Labiausiai ko bijau, kalbindamas literatūros, meno, architektūros bei kitų sričių klasikais tapusių žmonių vaikus ar vaikaičius, tai kad šie gali pasakyti ar bent jau leisti pajusti: „Ar aš jums įdomus tik todėl, kad esu kažkieno giminaitis?“ Prieš susitikdamas su dailininku ir dailės pedagogu Viktoru Binkiu tokio nuogąstavimo neturėjau, nes puikiai žinojau, kad keturvėjininko, mūsų literatūros klasiko Kazio Binkio anūkas – pats iš savęs yra talentingas kūrėjas. O kiek binkiško temperamento persiduoda jo darbuose, spręskite žiūrėdami ir analizuodami Viktoro kūrinius.

VILNIAUS GATVELĖ NAKTĮ, 2024. Aliejus, drobė, 100 × 65 cm

Kai vieną vasarą keliaudamas po Aukštaitiją, netoli Troškūnų, Anykščių rajone, Gerardas Binkis, dailininko Viktoro tėvas ir rašytojo sūnus, šalikelėje pamatė iškabintą nuorodą „Į Binkių giminės sueigą“, nepasidrovėjo užsukti. Bendraudamas su šios dinastijos gentainiais išsiaiškino, kad tikrosios keturvėjininko šaknys – būtent čia: greičiausiai dar rašytojo senelis XIX a. pirmoje pusėje bus nuo Troškūnų nusikėlęs į Biržų kraštą. Dabar poeto ir dramaturgo gimtinėje – šio krašto Gudelių kaime, netoli Vabalninko – žymųjį literatą mena tik laukymėje užaugusių medžių paunksmę puošiantis paminklinis akmuo.

Šią nedidelę istoriją dailininkas V. Binkis papasakojo prieš mudviem atsisveikinant, kai stovėjome ant jo studijos, įsikūrusios sostinės Slucko gatvėje, slenksčio. Čia menininkas dirba kasdien, atriedėjęs elektriniu paspirtuku iš Senamiesčio po žmonos paruoštų vėlyvų pusryčių. Rytas Viktorui prasideda apie septintą valandą puodeliu kavos ir internete patikimų ir autoritetingų tinklaraštininkų skelbiamomis žiniomis bei komentarais apie karą Ukrainoje. Jei ypatingų naujienų nėra arba jos būna trumpos, menininkas „YouTube“ kanale susiranda savo mėgstamiausią dvidešimties laidų ciklą apie XVII a. flamandų tapytojus, vedamą Nyderlanduose gyvenančio menotyrininko Sergejaus Nikolskio. Po valandėlės – pats smagiausias ryto ritualas – pasivaikščiojimas su nykštukiniu taksu, kurį prieš porą metų padovanojo dukra, kai dailininkas neteko pirmojo tos pačios veislės šuniuko.

„Darbu studijoje vadinu ne tik patį tapymo ar koliažų bei reljefinių, skulptūrinių darbų kūrimo procesą, bet ir apskritai buvimo čia, savo aplinkoje, jausmą. Taip, jausmas – irgi kaip darbas: tam tikros meditacijos, apmąstymai, dar – refleksijos, peržiūrint archyvus, imantis braižybinių eksperimentų, kompiuterinės grafikos… Vieta, kurioje brandinu ir paskui realizuoju kūrybines mintis, man labai svarbi. Savo studijoje jaučiuosi tarsi prisišvartavęs inkaru jaukiame jūrų uoste. Kai 1988-aisiais Vilniaus dailės institute (dabar – akademija) baigiau studijas ir visi išgyvenome Atgimimo bei pirmuosius Nepriklausomybės metus, beveik kiekvieno absolvento svajonė buvo turėti savo dirbtuvę (studiją). Tuo metu šiai svajonei įgyvendinti radosi nemažai lengvatų – nuomoti, privatizuoti. O mano nuostata tada buvo: jokių nuosavų dirbtuvių – tik nuoma! Esu suskaičiavęs, kad iki praeitų metų teko pakeisti devynias vietas, tai lėmė tam tikrais etapais besikeičiantis mano kūrybos pobūdis: vienose dirbtuvėse tapydavau, kitose akmenskalde kurdavau skulptūras, trečiose, tuose raudonuose kambariuose, užsiimdavau fotografijos menu ir panašiai. Dvi naujausios vietos susijusios su mano tėvo Gerardo gyvenimu: kai Lukiškių kalėjimas tapo meno erdve, buriančia pustrečio šimto menininkų bendruomenę, ir man buvo pasiūlyta jame nuomotis 120 kvad­ratinių metrų dirbtuvę, supratau, kad esu ten, kur pokariu už politines pažiūras trejus metus buvo kalinamas mano tėvas; o štai čia, kur dabar esame, – buvęs mano tėvo, iškeliavusio į Amžinybę 2013-aisiais, butas.“

