fbpx

Bibliofilo kronikos #3

Viktoras Bachmetjevas

Pasaulyje sparčiai populiarėja biblioterapija – gydymas skaitymu. Sakoma, kad pirmasis bandymas buvo Amerikoje įkurtas Bibliopatijos institutas, 1916 m. aprašytas žurnale „The Atlantic Monthly“. Jo įkūrėjas daktaras Bagsteris teigė, kad knyga yra geresnis psichologinis pagalbininkas nei žmogus, nes „knyga negali sekioti iš paskos; kai užverti knygą, ji nebeprabyla“. Nesu toks tikras, kad jos tikrai nepersekioja savo skaitytojų – kai kurios tai daro geriau nei patys įkyriausi žmonės, bet su mintimi, kad knygos, apskritai paėmus, yra diskretiškos pašnekovės, sutikti nesunku. Per šiuos šimtą metų biblioterapija pasistūmėjo į priekį. Dr. Bagsterio patarimai apsiribodavo rekomendacija „skaityti daugiau romanų“, o šiuolaikiniai biblioterapeutai jau imasi ir itin specifinių problemų, kurioms spręsti skiria konkrečius tekstus. Pavyzdžiui, britės Ella Berthoud ir Susana Elderkin savo knygoje „The Novel Cure: An A-Z of Literary Remedies“ („Gydymas romanu: literatūriniai vaistai nuo A iki Z“) surašė tipines problemas ir rašytojų kūrinius, galinčius pagelbėti su jomis tvarkantis. Kai ką nesunku numatyti: jei įsitaisėt meilužę ar meilužį, autorės rekomenduoja „Aną Kareniną“ ar „Madam Bovari“, jei esate paauglys ir norite susivokti, jums į rankas įduos „Rugiuose prie bedugnės“. Tačiau yra ir mažiau nuspėjamų situacijų bei patarimų: tarkime, jei jaučiatės esąs nevykėlis, autorės rekomenduoja H. G. Wellso „Misterio Polio istoriją“, o jei esate kuo nors kaltinamas, anot jų, vertėtų perskaityti Peterio Carey’io „Tikrąją Kelio gaujos istoriją“. Kiek efektyvūs būtent šie pasakojimai, susidūrus su būtent šioms problemomis ar situacijomis, spręsti nesiimu, bet kad, apskritai paėmus, knygos veikia terapiškai, akivaizdu. Juk, kaip sako vienas mano bičiulis, dar niekas nesusimušė skaitydamas knygą.


Nicolas de Warren „A Momentary Breathlessness in the Sadness of Time: On Krzysztof’s Michalski’s Nietzsche“
Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2018

