fbpx

Apokalipsė ir karvė

Erika DRUNGYTĖ

Apokaliptiniai metai. Taip sako. Kartoja kasmet. Esą visi ženklai rodo, kad visa baigiasi. Kur ledynai, ten šyla, kur vandeninga, ten džiūva, kur nafta, ten brolis brolį, kur pramogos ir malonumai turtingoj paplūdimio oazėj – net su šaknimis tuos grožius taifūnas. Panašiai ir mene. Esą verkia verlibras instagraminio posmo valgomas, paveikslas – konceptualiu tašku išdurtas, o penkių veiksmų opera – dirbtinio intelekto per naktį išperėta. Tiesa, fatalistai prideda, kad taip ir reikia tam žmogui, tegu dabar savo išvirtą košę srebia. Bet argi buvo laikai, kad nesrėbtų?Daugiau

Rasa Samuolyte ir Dainius Gavenonis | Atsiverti, atiduoti ir šiek tiek pasilikti sau

Aušra Kaminskaitė

Būtų sunku trumpai apžvelgti kūrybines aktorių Rasos Samuolytės ir Dainiaus Gavenonio biografijas. Daugybė spektaklių, kuriuose jie atliko vaidmenis, Lietuvoje tapo naujo, neįprasto teatro apraiškomis – ar tai būtų iki tol tabu laikytomis temomis prabilęs „Shopping and Fucking“, ar „Ugnies veidas“ (rež. Oskaras Koršunovas), ar vasarnamyje vaidintas „Vyšnių sodas“ (rež. Kristianas Smedsas), ar suabejoti viskuo, kas atrodė aišku, privertęs „Didis blogis“ (rež. Árpádas Schillingas). Šiandien aktoriai vaidina OKT / Vilniaus miesto bei Lietuvos nacionalinio dramos teatrų spektakliuose, kino filmuose, nuolat vyksta į gastroles užsienyje.Daugiau

Valdas Daškevičius | Poezija

svečių namai

išsipildė įsisenėjęs košmaras
neišlaikiau egzamino
nors tariausi kadaise išlaikęs

tuščiuose svečių namuose
mane prižiūri pakaitomis
keturi budėtojai

pirmasis prašo tikėti
antrasis ragina ginti garbę
trečiasis siūlo kliautis įstatymais
ketvirtasis pakviečia skristi

neleidžiama rinktis
slankioju blausiais koridoriais
kliūnu už užkaltų dėžių
už skersai pastatytų karučių
už laidų raizgalynės

miegant vyksta remontas
šešėliai darbo kombinezonais
daužo gręžia pjauna
palikdami krūvas atliekų

paryčiu triukšmas nurimsta
tik būgnas skalbimo mašinos
varto palaikę striukę
kurios nebeteks apsirengti

tarnausiu valdovei požemio
saugosiu tyrinėsiu
daugybės jos kambarių raktus
kol pažinsiu kiekvieną
iš veido

oda

ji atidavė įsčias ir krūtis
veidą liežuvį dantis
atidavė širdį
smegenis ir plaučius

tačiau viso to
mums neužteko

dar liko oda
permatoma
šilta ir švelni

susivyniojame į ją
ir ginamės nuo šalčio
sklindančio iš mūsų kūnų

ji mus apsaugos
iki užmigsime
iki pereisim sapno tarpsnį
iki vėl imsim plaukioti

iki vėl įkvėpsime oro
ir išlemensime
du pirmuosius skiemenis

jų neištrina
Dievo mėsmalės ratas

Antitribūninė laudacija Kornelijui

Erika Drungytė

Kalba, skaityta 2018 m. gruodžio 8 d. tarptautiniame literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“, poetui Kornelijui Plateliui įteikiant Elenos Mezginaitės premiją už eilėraščių rinkinį „Įtrūkusios mėnesienos“ (Vilnius: Odilė, 2018).