Taip kalba Viktoras Binkis, leisdamas suprasti, kad kūrybinė erdvė jam yra ne vis tiek. Juo labiau pastaroji, rišanti dar ir sentimentais, nes, nors gimė ir su motina augo Kaune (tėvai buvo išsituokę), kai atvažiavo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos, apsigyveno būtent čia, pas tėvą.

DISTORSIJA, INSPIRUOTA ARTRITO, 2024. Aliejus, drobė, 120 × 70 cm

***

G. Binkio įrašytą balsą girdime ir jo nuotrauką vaizdo projekcijoje matome iki šiol Jono Vaitkaus režisuotame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje pagal K. Binkio pjesę „Atžalynas“. Jis dažnai sūnui apgailestaudavo, kad šiam nebuvo lemta gyvai pažinti senelio: rašytojas mirė 1942 m., o V. Binkis gimė 1957 m. Beje, Gerardas taip ir nesulaukė šio naujai pastatyto spektaklio premjeros – į Amžinybę iškeliavo likus iki jos dviem mėnesiams. Bet iš tėvo pasakojimų liko gana ryškių prisiminimų, o nuo vaikystės – dar ir skaityta eiliuota pasakaitė „Meškeriotojas“, nors, pavyzdžiui, „Tamošių Bekepurį“ Viktoras perskaitė visai neseniai. Pokariu dėl politinių pažiūrų ir ryšių su Lietuvos partizanais Gerardą ištiko skaudus likimas: buvo nuteistas 25 metus kalėti Rusijos lageriuose. Tačiau jo tėvo keturvėjininko kairuoliškos, tiksliau – laisvamaniškos pažiūros ir tarpukariu buvusi artima bičiulystė su Justu Paleckiu (bohemiški inteligentų vakarėliai rašytojo namuose), tiesa, vėliau tapusiu sovietinės Lietuvos politiniu veikėju, G. Binkį savotiškai pridengė ir bausmę gerokai sušvelnino – iki dešimties metų, iš jų trejus praleido Lukiškių kalėjime.

„Nors senelis jau buvo miręs, tačiau jo kartos išgyventas tautinio romantizmo sąjudis tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo: pažangi jaunuomenė kūrė planus, kaip pasipriešinti sovietų okupacijai, kaip elgtis, jei ji būtų galutinai neišvengiama, ir iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos naiviai tikėjosi ir laukė žadėtos Jungtinių Valstijų pagalbos, tačiau… Buvę K. Binkio bičiuliai, anuomet dar studentai ar ką tik studijas baigę jaunuoliai, turėjo patys priimti sprendimus: vieni išėjo partizanauti į miškus, broliai Kazys ir Jurgis Bobeliai kartu su vokiečiais pasitraukė į Vakarus, vėliau Jungtinėse Valstijose Kazys tapo žinomu gydytoju, o Jurgis išgarsėjo kaip branduolinių povandeninių laivų inžinierius. Bobeliai tik per plauką emigruoti nesuviliojo mano tėvo, atsisveikindami 1944-ųjų rudenį jie kalbėjo: „Ir ką tu čia, Gerardai, palieki? Tėvas miręs, gyvensi su pamote, juk nieko daugiau neturi…“ Praėjus daugeliui metų, kažkada tėvui papriekaištavau: „Padarei didelę klaidą, kad tada neišvažiavai…“ – „O man buvo smalsu sulaukti, kuo viskas baigsis Lietuvoj…“ – atsakė tėvas. Geras K. Binkio draugas Paulius Slavėnas taip pat liko tėvynėje ir tapo filosofijos, fizikos ir matematikos mokslų daktaru, buvo pripažintas kaip vienas iškiliausių visų laikų Lietuvos astronomų. Mano tėvas pasirinko elektrotechnikos inžinerijos specialybę, o pokariu veikė kaip miškuose kovojančių partizanų ryšininkas. 1946–1949 m. kalėdamas Lukiškėse, nepaisydamas skurdo ir prasto maisto, tėvas niekada nesiskundė. Paradoksalu, jog šį gyvenimo tarpsnį jis vadino vienu šviesiausių intelektualine prasme, nes kartu su juo kalėjo daug mūsų tautos šviesuolių: jie dalijosi mokslo ir meno idėjomis, skaitė knygas, kurios dar nebuvo cenzūruojamos ir kurių parūpindavo tėvo įmotė, K. Binkio antroji žmona Sofija Binkienė. Šešių kvadratinių metrų kameroje tėvas gyveno su knygomis ir žodynais, savarankiškai mokėsi anglų kalbos, o po kurio laiko jau be žodyno skaitė Williamą Shakespeareʼą. Bet tokie „kurortai“ baigėsi, kai tėvą septyneriems metams išvežė į Vorkutos šachtas. Tačiau ir čia, barakuose, ant narų, spietėsi lietuvių intelektualų žiedas, buvo tokia protų koncentracija, kad virė diskusijos filosofijos, gamtos mokslų ir meno klausimais. Anot tėvo, jie galėjo kalbėti ką nori, nes nebebuvo už ką daugiau bausti, žemiau – tik pragaras. Sutikęs savo gyvenimo moterį, iš lagerio grįžo 1956-aisiais, susituokė, o po metų gimiau aš. Viena, ko iki šiol nesuprantu, kodėl tėvas, niekada nepriklausęs Komunistų partijai, ėmė žavėtis kairiųjų pažiūromis. Tiek Atgimimo, tiek Nepriklausomos Lietuvos metais jam autoritetai buvo tokie veikėjai kaip paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ir buvęs Lietuvos komunistų partijos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas. Taigi nors ir išsaugojome su tėvu pagarbius santykius, tačiau likome skirtingų politinių įsitikinimų stovyklose, kurių nesuvienydavome net ir prie stiklo alaus.“

DISTORSIJA, INSPIRUOTA PALEONTOLOGIJOS, 2024. Aliejus, drobė, 130 × 80 cm

***

„Esi toks judrus, toks nenustygstantis kaip tavo senelis“, – vaikystėje Viktorui yra sakiusi antroji rašytojo žmona Sofija. Būtent jos namuose būsimasis dailininkas pirmąsyk pamatė ant sienos kabantį savo senelio fotoportretą. Vartė nuotraukų albumus. Įdomu, jog dailininkui niekada nekilo mintis nutapyti keturvėjininką. Yra tapęs gal du savo tėvo, bent šešis žmonos portretus, tačiau K. Binkio – niekad. Paklaustas, kodėl, menininkas sekundėlę susimąstė ir prisipažino net ir pats sau negalįs atsakyti į šį klausimą. Akivaizdu, portretavimas Viktorui nėra aktualus. „Gal todėl, kad buvau tėvo savotiškai indoktrinuotas: menas turi atspindėti globalias pasaulio problemas, o portreto žanras tam per siauras.“

Apsigyvenusi su vyru, poetu ir dramaturgu K. Bin­kiu, Kaune, Sofija rūpinosi namais, prižiūrėjo ir auklėjo vaikus. 1927–1930 m. dirbo laikraščio „Mūsų rytojus“ redaktore, 1941 m. buvo Lietuvos telegramų agentūros „Elta“ žurnaliste ir vertėja. Susirgus vyrui, rašomąja mašinėle perrašinėdavo rankraščius, užrašinėjo jo diktuojamą pjesę „Atžalynas“. Antrojo pasaulinio karo metais kartu su šeima savo bute (dab. Vydūno al. 45) pati slėpė žydus ir ieškojo jiems kitų slėptuvių. Binkių namai vokiečių okupacijos metais neoficialiai buvo vadinami „žydų viešbučiu“. Po karo Sofija, pardavusi namą Kaune, su šeima persikėlė į Vilnių, įsikūrė bute dabartinėje Dominikonų gatvėje ir dirbo Lietuvos radijuje laidų vaikams redaktore.

