Prieš penkerius metus kroviausi daiktus kelionei į Tekančios Saulės šalį. Tai buvo ne šiaip sau išvyka, bet beveik metų trukmės architektūros studijos. Į lagaminą begrūsdamas drabužius nebuvau tikras, ko tiksliai reikėtų tikėtis ar kaip atrodys universitetas, bet bendrai įsivaizdavau, kokia yra Japonijos architektūra. Iki tol apskritai nebuvo tekę lankytis Azijoje, todėl mano požiūris buvo suformuotas vakarietiškos spaudos, interneto ir įvairių mitų, kurių pagrįstumu net nekilo mintis abejoti.

Ir kaip galima abejoti tuo, kas patvirtinama kiekviename žingsnyje? Visi, rankose laikę japonišką techniką, tiki aukšta japonų darbo kokybe ir inovacijomis, o fantastikos gerbėjai dar ir tuo, kad šioje šalyje jau dabar galima pažvelgti į ateitį. Azijietiški užrašai, mirgančios reklamos, keisčiausi patiekalai gatvėse – visa tai tinka apibūdinti tiek Japoniją, tiek fantastinio filmo sceną. Tokie mitai formuoja mūsų suvokimą. Architektūroje atskirti pramanus nuo realybės yra dar sunkiau. Besidarbuojantieji šioje srityje susidarydami įspūdį bando remtis tikrove – varto žurnalus, seka naujienas ir stebi vykstančius procesus. Gaunamos žinios, įgyvendintų projektų nuotraukos kuria tam tikrą įvaizdį, tačiau ši realybė tikra tiek pat kiek scenos iš fantastinių filmų. Tikėti architektūros projektais, pristatomais žiniasklaidoje, ir sutapatinti juos su kasdienybe tolygu galvoti, kad ją atspindi žmonės žurnalų viršeliuose. Raumeninga, gerai treniruota garsių šios srities meistrų architektūra, idealūs fasadai, nepriekaištingas apšvietimas – dažniausiai tokią matome Japoniją.

Tačiau ne tik mes, europiečiai, esame susidarę klaidingą nuomonę apie Rytus, bet ir patys japonai tolimąją Europą regi kitaip nei jos gyventojai. Tai geriausiai iliustruoja terminas „Paryžiaus sindromas“, apibrėžiantis jų lankantis šiame mieste patiriamą šoką. Fantazijų apie gražią, romantišką Prancūzijos sostinę ir grubios, purvinos realybės priešprieša kai kuriuos taip traumuoja, kad jiems prireikia psichologinės pagalbos. Disorientuotiems turistams susigaudyti čia padeda net ir Japonijos ambasada. „Paryžiaus sindromas“ gali pasireikšti galvos svaigimu, vėmimu, haliucinacijomis ir daugybe kitų sutrikimų. Nežinau, ar man sugriovus mitus apie japonišką architektūrą jums prireiks psichologo konsultacijos, tačiau buvote įspėti.

Egzistuoja trys pagrindiniai įsitikinimai, iškreipiantys mūsų supratimą. Tai nebūtinai reiškia, kad realybė iš tiesų yra blogesnė. Tiesiog ji kitokia, dažnai sudėtingesnė ir įdomesnė.

Pirmas mitas – japoniškos architektūros esmė yra baltumas ir sterilumas

Nuo Tekančios Saulės šalies dažnam neatsiejamos jos gyventojų dievinamos baltos, švarios, sterilios erdvės. Tokį įvaizdį kuria daug šiuo metu lyderiaujančių japonų architektūros biurų, kurių pastatai atpažįstami iš liaunų kolonų, permatomų susiliejančių erdvių, plonyčių ir popierių primenančių konstrukcijų. Pasaulyje vardą užsitarnavusios SANAA, Sou Fujimoto, Junyos Ishigamio architektūros studijos žinomos dėl tokio minimalizmo, su kuriuo lyginant skandinaviškasis atrodo kaip pompastiškas barokas. Pasaulyje žymus truputėlį ankstesnės kartos architektas Tadao Ando garsėja švaria ir aštria betono estetika, kuri nėra tokia lengva ir grakšti kaip jaunesnių kolegų, tačiau taip pat kuria ekstremalaus minimalizmo įspūdį. Šių ir kitų panašiai dirbančių studijų projektai plačiai publikuojami užsienyje, matomi parodose ir kaskart sulaukia daug dėmesio. Tokie statiniai išsiskiria lengvumu, todėl niekada nepraslysta pro akis – taip „japoniška“ stilistika tampa puikia estetikos eksporto preke, sėkmingai pardavinėjama Vakaruose. Šiek tiek panašu į Lietuvos bandymą prisistatyti kaip gintaro kraštui. Nei mes turime daug gintaro, nei jis yra labai populiarus, bet kol tai padės „parduoti“ šalį užsienyje, tol užsieniečiams nebūtina žinoti tiesos.

Tikroji japoniška architektūra stipriai nutolusi nuo mūsų stereotipų. Studijuodamas ten pradėjau vertinti tamsias erdves, netobulumą ir sunkias konstrukcijas, nes būtent tokios yra jos tradicijos. Medis, natūralūs paviršiai, šešėliai – dažni japonų architektų palydovai. Kai kas žengia dar toliau ir sąmoningai pasitelkia kreivumą. Pavyzdžiui, Terunobu Fujimoris. Siekdamas sukurti jautriai netobulas erdves, į statybas jis kviečiasi studentus – šie, kad ir kaip stengtųsi, nesugeba visko padaryti tiesiai ir lygiai. Todėl T. Fujimorio projektai pasižymi subtiliu jautrumu, kurio jokie profesionalūs statybininkai nesugebėtų sukurti.

Prie vieno Terunobu projekto teko prisidėti ir man. Tokijo užmiestyje, gyvenamajame kvartale, jis suprojektavo metalo žvynais padengtą namą. Su grupele studentų atvykome į statybvietę, kai beliko tik įrengti vidaus apdailą. Po trumpo įvado apie sienų glaistymą aš su kolegomis gavome po lopetą ir pradėjome savo kreivarankišką darbą. Nors atrodė, kad darome didžiulę nesąmonę, kurią profesionalams reikės perdaryti iš naujo, paaiškėjo, kad dirbame būtent taip, kaip tikisi architektas. Galutinį rezultatą išvydau internete. Keistas nedidukas pastatas nuotraukose atrodė daug subtilesnis negu lengvai chaotiškas jo statybos procesas. Tai visiška paprastai žiniasklaidoje pristatomų japonų projektų priešingybė, bet kartu jis daug geriau atspindi šios šalies architektūros tradicijas ir esmę.

Žinoma, japonams būdinga kurti ir tiesias, preciziškas, tuščias erdves, tačiau jos turi daug daugiau subtilumo nei vien tik balta sterili operacinės estetika, sugebama harmoningai suderinti skirtingas medžiagas ir spalvas. Japonų architektūrą veikiau būtų galima vertinti kaip modernizmo, kurio šaknys Vakaruose, šiuolaikinį tęstinumą nei kažką, kas natūraliai išsivystė iš Rytų kultūros tradicijų. Populiarusis japoniškas minimalizmas iš tikro yra daug vakarietiškesnis, nei gali atrodyti, galbūt todėl jis čia toks mėgstamas. Šios estetikos šaknis nesunku atsekti iki Bauhauzo mokyklos.