Kai Panevėžys paprašė tarti žodį apie šiųmetį premijos, kas antrus metus teikiamos literatūros festivalyje, laureatą Kornelijų Platelį, vidų ėmė raižyti prieštaravimų peiliai. Ką dar galima pasakyti apie Nacionalinės premijos laureatą, kuris paaiškintas vikipedijose, aprašytas vadovėliuose… Juk pagal įprastas ritualines tradicijas reikės skelti kažką iškilmingo ir gražaus, pašlovinti poetą, išvardinti jo reikšmingus darbus, svarius titulus ir įtakos visuomenei turinčias pareigas. Prisiminti tas veiklas, kurios kažkaip ypatingai atspindėtų šimtmečio kontekstą ar išryškintų pozityviąsias tendencijas valstybinės raidos diskurso fone. Suvedinėti sąskaitas, kiek ir kokių tiltų nutiesta tarp skirtingų kartų, lyčių ir poetinių mokyklų. Bet ar maža gerosios tribūninės patirties, kai šalia poetų fotografuojasi stambiosios ar smulkiosios politinės figūros, kurios netiki, bet vis viena stengiasi pastovėti greta kokio menininko ir blyksčių šviesoje paspausti ranką ar įteikti puokštę gėlių, tuo visuomenės akyse išsipirkinėdamos indulgenciją, o biografines savo knygas neabejotinai pripildydamos iš nuotraukų sklindančia šviesa ir dvasingumu.

O jeigu kalbėtojos rankose būtų vienas vienintelis premijos inspiraciją liudijantis artefaktas – lyg iš prieblandų ar mistinių vandenų išnyranti 5-iais antikinių graikų moterų amuletais apsaugota 75 tekstų knyga, kuri pati turėtų kažką liudyti, ar vis viena tektų kalbėti tik labai rimtai, rūsčiai skausmingu veidu? Tai yra: populizmo kaukę pakeitus reikšmingumo kauke? Tad gal tiesiog draugiškai ir pro šypsnį, nes juk žmogui būdingos įvairios nuotaikos ar ydos.

Štai šovė galvon, kad kai skaitai Kornelijaus Platelio eilėraščius, įkyriai lenda žodis „anachronizmas“. Juk juose tiek seniai užmaršties dulkėm nugulusių laikų, tiek dievų ir deivių, apie kurių funkcijas dar šį bei tą žino filologų ar filosofų akmenis praeitame šimtmetyje ridinėję studentai, šiandieną į pasaulį žvelgiantys Dumbldoro veidu, kad nori nenori dairaisi atminties eliksyro. O ta Eliados eilėdara, per knygos lapus nusidriekianti kaip sudegusių Aleksandrijos bibliotekos ritinių dūmas… O dar kiekviename puslapyje įsižiebianti perspėjimo lemputė – „jei jūsų intelekto koeficientas nesiekia bent 9 nuošimčių, skubiai užverskite, tolesnis skaitymas gali nepataisomai pakenkti jūsų smegenų žievei.“

Rūsyje po avinais

Jolanta Miškinytė

Krokuvos Turgaus aikštėje stovinčių didikų Potockių rūmų gotikinis rūsys 1956-aisiais atrodė nekaip. Kadaise jame laikytos anglys, o karo metais vokiečiai buvo pavertę jį aviacijos sandėliu ir priešlėktuvine slėptuve. Nežinia, kokios vaizduotės reikėjo, kad šioje visokiu šlamštu bei plytgaliais užverstoje skylėje įžvelgtum kultūros židinį. Tačiau Krokuvos dailės akademijos studentai vaizduotės nestokojo. Be to, Lenkijoje prasidėjo šioks toks politinis atšilimas, ir iki karalių miesto netruko atsklisti gandas apie Vakaruose išpopuliarėjusias rūsio kavines, kuriose ne tik pilstomas vynas, bet ir verda kultūrinis gyvenimas.Daugiau

Urvinis žmogus ir dirbtinis intelektas

Monika Budinaitė

Gruodį prestižiniame Niujorko „Christie’s“ aukcione už stulbinamą sumą parduotas dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas. Šį įvykį interpretuoju kaip neišvengiamą pokyčių mene pradžią. Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad paslaptingasis pirkėjas įsigijo ne tik išskirtinį darbą, bet ir žiupsnelį istorijos. Galbūt po daugelio metų, kai kompiuterinių sistemų kuriamas menas jau bus nesuvokiamai pažengęs ir užsiėmęs plotelį po saule, smalsuoliai pamatyti „Egmond de Belamy“ portreto plūs taip pat, kaip dabar plūstame, pavyzdžiui, pasižiūrėti į priešistorinių žmonių išmargintus urvus: Šovė Prancūzijoje ar Kueva de las Manos Argentinoje.Daugiau