„Po ankstyvų ir labai draugiškų, civilizuotų tėvų skyrybų tėvas nebekūrė naujos šeimos, todėl daug dėmesio skyrė visapusiškam mano lavinimui, emociniam intelektui. Prie to prisidėjo ir dažni apsilankymai pas Sofiją, kuri man rodė išskirtinį dėmesį – kaip vieninteliam K. Binkio anūkui. Būtent ji, pasinaudodama savo ryšiais su tuomete nomenklatūra, 1966-aisiais išrūpino mano tėvui butą, kuriame dabar ir esame. Gerardas šią erdvę pavertė nedideliu savo tėvo rašytojo panteonu: pakabino keletą nuotraukų, pastatė lentyną su jo knygomis. Tiesa, Sofija daugumą savo vyro daiktų, įskaitant įvairius laiškus, rankraščius, baldus, kitas šeimos relikvijas, tarp kurių prisimenu K. Binkio rašalinę su nedideliais Dariaus ir Girėno biustais, perleido Maironio lietuvių literatūros muziejui. Dėl to tėvas šiek tiek pyko, nes mums liko tik jo namuose stovėjęs tarpukario laikų rašomasis stalas. Matyt, norėdama sunaikinti bet kokius vyro pirmosios santuokos pėdsakus, ji sudegino laiškus, dienoraščius – viską, kas Kazį siejo su jo pirmąja meile (Pranute, mirusia vos 29 metų nuo plaučių uždegimo – V. P. past.). Sako, kokie buvo nepaprastai gražūs K. Binkio laiškai savo mylimajai, rašyti iš Berlyno, kur jis studijavo… Laimei, dalis laiškų išliko, juos saugau kaip brangiausią palikimą. Negana to, Sofija gana apsukriai ir griežtai stengėsi ištrinti ir mano tėvo, ir jo sesers Levutės, mano tetos, prisiminimus apie jų motiną. Tėvas dėl šios priežasties Sofijos nemėgo, nors ji buvo padariusi jam daug gero. Tiesa, prieš mirdama (Sofija mūsų pasaulį paliko 1984 m.), ji pasikvietė mane ir įteikė kaip relikviją senelio vestuvinį žiedą su išgraviruotu įrašu bei jo plaukų sruogą sidabrinėje dėžutėje. Pasirodo, rašytojui mirus, ji pagal Viduramžių paprotį nukirpo velionio plaukų sruogą ir saugojo kaip atminimą. Visa tai dorai išlaikiau iki mūsų dienų.“

OLIMPIEČIAI, 2009. Aliejus, drobė, 120 × 90 cm

Įdomi ir Gerardo vardo istorija. Mėgstamiausias K. Binkio rašytojas buvo amerikiečių romantizmo literatūros atstovas Edgaras Allanas Poe, tad ir savo sūnų norėjo krikštyti pirmuoju šio literato vardu – Egdaras. O krikšto tėvas buvo pirmosios rašytojo žmonos, Viktoro tikrosios senelės, giminaitis, ūkininkas nuo Biržų. Šventės dieną jis išlenkė vieną kitą burnelę ir vežė rašytojo sūnų pirmojo sakramento į Vytauto Didžiojo bažnyčią – tiesiai pas kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą. Naujagimio tėvai liko namuose. Apeigų metu paklaustas, kuo vardu bus berniukas, krikšto tėvas pamiršo amerikiečių rašytojo vardą, tad, matyt, tik kažką panašaus sumurmėjo po nosim, tačiau tvirtai pasakė kunigui, kad tai kažkokio garsaus pasaulio rašytojo vardas. Tada jau Vaižgantas ėmė vardyti autorius ir kai ištarė vokiečių dramaturgo Gerharto Haupt­manno vardą, krikštatėvis sustabdė: „Šitas! Šitas!“ Šiose apeigose pats vaiko tėvas nedalyvavo, tad nieko kito jam nebeliko, kaip pasitikti namuose savo sūnų, pakrikštytą Gerardo vardu. K. Binkis, tiesa, nebuvo tuo patenkintas, bet kas jau bažnyčios knygose įrašyta, to nebeištrinsi…