Mano nuomone, ši knyga yra naują etapą žymintis įvykis Lietuvos leidybos istorijoje. Pabandysiu paaiškinti, kodėl. Paprastai mes, skaitytojai, leidyklas Lietuvoje skirstome į dvi rūšis: tas, kurios (subjektyviai vertinant) publikuoja įdomias knygas, ir tas, kurios (subjektyviai vertinant) publikuoja neįdomias knygas. Nepaisant šio esminio skirtumo, jos visos turi bendrą vardiklį – ir vienos, ir kitos dirba išimtinai vietos rinkai ir savo horizontą apsibrėžia visų pirma pagal lietuvių kalbos vartojimo arealą. Tad jos imasi arba lietuvių autorių, arba verstinių kūrinių, kurie gali būti įdomūs lietuviui skaitytojui. Tiesa, esama retų išimčių – kai vietos autorių tekstai pasirodo užsienio kalba kultūrinio ar intelektualinio eksporto arba akademinių tyrimų tikslais. Paprastai tai būna arba Lietuvos kultūros instituto, arba Lietuvos mokslo tarybos finansuoti leidiniai. Kad Lietuvoje veikianti leidykla ryžtųsi publikuoti gyvo žymaus kitataučio filosofo specialiai jai parašytą kūrinį angliškai, man iki šiol nebuvo tekę girdėti. Nicolas de Warrenas yra Pensilvanijos valstijos universiteto profesorius, pasaulinio garso fenomenologas, buvęs Husserlio archyvo Levene direktorius. Jo sukurtus tekstus ar sudarytus straipsnių rinkinius matome tokių prestižinių akademinių leidyklų kaip „Cambridge University Press“ ar „Springer“ kataloguose. Tai, kad Lietuvos leidykla turi ambicijų leisti knygas ne tik lietuviams skaitytojams, jau yra dėmesio vertas faktas. O tai, kad ji rado būdą įtikinti de Warreną parašyti tekstą būtent jai – įvykis, kuris, tikiuosi, liudija naujas Lietuvos leidyklų tendencijas. Reikia tarti keletą žodžių ir apie šios knygos objektą. Krzysztofas Michalskis – XX a. antrosios pusės lenkų filosofas, daugelį metų dėstęs Varšuvos universitete, tačiau jo vardas visų pirma siejamas su paties mąstytojo įkurtu Humanitarinių mokslų institutu Vienoje. Tai visais atžvilgiais įspūdinga asmenybė, tačiau de Warrenui jis pirmiausia yra mokytojas. Nors nurodomas kūrinio atsiradimo pretekstas – Michalskio Nietzsche’ės interpretacija, iš tiesų ši knyga yra santykio tarp mokinio ir mokytojo, filosofavimo stilių ir būdų bei dialogo tarp skirtingų patirčių galimybės meditacija. Tam tikra prasme tai istorija apie amerikiečio studento bandymą suprasti vokiečių filosofą per lenkų mąstytojo patirtį. Ir galbūt tada nebėra keista, kad šį bandymą publikuoja lietuvių leidykla.


Albert Camus „Sizifo mitas“
Vilnius: Baltos lankos, 1997. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Spėju, kad daugumos, jei ne visų, pasaulio biblioterapeutų kartotekose ši knyga įrašyta skyrelyje „Diagnozė: absurdo jausmas“. Iš esmės „Sizifo mite“ Camus žengia du paprastus, nors ir labai daug drąsos reikalaujančius, žingsnius: kviečia pripažinti, kad a) gyvenimas neturi tikslo ir b) pasaulis neturi prasmės. Ne, jis nesako, kad gyvenimas negali turėti tikslo – tikslą, žinoma, įmanoma susigalvoti. Tačiau Camus tvirtina, kad jokio išorinio, objektyvaus tikslo nėra. Visi tikslai, kuriuos savo gyvenimui priskirsime, bus mūsų, arbitralūs, pasirinkti. Nėra ir taip, kad pasaulis negali turėti prasmės – ją pasauliui, žinoma, galima suteikti. Tačiau ši prasmė nebus išorinė, objektyvi ir atrasta, bet pasirinkta, subjektyvi ir sugalvota. Būtent šių dviejų, atrodytų, paprastų tiesų įsisąmoninimas, anot Camus, sukelia ir turėtų sukelti absurdo jausmą. Jei gyvenimas neturi tikslo, o pasaulis neturi prasmės, tuomet visa yra beprasmiška, kitaip tariant, absurdiška. Tačiau tai ne pabaiga. Priešingai, nei dažnai manoma, žymusis egzistencialistas nelaiko savižudybės vienintele išeitimi absurdo akivaizdoje. Greičiau galėtume sakyti, kad ją Camus vertina kaip suprantamą, tačiau tikrai ne vienintelę reakciją į situacijos įsisąmoninimą. Kita galima reakcija – gyvenimas nepaisant absurdo. Tai nėra nei bandymas save apgaudinėti kažkokia aukštesne gyvenimo misija ar tikslu (jie – iliuzijos), nei pasidavimas ir savo egzistencijos sunaikinimas (rodantys silpnumą). Kaip gyventi toliau suvokiant absurdą, tačiau nepaisant jo – štai kas rūpi Camus, ir būtent tai bent jau man yra įdomioji jo siūloma Sizifo mito interpretacijos dalis. Beje, „Baltų lankų“ leidykla rengia naują pataisytą šio teksto leidimą, pasirodysiantį kitais metais, tad dar kūrinio neskaičiusiesiems gal ir verta šiek tiek luktelti.

2018-12-21
Tags: