Romano „Zen Sex“ (Saarbrücken: Justfiction Edition, 2016) ištrauka

Šiame grožinės literatūros kūrinyje bet koks personažų, vietovių, faktų, institucijų, datų ir asmenų (gyvų ar mirusių) sutapimas yra grynas atsitiktinumas.

I dalis

Minkšta-būtė Pažadėtoje žemėje

Nebuvo sunku aprašyti, kaip šis padaras atrodė. Kur kas sunkiau buvo nusakyti jo tapatybę. Šis mažas padarėlis diduma buvo žalias, minkštu žaliu kailiuku. Kiek priminė pingviną, bet tai nebuvo pingvinėlis – jis neperėjo ir neturėjo sparnų, tik nebyliai tupėjo ant keturių trumpučių kojelių, trumpesnių net už takso.

Akys – žalios, lyg ir kažkaip gudriai besišypsančios, tarytum kokią suktą užmačią turėtų. Taip pat negalėjai nepastebėti jo geltono snapo, visai kaip ančiuko Donaldo, kuris pirminiame variante nedėvėjo kelnaičių, – piešinys uždraustas Suomijoje.

„Jokio ančiuko Donaldo moraliems suomiams, nebent piešinio autorius užmaus jam kelnaites!“ – štai taip 1977-ais metais panikavo Helsinkio moralistai. Tačiau šis padaras, kuris atrodė kaip pingvinukas, bet visai toks nebuvo, taipogi nebuvo ir dailininko piešinys. Padaras paprasčiausiai stovėjo ant savo keturių taksiuko kojyčių ant Jungtinių Amerikos Valstijų žemės, o kaip seniai taip tūnojo – niekas nežinojo.

Egzistavo padavimas, kad jį atrado XVII amžiuje. Taip, be kelnaičių. Kaip ir ančiuko Donaldo originalas, kurį laiką morališkai amerikiečių neprovokavo. Bet tai pasikeitė XXI amžiuje. Mat šitas ančiasnapis-takso-kojelių-pingviniokas pasižymėjo išskirtiniu minkštumu, tokiu minkštumu, kad visi geidė prisiglausti ar priglausti net prie intymiosios, ypač tie, kurie buvo ne tokie moralūs kaip 1977-ųjų suomiai. Tiesa, kai kurie vyrai – kaip sunkvežimio vairuotojai ar kultūristai – mažiau domėjosi padaru, mat bijojo atskleisti savo moteriškąją pusę. Sakoma, kad kai kurie gėjai jo magišką švelnumą tiesiog dievino, tačiau ne visi – tie, kurie žavėjosi suomio Touko Laaksoneno piešiniais, geidė tvirtai sugriebti… partnerį… Tačiau nėra žinoma, ar Touko, žinomas kaip Suomijos Tomas, tas Tom of Finland, piešęs ne tik Suomijoje, bet ir Kalifornijoje, kada nors buvo paėmęs šią Minkšta-būtę į rankas.

O štai moteriškumą demonstruojantys gėjai pasakė: „Moteriškumas nėra Rytų Europos moterų nuosavybė. Tik pažiūrėkite į mus! Hė hė, chi chi…“ Šie žodžiai buvo ištarti gerai žinoma intonacija, kuri kyla iš alternatyvios vyro moteriškos tapatybės, kai estrogenai pranoksta testosteroną, o tai jau tikrai neatitinka Suomijos Tomo skonio… Jis niekada nesiskųstų, kad Donaldas nuogas. Galėtų pasiskųsti nebent nenusisekusiu piešiniu vaizduojant gigantišką erekciją. Bet, kaip žinia, Suomijos Tomas nenuvylė savo išskirtine vaizduote: nupiešė vyrus prasegtomis odinėmis striukėmis, iš po kurių matėsi tvirtos nuogos krūtinės su sustangrėjusiais speneliais ir dar kai kuo akivaizdžiai sustangrėjusiu.

Galų gale ši Minkšta-būtė, tūnanti ant keturių takso kojyčių, buvo pavadinta Pingviu. Suomiai tam neturėjo jokios įtakos – nei tie, kurie oponavo nuogam Donaldui, nei tie, kurie žavėjosi Touko Laaksoneno gėjų mačo vyriškais piešiniais.

Pirmųjų Minkšta-būtės Atradėjų pasakojime sakoma, kad ši mistiška būtybė neturi lyties ir kad dėl to vardas turi būti neutralios giminės. Anot padavimo, Pirmieji Atradėjai pradžioje meldėsi Dievui, o tik po to tarpusavyje sutarė, kad Minkšta-būtė nėra nei ji, nei jis, o tik TAI, jei net ne pats ID, Dieve apsaugok…

Tame mite pasakojama, kaip Pirmieji Atradėjai, vos tik aptikę TAI, danguje išvydo dievišką šviesą. Tuomet iš aukštybių išgirdo balsą deklamuojant penkias tezes, kurios tuo pat metu išryškėjo danguje žaliomis, geltonomis ir raudonomis spalvomis. Jie meldėsi dėkodami už apreiškimą, o tezes išraižė ant akmens, kurį rado Plymouth’e. Įkvėpti ir apšviesti, persikeitę ir nušvitę, Pirmieji Atradėjai – olandų etninės kilmės, iš Amerikos XVII amžiaus Naujojo Amsterdamo gyvenvietės – nurideno tą akmenį nuo Plymouth’o iki pat Waldeno Massachusettse, visą laiką giedodami mistiškas mantras olandiškai, o tuomet paskandino jį Waldeno prūde. Kaip sakoma padavime, apimti Šventosios Dvasios, jie paliko TAI tupėti ant Waldeno ežero kranto. Iš Minkšta-būtės žalių akių sklido suktai gudrus žvilgsnis, nukreiptas tiesiai į ramiai tyvuliuojančias ežero bangeles.

Anot archeologų draugijos, simboliniai veiksmai turėtų tapti tuo auksiniu siūlu, kuris padeda surišti istorijos logiką. Tad kai kurie Amerikos archeologai XXI amžiuje kreipėsi į įvairius fondus, kad paremtų jų projektą Waldeno prūde surasti XVII amžiuje nuskandintą garsųjį akmenį.

Mokslo bendruomenei prabilus apie Minkšta-būtės svarbą kultūriniam paveldui, taip pat ir apie antgamtiškąją kilmę, Katalikų bažnyčia šiuo klausimu pasisakė išskirtinai lakoniškai: „Jei Minkšta-būtė sielos neturi, šis padaras išganytas nebus, kad ir kas TAI būtų. Be to, šio padaro belytiškumas vargu ar domina Amerikos, Airijos, Lenkijos ir kitų šalių dvasininkus. Mes labiau pratę prie berniukų mišių patarnautojų, taip gražiai bręstančių altoriaus šviesoje.“

Anglikonų bažnyčia neregėto padaro klausimu buvo tolerantiška: „Mūsų Bažnyčia atvira visiems. Turime net gėjų vyskupą, moterų kunigių, ir nieko – neskilome. Dievas viską palaiko, tai ir neskilome! Dievas virš lytinių dalykų, ar ne?! Tad, konstatuojame, jeigu mistiškasis sutvėrimas panorės tapti mūsų nariu ir jeigu ši būtybė laiko save Dievo kūriniu – maloniai kviečiame dalyvauti Kristaus visuotinio išganymo plane.“

Viskas būtų buvę paprasčiau, jei pats padarėlis, tas nei pingvinas, nei ančiukas, būtų ką nors pats pasakęs. Visi laukė nors vieno garso, bent kokio skiemens. Bet nelabasis padaras tylėjo. Ši Minkšta-būtė netgi pati niekur nejudėjo – tūnodavo ten, kur ją kas nors nu(si)nešdavo. Tai ir buvo didžiausia problema: juk kaip vertinti gyvį, kuris nejuda ir nekalba? Atrodė, kad viskas vyksta pagal XVII amžiuje belytiškai apreikštas penkias tezes, kurios buvo ne olandų, ne anglų, o esperanto kalba. Mokslininkams tai sukėlė daug įtarimų, mat XVII amžiuje esperanto kalba dar neegzistavo. Tačiau Pirmųjų Atradėjų mito garbintojai, Minkšta-būtės sektos nariai ir panašūs veikėjai, tvirtino, kad jeigu esperanto kalba XIX amžiuje Kaune apsireiškė Ludwikui Łazarui Zamenhofui, kodėl ji negalėjo nors kartą apsireikšti XVII amžiuje Plymouth’e? Jie atkreipė dėmesį, kad antgamtiškai apreikštas padaras neatsitiktinai atsidūrė Amerikoje, juk ji – tai Pažadėtoji žemė; nors ir antroji Pažadėtoji žemė po pirmosios, į kurią atvedė Mozė, vis tik pa-žadėtoji, the Promised Land!

Belytė Geroji Naujiena Pažadėtoje žemėje

Pradžioje buvo belytė mintis.
Iš tos belytės minties užgimė esybė.
Penkios tezės apie ją byloja
Dirbtine esperanto kalba,
Kad tie, kurie tezes skaitys
Natūralia vyro ir moters lyčių kalba, –
Nesuprastų.

Pirmoji tezė:
Mol-esto nek parolas, nek moviĝas.
Minkšta-būtė nekalba ir nejuda.

Antroji tezė:
Ne ekzistas alia samspeca sama Mol-esto.
Nėra kitos tokios Minkšta-būtės.

Trečioji tezė:
Mol-esto estas estaĵo ĉirkaŭ kiu ĉio ŝanĝiĝas, sed ne ĝi mem.
Minkšta-būtė yra esybė, aplink kurią viskas keičiasi, bet ne ji pati.

Ketvirtoji tezė:
La estaĵo Mol-esto estas sen seksa.
Minkšta-būtės esybė yra belytė.