***

Viktoras nuo mažens buvo labiau linkęs į tiksliuosius ir gamtos mokslus – matematiką, fiziką, o ypač gabus braižybai. Vienu metu svajojo studijuoti architektūrą ir projektuoti tiltus. Jautė didelį malonumą kone visai klasei atlikti šios disciplinos namų darbų užduotis. Tai, kad šiame žmoguje slypi humanitaras, kurio ir mąstymas, ir vaizduotė yra meniškos prigimties, labiausiai išryškėjo, kai Viktoras pradėjo fizikos studijas, o dar labiau – kai jas baigė. Atidirbęs pagal įgytą profesiją anuomet privalomus trejus metus, paraleliai lankydamas dailės studiją, V. Binkis nedvejodamas pasirinko menų specialybę, nusprendęs dar šešerius metus studijuoti Vilniaus dailės institute.

„Ar turiu panašumų su savo seneliu, galėtų pasakyti tik kas nors iš šono, abu mus pažinojęs. Toks žmogus buvo Sofija, tačiau ji negalėjo gyventi taip ilgai, kad pažintų mane tokį, koks esu šiandien. Galbūt didžiausias panašumas su seneliu yra tai, kad buvau svajingas vaikas, ne itin mėgau burtis į įvairias kompanijas – tam, kad jausčiausi komfortiškai, man užtekdavo savęs paties, kontempliacijos būsenos, tačiau sykiu niekada nebūdavau uždaras. Tarkime, man labai patikdavo stebėti muses, jų anatomiją, elgseną; o vasaromis galėdavau ištisas valandas leisti ant geležinkelio bėgių, žiūrėti į tolį ir svajoti. O kai tik pravažiuoja traukinys, sekti jį akimis, kol visiškai it taškas pranyksta už horizonto. Įkaitęs metalas, tvankus oras, tepalų kvapas, o aplinkui – laukinė gamta su dūzgiančiais vabzdžiais ir čirškiančiais paukščiais. Manau, jau čia formavosi mano meninė prigimtis. K. Binkis skaityti pradėjo nuo penkerių, aš tą dariau taip pat labai anksti – kaip be Julesʼio Verneʼo ar Alexandreʼo Dumas?“

Visiems žinoma chrestomatinė istorija: keturiolikos būsimasis rašytojas, pakinkęs į plūgą arklį, išarė lauką, tada pasiėmė botagą ir juo dirvoje parašė: „Kazys Binkis daugiau nebears“. Štai toks buvo keturvėjininkiškas siekis pasivyti miesto kultūrą. Panašiai yra pasielgęs ir Viktoras – tėvams pareiškė: „Imkit mano diplomą, fizikas nebūsiu.“ Šį pareiškimą, sako, labiau adresavęs tėvui, nes būtent jis norėjo matyti sūnų kaip technikos ar gamtos mokslų atstovą. O senelis iš motinos pusės sykį tiesiai šviesiai rėžė: „Tavo tėvai kvaili, kad nukišo į fiziką, prisimenu, kaip vaikystėje piešdavai – tu turi būti dailininkas…“ Galbūt K. Binkio genai lėmė, kad Viktoras anksti pajuto laisvę ir turėjo drąsos priimti rimtus sprendimus, ypač tada, kai ištrūko iš mamos globėjiško akiračio ir atvažiavo iš Kauno į Vilnių.

DISTORSIJA, INSPIRUOTA BANANO, 2023. Aliejus, drobė, 100 × 100 cm

***

Šiandien menininko tapyboje, koliažuose, skulptūrose, fotografijose, reljefiniuose kūriniuose nesunkiai galima aptikti Binkį fiziką, nes daugelis siužetų turi filosofinį mechaninį pavidalą, kuriame figūratyvas (tiesa, ne visada pirmaplanis) įkomponuojamas į aplinką, veikiančią kaip mechanizmas, visa tai galima pavadinti futuristiniu pasauliu. Nesunku atpažinti ir Binkį architektą, nes tiesios, kartais itin aštrios urbanistinių peizažų linijos statiniams suteikia lūžio įspūdį, tarsi čia veiktų papildoma projekcija ar į paveikslus žiūrėtum per suskilusį veidrodį. O ar galima atpažinti keturvėjininką Binkį? Čia galime pasiremti jo buvusios studentės, VDA absolventės Loritos Tamulevičiūtės autentišku feisbuko komentaru: „Dauguma nepažįsta senelio keturvėjininko, nuostabiųjų utų autoriaus, nežino jo ryšio su anūku, drąsiu tapytoju, buvusiu mano dėstytoju V. Binkiu. Jis – drąsuolis, nes tapydamas Aušros Vartų Madoną panaudojo alaus skardinių dangtelius. Tuomet tai sukėlė tam tikros visuomenės dalies pasipiktinimą.“

