JONAS ARČIKAUSKAS. IMPROVIZUODAMAS ESU LAISVAS…

Jonas Arčikauskas – teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.SKAITYTI DAUGIAU

Slaptažodis ir atsakas, arba Glosarijus to, ko nėra

Sovietų Sąjungoje ir posovietinėje erdvėje fantastinė literatūra yra ne tiek žanras, kiek egzistavimo būdas. Nesiimsiu spėlioti, ar esama forumų ir informacijos resursų, skirtų detektyvų mėgėjams, – apie jų susibūrimo vietas bei egzistuojančius festivalius, kaip ir šio žanro apdovanojimus, nesu girdėjusi (Vakaruose tokių yra). SKAITYTI DAUGIAU

ORO

Romano ištrauka 1. Kieno vardas ant vandens užrašytas Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu. Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.SKAITYTI DAUGIAU

Tapatybės likučiai

Kiekvienas daugiau ar mažiau save su kuo nors tapatina. Keramikoje tapatumas atsiskleidžia labai įvairiai – kai kurie autoriai linkę ieškoti sąryšio, o kiti pasirenka išskirtinę saviraišką. Nesvarbu, kad ir kokie būtų motyvai, neišvengiamai visi patenkame į tam tikrą apibrėžtį, kurią kiti taiko mus identifikuodami. Šios kategorijos formuojasi pačiais įvairiausiais būdais, neatsižvelgiant į tai, ar renkamės būti jų dalimi, ar ne.SKAITYTI DAUGIAU

Monika Budinaitė: „Pasitikėjimas yra trapi būsena“

Vis pasigirsta klausimas: o kurgi lietuviškas populiarusis romanas? Kartais bandoma šią etiketę klijuoti, bet vis nesutariama, kas tas „populiarusis“. Gerai perkamas? Suprantamas ir priimtinas ne gurmanams, o plačiajai visuomenei? Ko gero, laukiame tikrai ne šlamšto, bet geros kokybės skaitinių viduriniam kultūros vartotojų sluoksniui, kurio skonis visai neprastas. Gerai, kad laukiame, bet ar atpažįstame?SKAITYTI DAUGIAU

Kalbos ir tapatybių inžinerija pagal Valentiną Klimašauską

Naujausia šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko knyga „Daugiakampis“ yra leidybinis meno ir teorijos knygyno „Six Chairs Books“ debiutas. Apie ketvirtąją savo knygą Valentinas pasakoja būdamas Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje, o jūs apie ją skaitote greičiausiai kažkur Lietuvoje. Jei įveiksite šį tekstą vienu ypu ir jūsų neišblaškys išmanusis telefonas – galima sakyti, kad jūsų gyvenimas visai nuoseklus, o jame bent dviem kampais mažiau nei „Daugiakampyje“.SKAITYTI DAUGIAU

Meistro Švankmajerio keistenybių kabinetas

Kartą vienoje Prahos valgyklų užsisakiau „Svíčková na smetaně“ – lėkštę pusiau iškepusio čekiško jautienos kumpio, skęstančio kraujo spalvos spanguolių padaže ir pagardinto plakta grietinėle. Jei kada nors lankėtės Čekijoje, pritarsite, kad šalies nacionalinė virtuvė verčia pasistengti tariant patiekalų pavadinimus ir gerai padirbėti virškinant dideles porcijas riebaus maisto. SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos #2

Dar nesu sutikęs žmogaus, kuris mėgtų knygas, bet nemėgtų knygynų. Meno mylėtojai keliaudami lanko galerijas, futbolo aistruoliai – stadionus, o save gerbiantis bibliofilas, atvykęs į naują vietą, visuomet pirmiausia apsižiūrės, kur įsikūrę knygynai, ir susiplanuos savo maršrutus taip, kad užsuktų jei ne į visus, tai bent į keletą jų. Kaip užėjus pas ką nors į svečius 5 minučių šeimininko bibliotekos revizija gan tiksliai nusako jo intelektualinį ir kultūrinį horizontą, taip ir knygynų lentynos neblogai parodo vietinės populiacijos interesus ir intelektualinį skonį. SKAITYTI DAUGIAU

