„Ką daryčiau, jei šiandien sutikčiau Fridą Kahlo Kaune? Tikriausiai pakviesčiau puodelio kavos! Būtų nuostabu susipažinti iš arti. Gal medicinos progreso amžiuje ją mažiau kankintų skausmai, jaustųsi stipresnė, būtų laimingesnė…“ – su rūpesčio gaidele balse svarsto Clara Giambino, šokio teatro „Aura“ šokėja iš Prancūzijos. Tokią betarpiškai rūpestingą ir geraširdę ją ir pažįstu: gyvenime švelni, empatiška ir išmintinga, scenoje – plastiška, jausminga ir fatališka jauna moteris. Tačiau tiek realybėje, tiek teatre Clara stebėtinai primena žymiąją F. Kahlo: veidą juosiantys žvilgantys tamsūs plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, išraiškingas antakių linkis, raudonos prisirpusios lūpos. Kol fotografė Svetlana Batura ieškojo Claros ir Fridos panašumų Kauno tarpukario modernizmo interjeruose, mudvi su straipsnio heroje palietėme ir gilesnes temas. Monologas, tiesiantis tiltus tarp Provanso, Meksiko miesto ir Kauno: apie skausmo prigimtį, meilės anatomiją, šokį, Fridą ir… kates.

„Meksikas toks spalvingas. Šiemet aplankiusi šį miestą, jo peizažą atmintyje piešiu labai šviesų ir džiaugsmingą: žmonių šypsenos čia plačios, oras persunktas kukurūzų burbuolių, pupelių troškinio ir sultingų churrų kvapais… Daug keliauju ir vis tik įsitikinu, kad didmiesčiai ne man – siekiu save apsupti dalykais, su kuriais galiu užmegzti individualų ryšį, susikurti savo mikroklimatą. Todėl už saulės nubučiuotą Meksiko miestą man vis tiek artimesnis Kaunas, kurį čia gyvendama atradau kaip labai jaukų, paprastą ir saugų. Mano kelias į Lietuvą driekiasi nuo Marselio per Londoną, Tel Avivą, Berlyną. Pabaigusi šokio studijas Izraelyje pradėjau dalyvauti šokėjų atrankose. Apsidžiaugiau, kai po vienos jų „Auros“ direktorė ir choreografė Birutė Letukaitė pakvietė atvykti į šokio teatrą Kaune. Pamenu, prieš kelionę į Lietuvą vienos čia gyvenusios prancūzės tinklaraštyje perskaičiau, kad lietuviškas oras išdykusiai permainingas, o žmonės uždaresni, šaltesni nei įprasta Prancūzijos pietuose. Aš iš prigimties esu nuotykių mėgėja, taigi ilgai nesvarsčiusi įsikūriau „Auros“ teatro kaimynystėje – čia gyvenu ir dirbu jau dvejus metus.

Vis dažniau žmonės sako, kad jiems primenu žymiąją menininkę Fridą Kahlo. Neneigsiu, mudvi tikrai turime fizinio panašumo. Šiemet Meksikoje vietinei publikai sušokome du „Auros“ repertuaro spektaklius. Kelionė į šią šalį man nepaprastai prasminga dar ir todėl, kad turėjau galimybę geriau pažinau F. Kahlo, kuri yra labai svarbi ir reikšminga Meksikos kultūros dalis. Nepraleidau progos aplankyti Fridos ir jos vyro Diego namus-muziejų (The Blue House), kur jie gyveno daug metų. Naiviai tikėjausi intymesnės atmosferos, bet pasitiko nepaprastai ilgos eilės smalsuolių, troškusių prisiliesti prie autentiško kūrėjos gyvenimo. Tik peržengus namų slenkstį užplūdo stipri energija. Pirmiausia pamačiau kambarį, ant kurio sienų buvo išdėliotos techninės priemonės, kurias, dar jaunystėje patekusi į tragišką eismo įvykį, Frida naudojo visą gyvenimą: ramentai, korsetai, viskas, kas padėdavo jai atsistoti, judėti. Trumpai stabtelėjau prie lovos, kurioje menininkė praleido didžiąją dalį kasdienybės. Virš jos, ant lubų, buvo pritvirtintas veidrodis – jame regėdama savo atvaizdą Frida ištisas dienas tapydavo. Piešdavo save, nes, jos pačios žodžiais tariant, tai subjektas, kurį pažinojo geriausiai. Iš arti regėjau jos spalvingus aprėdus, aksesuarus, viskas taip gražu, moteriška, tačiau kartu suvokiau, kad originalumu ji stengėsi nukreipti dėmesį nuo savo fizinių negalių. Fridos tapybos darbuose daug nuoskaudų, ypač išryškėjančių dominuojančioje vaisingumo temoje. Dėl ligų nualinto kūno menininkė negalėjo susilaukti vaikų. Klausiau savęs, kaip stipriai ji kentėjo neturėdama kūdikio, o gal, susitaikiusi su lemtimi, vizionieriškai manifestavo, kad vaisingumas nėra moteriškumo sinonimas? Vaikščiodama po muziejų mintyse pati matavausi stuburą prilaikančius korsetus ir brėžiau paraleles su šiandienos realijomis – skaudu, kad dažnai leidžiamės apgaunami spalvingos išorės, taip ir nepažvelgę į vidines gelmes.

Gal skausmas ir galėtų būti jungtis tarp manęs ir meksikietės Fridos: daugiau nei dešimtmetį gyvenau su mama, turėjusia didelių sveikatos problemų. Regėdama jos kasdienybę kaustančius skausmo pančius labai iš arti pažinau fizinę negalią. Mudvi kartu nepatyrėme daug dalykų, kuriuos tuo metu veikė mano bendraamžiai ir jų mamos. Buvau uždara, mitau tik savo pačios patirtimi, idėjomis, vertybėmis. Nors jaučiausi labai vieniša, ieškojau būdų save išreikšti ir augti. Šokis ir muzika man buvo įrankiai pažinti margą pasaulį tokį, koks egzistavo už mano šeimos ribų. Nors šiandien lengvai užmezgu pažintis ir turiu daug draugų, palaikau puikius santykius su namiškiais, išties aš drovi ir tyli. Esu įsitikinusi, kad visus didesnius ar mažesnius nusivylimus būtina paleisti, nes kitaip jie gali peraugti į fizinį skausmą. Gal dėl to visi menininkai šiek tiek keistuoliai – jiems sunkiau sekasi socializuotis ir tenka ieškoti alternatyvių platformų savirealizacijai.

O dabar papasakosiu, kaip Clara tapo Frida. 2017 m. rudenį Kaune labdaros fondo „Frida“ iniciatyva vyko „Baltojo kaspino festivalis“, tąkart skirtas paminėti 110-ąsias Fridos Kahlo gimimo metines. Jau tradicija, kad festivalis atidaromas šokio teatro „Aura“ spektakliu. Akcentuodama mano panašumą į meksikietę dailininkę choreografė B. Letukaitė paskatino šokyje įsikūnyti į šią ypatingą moterį. Dar gyvendama Izraelyje sukūriau spektaklį apie savo pačios gyvenimo evoliuciją, emocinių būsenų kismą, ir jis man buvo puikus atspirties taškas tolesniems ieškojimams. Iš pradžių tai turėjo būti solo projektas, bet darbo procese jaučiau, kad iki visiško idėjos išvystymo kažko trūksta, todėl pasiryžau įtraukti dar vieną žmogų. Bendradarbiaujant su kolega šokėju Blake’u Seideliu solo pavirto duetu, o duetas – šokio spektakliu „Žiedas“, atskleidžiančiu aistringą Fridos Kahlo ir Diego Riveros meilę.

„Žiedas“ jau keliavo į Meksiką, Kiniją, neseniai sulaukė kvietimo į festivalį Bulgarijoje. Spektaklis visur sutinkamas aplodismentais ir palydimas ypač gerais atsiliepimais. Fridos istorija žinoma visame pasaulyje, net Kinijoje, kur neegzistuoja „Google“, žmonės yra girdėję apie šią legendinę magiškojo realizmo atstovę. Manau, žvelgdami į mus, šokančius scenoje, kiekvienas randa panašumų su sudėtingu menininkės likimu: skausmų, baimių, nusivylimų ir noro iš to išsivaduoti. Kurdama spektaklį stengiausi remtis svarbiausiais F. Kahlo gyvenimo momentais, išryškinti pakilimus ir nuopuolius. „Žiedo“ balsas yra moteriškas – istoriją pasakoja Frida, tačiau jos vyro Diego figūra taip pat labai svarbi. Visi šaltiniai apibūdina Fridą kaip itin intelektualią, aktyvią ir iniciatyvią, tačiau emociškai ji labai priklausė nuo savo partnerio. Žymus Meksikos muralistas D. Rivera buvo nepastovaus, karštakošiško būdo vyras, pakeitęs F. Kahlo gyvenimą amžiams. Svarstau, kad įtaigi meninė kūryba atsiranda išėjus iš savo komforto zonos kaip labai gilios savianalizės rezultatas. Manau, tai Fridos atvejis – aistra ir išbandymai, kuriuos ji patyrė santykiuose su Diegu, dailininkę kurstė kurti, kabintis į gyvenimą. Šį betarpišką savo ir mylimojo ryšį laiškuose ji apibūdina kaip auksochromą ir chromoforą: „Ta, kuri nešioja spalvą, ir Tas, kuris ją mato.“ Abejoju, ar be Diego Frida Kahlo būtų tokia, kokią ją žinome šiandien. Meilė gal ir ne pati lengviausia, bet efektyvi išeitis palengvinti fizinį skausmą ir kančias, rasti prasmę ir pozityvumą gyvenime.

Kurdama „Žiedą“ surinkau daug medžiagos: žiūrėjau nuotraukas, filmus, skaičiau kūrėjos laiškus, straipsnius apie ją. Susidariau nuomonę, kad Frida turėjo nepaprastai didelę charizmą, buvo stipri, seksuali moteris. Kaip XX a. viduryje – pakankamai anarchistiška, feministiškų pažiūrų, nevaržanti kūniškų malonumų laisvės. Ji neatitiko to meto grožio kriterijų, išsiskyrė savo bohemiška išvaizda ir elgesiu, keitė žmonių požiūrį į moters vaidmenį visuomenėje, įrodė, kaip atkakliai reikia kautis už savo vietą po saule. Žvelgiant į praeitį, tokio savotiško ir drąsaus gyvenimo būdo pasirinkimas jau buvo didelis pasiekimas. Aš kilusi iš Prancūzijos, kurioje išorinis grožis yra viena pamatinių vertybių. Čia visi nori nepriekaištingai ir elegantiškai atrodyti, bet, net ir pagal prancūziškus kriterijus, šiandien pastebima vis daugiau išsilaisvinimo. Dabartinės didmiesčių fridos deklaruoja laisvę priimdamos net mažiausius kasdienius sprendimus: už ar prieš depiliaciją, su šypsena ar be jos, aukštakulniais ar žemakulniais batais. Manau, daugelis giliose Fridos akyse lig šiol atpažįsta maištingąją moteriškumo pusę – asmenybę su daug daugiau spalvų nei visuomenės primestas tonas.

Autoportretuose dailininkė dažniausiai panirusi gėlėse, apsupta beždžionėlių, papūgų. Jei tapyčiau saviškę Claros-Fridos versiją, aš prie širdies stipriai glausčiau katę. Tikiu, kad katės labai naudingos energiškai ir geba subalansuoti kasdienybę. Jos paslaptingos, nuoširdžios, labai savarankiškos. Dažniausiai nemėgsta vienos kitų, bet jeigu įsimyli, tai „lydosi“. Visai kaip aš – nesijaučiu patogiai žmonių apsuptyje, tačiau jeigu kam nors simpatizuoju, esu labai atsidavusi ir prieraiši. Nors mano istorija ne tokia audringa kaip Fridos, vis dėlto jau išmokau vieną pamoką – viskas lengviau, šviesiau, labiau įkvepia, kai turi su kuo dalytis gyvenimu.“

Clara mįslingai šypteli: nesistebėčiau, jei mintyse laisto gėles, šoka ir dainuoja švelniai glostydama kates. O man prieš akis išnyra Diego Riveros paveikslas „Aktas su kalijomis“ (Nude with Calla Lilies, 1944) ir svaigsta galva nuo skulptūriškų baltų žiedų kvapo. Nežinau, ką atsisukus paveikslo merginai pamatysiu – Fridos ar Claros veidą.

Silvijos Butkutės idėja ir tekstas,
Svetlanos Baturos fotografijos,
Miglės Kunickytės modelio įvaizdis.

Speciali padėka
Kauno architektūros puoselėtojams: Karoliui Baniui,
Petrui Gaidamavičiui („Gedimino 48“),
Dainiui Lanauskui („Art Deco Kaunas“),
Kauno menininkų namams,
kultūros barui „Godo“.