą (suprask, tuoj skaitysiu), juokėmės, kad taip leidžiam savo daiktams pamatyti daugiau pasaulio. Prisimenu savo pačios žodžius apie tai, kad daiktai turi tarnauti mums, o ne atvirkščiai, ir svarstau, kaip čia išeina. Tvarkau spintą, lentynas ir stalčius, kažką atiduodu, kažką parduodu, kažką išmetu, bet nė nepastebiu, kai ką nors nusiperku ir atlaisvėjusi vieta užsipildo su kaupu. Tada vėl tvarkau, atiduodu, išmetu… Atrodo, juk neturiu daug daiktų, iš kur šis uždaras ratas? „Mano namuose taip pat, žinok, tie daiktai tiesiog dauginasi“, – sako draugė. Linksime ir keičiame temą, nes ką čia bepridursi.

Myliu savo daiktus. Jie man primena keliones, kuriose buvau, sutiktus žmones ir patirtis, leidusias iš naujo save pažinti. Svetainėje įrėmintas spalvotų karpių spaudinys mena senuką, turbūt vienintelį visame Stokholme nekalbėjusį angliškai, kaip juokaudami sakė mano bičiuliai švedai, kurių nemačiau jau šešerius metus. Smilkalinė, naudojama bent sykį per savaitę, nukelia į žiemos pasaką, kurią patyrėm su draugais, tarpušvenčiu nusprendę aplankyti Baltijos šalis. Mažytis rankinukas, žvejojantis komplimentus, kaskart man jį užsidėjus, byloja ne tik apie įdomų muziejų, kurio dovanų parduotuvėje jį nusipirkau, bet ir apie dieną, kai su bendrakeleiviais bastėmės Malakoje neturėdami didelių tikslų. Nežinau, ar įmanoma atsiriboti nuo materialių objektų, jei nesi, pavyzdžiui, budistų vienuolis. Kad ir kaip mane erzina jų perteklius arba nepriteklius, savo užgyvento turto, tegul ir nedidelio, į nieką nekeisčiau. Juk visa tai kalba apie patirtis, brandą ir tai, kaip mes keičiamės, tad ne veltui grįžusi iš kiekvienos kelionės pirmiausia parašau artimiesiems, o tada lekiu sveikintis su savo spinta, kuri galėtų papasakoti atskirą istoriją apie rankinį bagažą.