Monika Furmana. Prarastos moters beieškant

„Mano valia Veidrodis gali parodyti viską, ko jūs panorėsite, – atsakė Galadrielė. – Bet daug naudingiau yra neįsakinėti Veidrodžiui. Tiesa, tada aš negaliu pasakyti, ką jūs pamatysite. Gal Veidrodis parodys praeitį, gal dabartį, o gal dalykus, kurie dar tik įvyks. Tačiau kam priklauso matyti reginiai – praeičiai ar ateičiai, kartais negali pasakyti net didieji Išminčiai. Ar norite pažvelgti?“SKAITYTI DAUGIAU

Atgal į 201998-uosius

METŲ MUZIKINĖ APŽVALGA, ARBA KAIP VĖL PRASIDĖJO DEŠIMTASIS DEŠIMTMETIS Manieji sapnai iki tol buvo ramūs, paskendę rūke, kiek melancholiški. Juose jauni muzikantai grodavo akustines indie stiliaus balades. Bet prieš kelerius metus ėmiau sapnuoti kažkokį vaiką, važiuojantį triratuku. Visai kaip filme „Švytėjimas“. Jis vis važiavo ilga liepų ir guobų alėja, turėjo seną ausinuką.SKAITYTI DAUGIAU

Laikas už horizonto, arba sugalvota fotografija

Ką bendro turi laikas ir šviesa? Nesileidžiant į samprotavimus fizikos temomis, lengva atspėti, kad meninės raiškos srityje tai – fotografija. Rinkdama būsimo pokalbio raktinius žodžius, neriu dar giliau: mėginu suprasti, kaip ir kodėl mano pašnekovo „chronos“ (kasdienis, judrus, kiekybinis laikas) tampa „kairos“ (amžinuoju, begaliniu, kokybiniu arba jutiminiu laiku). SKAITYTI DAUGIAU

Šaknys ir stebuklai

Kiekvienas metų laikas turi savo dainą, nors vienam kertant kito teritoriją būna menkų nesusipratimų. Štai tarpininkas rugsėjis niekada nežino, kokios gaidos atspindi jo būdą, bet kai po sultingo vasaros mažoro ima aitriai dvelkti byrančių lapų minoras, spalis garsiai ir neabejodamas užtraukia „Medžiai be lapų“. Šita nepaprasto paprastumo daina negali nesižavėti – nei tekste, nei melodijoje nėra jokių pretenzijų, net stulbina, kad iš tokių banalių rimų ir dviejų akordų radosi visus paimantis muzikinis kūrinys. SKAITYTI DAUGIAU

Nobelio premijos vertas akmenėlis bate

Kuris kino režisierius pirmas gaus Nobelio premiją? Larsas von Trieras? Spėju, kad taip. Bent jau yra labiausiai jos vertas. Mano galva, XIX a. von Triero atitikmuo, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, Nobelio premija būtų įvertintas kaipmat – jis bene pirmasis sugebėjo nusigauti į tamsiąsias žmogaus sielos gelmes ir pabandė jas perprasti. Ne be reikalo šis autorius laikomas literatūros klasiku ir reikšminga figūra ištisoms literatūros, filosofijos, teologijos atstovų kartoms – tiek kūrėjų, tiek kritikų, tiek ir skaitytojų. SKAITYTI DAUGIAU

Prisiminti arba pamiršti. Kito kelio nėra!

Prieš dvidešimt trejus metus, saulėtą vėlyvos gegužės dieną, atvykau į Vilnių. Pirmo mano vizito tikslas buvo peržiūrėti istorinius dokumentus, gulinčius vietos archyvuose. Tai buvo mano doktorantūros studijų veiklos dalis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip susiorientuoti mieste, kuris ką tik atvėrė savo vartus lankytojams iš Vakarų, todėl prieš kelionę studijavau Vilniaus žemėlapį ir stengiausi jį įsiminti. Tiesą sakant, tai buvo tarpukario Vilniaus senamiesčio žemėlapis. SKAITYTI DAUGIAU

ISTORIJA KAIP UPĖ

Romano ištrauka Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi. Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti. Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis. O tada jau kaip bus, taip bus.SKAITYTI DAUGIAU

Salietė

2018-ųjų lapkritį Alice’ai Herz-Sommer, o čekiškai Alice’ai Herzovái-Sommerovái, arba angliškai Alice’ai Sommer, būtų suėję 115 metų. Iki to skaičiaus jai pritrūko kiek daugiau nei ketverių; kol neišaiškėjo, jog Yisraelis Kristalas kiek vyresnis, ji buvo laikoma seniausiu žmogumi, išgyvenusiu Holokaustą. Tačiau ne tai svarbu. Svarbus pats gyvenimas, kurį Alice’a Herz-Sommer nugyveno, ypač – kaip ji gyveno. Apie tai šis tekstas.SKAITYTI DAUGIAU

Kas užsako muziką, arba Vėl apie klišes

Baigiamąjį festivalio „Aura 28“ vakarą Roy’aus Assafo dviejų dalių spektaklyje „Merginos – Vaikinai“ paliesti jautrūs lyties stereotipų ir standartų klausimai. Įsiminė ne tik diptiko turinys, bet ir muzikos pasirinkimas. „Merginas“ geriausiai apibrėžia Cyndi Lauper „Girls Just Want To Have Fun“, o štai „Vaikinai“ prasideda gedulingu trimitu iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, tiesa, groteskiškai pergrotos džiazo maniera, bet ne mažiau mąslios ir tirštos. Vėliau – Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ įžanga.SKAITYTI DAUGIAU

Monta Kroma | Poezija

***
Kur esi, mano juodoji sese, tolimoji mano? Tu pamokyki mane, Tu pamokyki mane – Aš myliu. Karolius užsisegu, penkiolika, Vienus ant kitų, Vienus ant kitų – Aš myliu. Į ausis veriuosi auskarus, šimtą kiekvienon, Šimtą kiekvienon – Aš myliu. Tatuiruoju savo kaktą, Noriu būt ryški – Aš myliu. Kur tu, mano tolimoji sese, kur esi, juodoji? Tu pamokyki mane, Tu pamokyki mane – Aš myliu.SKAITYTI DAUGIAU

Lauksiu jūsų su rože rankose

Paremta tikrais faktais Notaro kabinetas buvo superšiuolaikiškas, visi baldai jame permatomi, išskyrus paties notaro stalą – supersenovinį, sunkų, tamsų, išpūstom kojom ir ornamentiškais raižiniais aplinkui. Kai kažkurio iš susirinkusiųjų akys kiek ilgiau užsibuvo prie to stalo, notaras, aiškiai per mažas tokiam dideliam baldui, tarsi pasiteisino: „Antikvaras… palikimas… Taip ir norėjau įsirengti savo kontorą, kad joje derėtų šiuolaikiškas konceptualumas ir senovė. Pavyko?“ SKAITYTI DAUGIAU

RENATA VALČIK. NENUTRŪKSTANTIS RYŠYS

Su scenografe Renata Valčik susitikome dar šiltą rudens vakarą. Paklausta, ar vaikystėje lankydavosi teatre, kūrėja nustebina: „Pati neatmenu, man pasakojo tėvai, bet pirmas susidūrimas su „Lėlės“ teatru buvo pro ašaras. Užgesus šviesoms, pakilus uždangai aš pravirkau ir jie turėjo išvesti mane iš salės. Atsisakiau žiūrėti ir dar ilgai nėjau į teatrą. Sugrįžau jau būdama sąmoninga, šešiolikos metų.“ Teatrą atradusi paauglystėje, Renata jo nebepaleido – dar besimokydama dailės mokykloje nusprendė studijuoti scenografiją: sritį, kurioje susipina įvairūs menai. SKAITYTI DAUGIAU