Penktoji tezė:
Koloroj de la estaĵo Mol-esto estas flava, verda kaj ruĝa. La ĉefa koloro estas la verda — ĝi estas la plej grava samkiel VERO.
Minkšta-būtės esybės spalvos yra geltona, žalia ir raudona. Pagrindinė spalva yra žalioji – ji visų svarbiausia kaip TIESA.

***
Katalikų bažnyčia, skendėdama seksualinio išnaudojimo skandaluose, sumąstė, kad Minkšta-būtės belytiškumas vis dėlto gali būti kaip tik tai, ko šiai Bažnyčiai reikia. Kai kurie kardinolai ir vyskupai nusprendė propaguoti belytišką orientaciją, kad apsaugotų berniukus, bręstančius altoriaus šviesoje. Sulig šia nauja dvasinio ugdymo strategija Vatikano atstovas spaudai pareiškė, kad Romoje kasinėjimų metu tiesiant naują metro liniją rastas kitas akmuo ir kad tas akmuo taip pat turi penkias tezes, tik jos ne esperanto kalba, o lotynų! Todėl akmens originalas yra Romoje – jis archeologų perduotas saugoti į patikimas, šventas, tikrai niekuo nesuteptas dvasininkų rankas. Norintieji jį išvysti turi atlikti nuoširdžią viso gyvenimo išpažintį, atskleidžiančią slapčiausius ID troškimus, libidinių geismų paletę, kad prie šio Minkšta-būtės akmens prisiartintų iš-siskaistinę!

Penkios tezės lotynų kalba:

Thesis prima: Ens molle nec loquitur nec movet.

Thesis secunda: Non existit tale alter molle ens.

Thesis tertia: Ens molle est esse circum quod omne mutatur dum ipsum idem linquitur.

Thesis quarta: Esse entis mollis asexuale est.

Thesis quinta: Caloures esse entis mollis sunt flavus, viridis, ruber. Calour essentialis es viridis, qui magni momenti agitur sicut et VERITAS ipsa.

***

Toks akibrokštas dėl lotynų kalbos originalo papiktino kai kuriuos Minkšta-būtės gerbėjus ir šie atsikeršijo internete paskelbdami „fake news“. Neva egzistuoja dar senesnė tezių versija senovės graikų kalba. Originalas paskelbtas – cho cho! – Sokrato ir Aristotelio graikų kalba, o ne, atsiprašant, antrarūšio filosofo – Senekos – lotynų kalba. Taip pat teigta, kad graikiškai egzistavo tik viena tezė, kas liudija, kad lotyniškos papildomos keturios buvo pridėtos vėliau.

Vienintelė tezė, egzistuojanti senovės graikų kalba:

Θησις τό όν µαλακόν ούτε οµιλει ούτε κινα.

***
O štai tada jau ir žydų teologai tarė savo žodį pareikšdami, kad – cho cho! che che! cha cha! – egzistuoja dar senesnis senovės hebrajų penkių tezių originalas. Ne vienos, o visų penkių! Jie aiškiai leido suprasti, kas yra hebrajų civilizacija ir kas yra graikų, jau nekalbant apie lotynų. Šie teologai, garsūs Biblijos ekspertai, net nedrįso užsiminti apie tą „kitą kalbą“, kuri prasideda raide „e“, t. y. esperanto. Jiems tai buvo tik vienas iš daugelio pavadinimų, tinkančių tokiems žodžiams kaip „e-mail“ ar „e-lektronika“, taigi ir „e-speranto“. Jie teigė, kad tai ne kalba, o Zamenhofo lingvistinių pratybų kūdikėlis. Ta proga vienas žydų filologas, senovės raštų egzegetas, hebrajų ir aramėjų dialektų profesorius, netyčia per paskaitą leptelėjo: „O taip, esperanto… taip, taip, kažką esu girdėjęs… Ar tai ta kalba, kuriai šimtas metukų? Palaukite, minutėlę, minutėlę, tai esperantininkai teigia, kad būtent jie turi tezių originalą? Ach taip, mat kaip, Viešpatie aukščiausias!“

Tas profesorius toje paskaitoje ant lentos užrašė, kaip jis tvirtino, tikrąsias penkias tezes.

Penkios tezės hebrajų kalba:

Pirmoji tezė:
נענ אלו רמוא אל ךרה רוציה הנושרה החנה הזה
נענ אלו רמוא אל ךרה רוציה הנושרה החנה הזה

Antroji tezė:
ךרה רוציה ומכ הזכ ינש ןיא ינשה החנה

Trečioji tezė:
תוהז ראשנ אוהו ףילחה לבה וביבס תיצמ הזה ךרה רוציה השלשה החנה ןימ ילב אוה

Ketvirtoji tezė:
ךרה רוצי ריצמתה העברעה החנה

Penktoji tezė:
ומכ לכב דבכנ אוה קרי אוה דוסיה עבצ םודא קרי רהצ המה ךרה רוצי יעבצה השימחה החנה ומצע תמא