Pasak paties dailininko, atkūrus Nepriklausomybę, daugelis menininkų „nušoko nuo proto“ ir pasinėrė į įvairiausius eksperimentus. Jis taip pat nuo ankstyvosios tapybos daugiau nei dešimtmečiui (maždaug nuo 1988 m. iki 2002 m.) perėjo prie reljefinių paveikslų ir koliažų, nes knietėjo mene išmėginti „įvairias vielas ir visokius surūdijusius gelžgalius – tai, kas mėtydavosi senuose ir šiek tiek apleistuose garažuose“. Neabejotina, kad tokio meninio braižo toną davė dailininkas Valentinas Antanavičius, tapęs daugelio jaunesnės kartos kūrėjų guru; be abejo, šio stiliaus netiesioginių replikų esama ir V. Binkio kūryboje. Labiausiai keturvėjininkišku ir manifestišku kūriniu pavadinčiau jo skulptūrinį-reljefinį paveikslą „Paskutinis laisvės prieglobstis“, kurio esmine figūra tampa rankos kumštis. Beje, ne viename darbe pasikartojantį kumščio motyvą taip pat galėtume vadinti savotišku binkiškumu.

„Mane reikia supykdyti, išvesti iš kantrybės; reikia, kad koks nors gyvenimo įvykis, amorali politika, politinis cinizmas, smurtas, žudynės ar net ir kultūrinis akibrokštas mane ir sujaudintų, ir priverstų reikšti pasipiktinimą, – štai tada iš įniršio pagauna impulsas kurti ir aš užsidegu ką nors žūtbūt padaryti. Prisimenu, kaip sukrėtė ir koks įniršis pagavo, kai 1989 m. balandžio 9-ąją sovietų kariuomenė kastuvėliais ir dujomis pasitiko kartvelus taikiame laisvės proteste Tbilisyje („Kastuvėlių naktis“). Vėliau tokių brutalių įvykių pasaulyje tik daugėjo… Protestas ir nepasitenkinimas mene negali būti tiesmukas – tik metafora: kuo ji stipresnė, daugiareikšmiškesnė, tuo kūrinys darosi paveikesnis. Kai gyvenimas iš krizinės situacijos nebesiūlo išeities, menas visada gali pasakyti – eikit po velnių. Dar grubiau skambėtų angliškai: f*ck you.“

DISTORSIJA, INSPIRUOTA POLITIKOS, 2023. Aliejus, drobė, 100 × 100 cm

***

Apie naujausią savo parodą „X dienos“, eksponuotą Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje, – ten, kur dailės pedagogu šiuo metu ir dirba, V.  Binkis kalba: „Teptukas dar rankose, akys žiūri į pasaulį, o smegenys stengiasi daryti išvadas iš to, ką mato. Viską išreiškiu per spalvą. Ji kaprizinga ir nenuspėjama, bet tapyba mane džiugina, įprasmina. Man 2024 m. buvo persmelkti pesimistinių ir apokaliptinių intuicijų. Karas, netektys, pranašystės, perspektyvos veikė kūrinių kompozicinius ir koloristinius sprendimus. Pats tapybos procesas panašėjo į mantros kartojimą, siekiant „pamaloninti dievybes“ ir sulaukti palankaus realybės pavidalo. Detalizacija, preciziškumas ir grafiškumas – tokios kalbos sintaksė ir ortografija.“

Kai dailininkas mini „apokaliptines intuicijas“, galima įžvelgti pasąmoninę sąsają su K. Binkio ekspresionistine drama „Generalinė repeticija“: joje groteskiškai išsakyta karo nuojauta ir jo absurdas.