Kalba, skaityta 2018 m. gruodžio 8 d. tarptautiniame literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“, poetui Kornelijui Plateliui įteikiant Elenos Mezginaitės premiją už eilėraščių rinkinį „Įtrūkusios mėnesienos“ (Vilnius: Odilė, 2018).

Kai Panevėžys paprašė tarti žodį apie šiųmetį premijos, kas antrus metus teikiamos literatūros festivalyje, laureatą Kornelijų Platelį, vidų ėmė raižyti prieštaravimų peiliai. Ką dar galima pasakyti apie Nacionalinės premijos laureatą, kuris paaiškintas vikipedijose, aprašytas vadovėliuose… Juk pagal įprastas ritualines tradicijas reikės skelti kažką iškilmingo ir gražaus, pašlovinti poetą, išvardinti jo reikšmingus darbus, svarius titulus ir įtakos visuomenei turinčias pareigas. Prisiminti tas veiklas, kurios kažkaip ypatingai atspindėtų šimtmečio kontekstą ar išryškintų pozityviąsias tendencijas valstybinės raidos diskurso fone. Suvedinėti sąskaitas, kiek ir kokių tiltų nutiesta tarp skirtingų kartų, lyčių ir poetinių mokyklų. Bet ar maža gerosios tribūninės patirties, kai šalia poetų fotografuojasi stambiosios ar smulkiosios politinės figūros, kurios netiki, bet vis viena stengiasi pastovėti greta kokio menininko ir blyksčių šviesoje paspausti ranką ar įteikti puokštę gėlių, tuo visuomenės akyse išsipirkinėdamos indulgenciją, o biografines savo knygas neabejotinai pripildydamos iš nuotraukų sklindančia šviesa ir dvasingumu.

O jeigu kalbėtojos rankose būtų vienas vienintelis premijos inspiraciją liudijantis artefaktas – lyg iš prieblandų ar mistinių vandenų išnyranti 5-iais antikinių graikų moterų amuletais apsaugota 75 tekstų knyga, kuri pati turėtų kažką liudyti, ar vis viena tektų kalbėti tik labai rimtai, rūsčiai skausmingu veidu? Tai yra: populizmo kaukę pakeitus reikšmingumo kauke? Tad gal tiesiog draugiškai ir pro šypsnį, nes juk žmogui būdingos įvairios nuotaikos ar ydos.

Štai šovė galvon, kad kai skaitai Kornelijaus Platelio eilėraščius, įkyriai lenda žodis „anachronizmas“. Juk juose tiek seniai užmaršties dulkėm nugulusių laikų, tiek dievų ir deivių, apie kurių funkcijas dar šį bei tą žino filologų ar filosofų akmenis praeitame šimtmetyje ridinėję studentai, šiandieną į pasaulį žvelgiantys Dumbldoro veidu, kad nori nenori dairaisi atminties eliksyro. O ta Eliados eilėdara, per knygos lapus nusidriekianti kaip sudegusių Aleksandrijos bibliotekos ritinių dūmas… O dar kiekviename puslapyje įsižiebianti perspėjimo lemputė – „jei jūsų intelekto koeficientas nesiekia bent 9 nuošimčių, skubiai užverskite, tolesnis skaitymas gali nepataisomai pakenkti jūsų smegenų žievei.“