Eimutis Markūnas | Vištos, kaliošai ir ežero vitražai

Erika Drungytė

Vaikystė – dažniausiai įvairių sričių menininkų minimas inspiracijų, motyvų, raiškos priemonių klodas. Trauminiai išgyvenimai žmogų lydi ilgiausiai, tad nuolat atsispindi ir darbuose, nes kūryba – psichoterapinė priemonė, iškraunanti, atpalaiduojanti, išlaisvinanti, taigi – gydanti. Būna, kad gijimo procesas tęsiasi iki mirties. Daugiau

ZENWOMANHOFAS

Tomas Kavaliauskas

Romano „Zen Sex“ (Saarbrücken: Justfiction Edition, 2016) ištrauka

Šiame grožinės literatūros kūrinyje bet koks personažų, vietovių, faktų, institucijų, datų ir asmenų (gyvų ar mirusių) sutapimas yra grynas atsitiktinumas.Daugiau

Fantastinės literatūros ir teisės sąsaja nagrinėjant Rowling „Hario Poterio“ visatą

Shouvikas Kr. Guha

Kas būtų pamanęs, kad kurdama magišką „Hario Poterio“ pasaulį J. K. Rowling galvojo ne tik apie vaikus, bet ir… teisininkus? Rašytojos knygas ištyrinėjęs dėstytojas Shouvikas Kr. Guha 2018 m. Nacionalinio Vakarų Bengalijos Teisės mokslų universiteto aukštesniųjų kursų studentams pristatė teisėtvarką burtininkų visatoje analizuojantį pasirenkamąjį kursą. Norinčiųjų net 45 valandas nagrinėti joje egzistuojančią teismų praktiką, teisės, politikos, ekonomikos ir kt. sistemas ilgai ieškoti nereikėjo – nelikus laisvų vietų, pasipylė prašančiųjų formuoti didesnę grupę skambučiai. Kursas atviras visiems, tad jį pristatome lietuviškai. Ypač aktualios siūlomos diskusijų temos taip pat gali tapti priežastimi apsilankyti Bengalijoje.Daugiau

Mėsa be sielos, arba meilė kino beprasmybei

Vladas Rožėnas

Ethanas Hawke’as į naujienų puslapius kadaise pateko išsakęs tokią dabar itin nepopuliarią nuomonę – Nicolas Cage’as yra geras aktorius. „Tai pirmas aktorius nuo Marlono Brando, padaręs su vaidybos menu kažką naujo“, – per vieną interviu apie kolegą aiškino jis. Daugiau

Japonijos architektūros mitai

Andrius Ropolas

Prieš penkerius metus kroviausi daiktus kelionei į Tekančios Saulės šalį. Tai buvo ne šiaip sau išvyka, bet beveik metų trukmės architektūros studijos. Į lagaminą begrūsdamas drabužius nebuvau tikras, ko tiksliai reikėtų tikėtis ar kaip atrodys universitetas, bet bendrai įsivaizdavau, kokia yra Japonijos architektūra. Iki tol apskritai nebuvo tekę lankytis Azijoje, todėl mano požiūris buvo suformuotas vakarietiškos spaudos, interneto ir įvairių mitų, kurių pagrįstumu net nekilo mintis abejoti.Daugiau

Deganti Kalėdų eglutė ir šventės lovoje

Gerda Pilipaitytė

Buvo naktis prieš Kalėdas,
Ir nė vienoj pašalėj
Nekrusčiojo visiškai niekas,
Netgi pelė.
Nes kaip ir visi tam senam name,
Pelė buvo lovoj – ją kankino sloga.
Tik mūsų
Mažoji Madlina
Atsikėlusi seniai
Jautėsi
Puikiai.Daugiau

Clara Giambino – Frida Kahlo iš Daukšos gatvės

Silvija Butkutė

„Ką daryčiau, jei šiandien sutikčiau Fridą Kahlo Kaune? Tikriausiai pakviesčiau puodelio kavos! Būtų nuostabu susipažinti iš arti. Gal medicinos progreso amžiuje ją mažiau kankintų skausmai, jaustųsi stipresnė, būtų laimingesnė…“ – su rūpesčio gaidele balse svarsto Clara Giambino, šokio teatro „Aura“ šokėja iš Prancūzijos. Tokią betarpiškai rūpestingą ir geraširdę ją ir pažįstu: gyvenime švelni, empatiška ir išmintinga, scenoje – plastiška, jausminga ir fatališka jauna moteris. Tačiau tiek realybėje, tiek teatre Clara stebėtinai primena žymiąją F. Kahlo: veidą juosiantys žvilgantys tamsūs plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, išraiškingas antakių linkis, raudonos prisirpusios lūpos. Kol fotografė Svetlana Batura ieškojo Claros ir Fridos panašumų Kauno tarpukario modernizmo interjeruose, mudvi su straipsnio heroje palietėme ir gilesnes temas. Monologas, tiesiantis tiltus tarp Provanso, Meksiko miesto ir Kauno: apie skausmo prigimtį, meilės anatomiją, šokį, Fridą ir… kates.Daugiau

Bibliofilo kronikos #3

Viktoras Bachmetjevas

Pasaulyje sparčiai populiarėja biblioterapija – gydymas skaitymu. Sakoma, kad pirmasis bandymas buvo Amerikoje įkurtas Bibliopatijos institutas, 1916 m. aprašytas žurnale „The Atlantic Monthly“. Jo įkūrėjas daktaras Bagsteris teigė, kad knyga yra geresnis psichologinis pagalbininkas nei žmogus, nes „knyga negali sekioti iš paskos; kai užverti knygą, ji nebeprabyla“. Daugiau

Rokenrolinės Kalėdos

Jonas Oškinis

„Aš svajoju įrašyti kalėdinį albumą“, – neseniai interviu pareiškė vienos iš žymiausių Amerikos dešimtojo dešimtmečio grupių „The Smashing Pumpkins“ lyderis Billy’is Corgainas. Beje, ji neseniai atsikūrė (tiksliau, po ilgos pertraukos drauge vėl groja pirmosios sudėties nariai gitaristas Jamesas Iha ir būgnininkas Jimmy’is Chamberlinas), o kitą vasarą su nostalgiškai XX a. pabaigą primenančia programa ketina viešėti Europoje.Daugiau

Laukimas ir vata

Erika Drungytė

Na taip, na taip – štai tas metas, kai romantizmas kiek­vieną už mažojo kojos pirštelio kabina žemyn galva, nes, ar tu nori, ar nenori, iš visų pakampių pradeda lįsti prieškalėdiniai saldumynai: jaukių namų su židiniu, meduolių, karštos arbatos ir vilnonių kojinių bei užtiesalų, santaklausiškų kepurėlių, kokakoliškos laimės ir… Daugiau

Marius Ivaškevičius. Menininkas kaip ir kiti žmonės

Aušra Kaminskaitė

Marius Ivaškevičius Lietuvos viešojoje erdvėje ne kartą vadintas provokatoriumi. Pirmąkart toks požiūris į jį išryškėjo turbūt 2002-aisiais, pasirodžius romanui „Žali“, kuriame rašytojas pasakojo apie Lietuvos partizanų kasdienybę, žemiškus jų poreikius, amžinos įtampos, kovų ir išdavysčių pasekmes žmogaus elgesiui.Daugiau

MOTYVACINĖ KALBA

Tomas Šinkariukas

Ištrauka iš pjesės „The Last Selfie“

Jaunesnysis pradeda filmuoti Karlą ir Janą. Karlas prieina prie Jano, paima iš jo plaktuką ir užsimoja juo.Daugiau

Tikras literatas

Kirill Kobrin

Nuo viršelio į mus žvelgia autorius. Vilki mėlynus marškinius atraitotomis rankovėmis, rankoje – cigaretė. Autorius sėdi prie stalo, ant kurio – stiklas gintaro spalvos skysčio (įpilta per pirštą), tuščia stiklinė, indelis džemo (iš etiketės atpažįstu Oksfordo abrikosų marmeladą), dvi peleninės, tuščia ir pilna, krūvelė knygų, „French press“ kavinukas su kavos likučiais, butelis „Johnnie Walker“ viskio, du trečdaliai nugerti.Daugiau

Igor Pomerancev

Igoris Pomerancevas (g. 1948) – poezijos, esė ir radijo pjesių autorius. 1978-aisiais iš TSRS emigravo į Vokietiją, tais pačiais metais persikėlė į Didžiąją Britaniją ir gavo jos pilietybę. Dirbo žurnalistu BBC Londone, nuo 1995 m. – „Radio Svoboda“ biure Prahoje.Daugiau