GRYBAVIMAS IR ELDORADAS

Šiųmetis visuotinis rugsėjo šventiškumas kažkoks šaltai sugižęs – šypsenos iškoštos pro sukąstus dantis, nes niekas nedžiugina: nei mokslo bei žinių puokštės, nešamos į tėvams uždarytas ir nuo elektros atjungtas mokyklų klases, nei valstybės vadovų tekstai apie visuotinio taupymo priemones, kurios padės išgyventi žiemą, vadovaujantis elektros biržos logika „didžiausią kainą pasiūliusio tiekėjo kaina yra mažiausia kaina“, ar apie būsimas milijardines skolas infliacijai amortizuoti. Šalyje pritilus ir išsigandus laukiama sunkaus šaltojo sezono su visais lygties, kurią dabar kiekvienas sprendžia, kaip moka, prasimanydamas malkų, žvakių ir miltų atsargų, nežinomaisiais.SKAITYTI DAUGIAU

„PAKUI HARDWARE“. DABAR LABIAU NEI BET KADA

Pamenu, prieš gerą penkmetį lankantis Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (2017) man galvą apsuko savarankiška robotinė „ranka“. Įrenginys dėliojo plastikines transportavimo dėžes, aptrauktas virpančia į membraną panašia medžiaga, dekoruota iš pirmo žvilgsnio abstrakčiais vaizdais, kurie perskaičius kūrinio metriką paaiškėjo esantys frag­mentai iš NASA skaitmeninio archyvo nuotraukų. Tuo metu objekto visuma man taip „nurovė stogą“, kad net pamiršau pasitikslinti, kas gi yra jo autorius „Pakui Hardware“, kurio vardas prašmėžavo akyse. Tik vėliau sužinojau, jog tai pavadinimas, sudarytas iš Havajų mitologinės būtybės, bėgiko, kuriam būdingas neįtikėtinas greitis, vardo Pakui bei anglų kalbos žodžio hardware, reiškiančio techninę įrangą ir nurodančio kūniškumą bei materialumą. Mano nuostabai, šis egzotiškas vardas slėpė lietuvių menininkų – Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos – dueto tapatybę.SKAITYTI DAUGIAU

Richard Brautigan | Poezija

Pasižvalgykime po naujus amerikietiškus namus
Tai durys, jos nori išsiveržt iš vyrių ir išskrist į tobulus debesis. Tai langai, jie nori palikti vyrius ir pabėgti pas stirnas į užmiesčio pievas. Tos sienos, jos nori klajot su kalnais saulei tekant po rasą. Tos grindys, jos nori paverst šiuos baldus į gėles ir medžius. Tie stogai, jie nori oriai keliauti paskui žvaigždes per tamsos žiedus. SKAITYTI DAUGIAU

KALIFAS VALANDAI

Kalifas valandai – šis apibūdinimas, ypač žvelgiant iš amerikietiškos perspektyvos, labai tinka Richardui Brautiganui, dabar neretai vadinamam Marko Twaino (o jį Ernestas Heming­way’us laikė rašytoju, iš kurio išriedėjo visa JAV literatūra) įpėdiniu. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio amerikiečių karta (bytnikai, hipiai), deklaravusi, kad reikia netikėti niekuo, kam virš 30-ies, vienu iš savo kulto objektų pasirinko R. Brautiganą (1935–1984). Ar čia turėtume nustebti? Anaiptol – juk autoriaus kūryba tuo metu tobulai atspindėjo jaunuosius amerikiečius, susižavėjusius kontrkultūra, dzenbudizmu, Rytais. Pagrindinė šio kalifo valandai kūrybos vieta – Šiaurės Kalifornija, kur kilo legendinis San Francisko renesansas: „Aš atvykau į San Franciską, nes norėjau gyventi San Franciske.“ Svajonė tapo kūnu 1956 m., ir nuo tada unikalaus rašytojo, virsiančio ikona, žvaigždė skriejo aukštyn, kol, kaip vėliau pietvakarių Montanos valstijos laikraštyje „Bozeman Daily Chronicle“ pastebėjo kūrėjo draugas Tomas McGuane’as, pasibaigus septintajam XX a. dešimtmečiui R. Brautiganas tapo tuo kūdikiu, kurį iš dubens išpylė kartu su nešvariu vandeniu, o devintajame dešimtmetyje jis buvo nuvertintas dėl savo neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus, ciniškoje posthipiškoje epochoje praradusio žavesį.SKAITYTI DAUGIAU

LAIŠKAS AUSTĖJAI

„Nemune“ debiutuojantis Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“, aprėpiančios ne tik filosofiją, bet ir kiną, pasaulį, vaizdinius, istoriją, daiktus, meną ir daugybę kitų temų, autorius. Publikuojamas tekstas Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos prozos kūrinių konkurse tema „Gaveliška dabartis“ laimėjo pirmąją vietą.SKAITYTI DAUGIAU

GABRIELĖ LADYGAITĖ: KŪRYBINIS PROCESAS – ĮDOMIAU UŽ PREMJERĄ

Įsibėgėjant naujam teatro sezonui, susitikome pasikalbėti su teatro, kino ir televizijos aktore Gabriele Ladygaite. Muzikinio teatro studijas Vilniaus kolegijoje bei vaidybos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Jonas Vaitkus) baigusi pašnekovė bemat energingai pasinėrė į įvairialypę kūrybą: Gabrielę galima išvysti Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatrų scenose, ji bendradarbiauja su skirtingais režisieriais, vaidina populiariuose TV serialuose, o nuo šios vasaros užsiima ir prodiuserės veikla. Aktorės vaidyba išsiskiria analitišku, kontekstualiu žvilgsniu į įkūnijamą personažą, o savikritiškumas skatina nuolat siekti dar geresnių rezultatų. G. Ladygaitės meistriškumas įvertintas ne tik žiūrovų, bet ir teatro profesionalų: 2018 m. už Mari vaidmenį monospektaklyje „Mari Kardona“ (rež. Agnius Jankevičius) ji nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, taip pat Gabrielei skirtas „Fortūnos“ dip­lomas, o 2019 m. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už vaidmenį spektaklyje „Šventė“ (rež. A. Jankevičius) G. Ladygaitė išrinkta geriausia jaunąja aktore.SKAITYTI DAUGIAU

PRADINGUSIOS FOTOGRAFIJOS

– O gal tikra yra tai, ką matai užmerkęs akis? – tarsi paslaptį sušnabždėjo Jolanta. Jos abi rūkė sutūpusios psichiatrijos ligoninės tualete. Naktį rūkomąjį kažkodėl užrakindavo, bet rūkyti tualete sesutės nedraudė. Kamilė užgesino nuorūką klozete, tuomet pavartė rankoje fotoaparatą, priglaudė akį prie vaizdo ieškiklio ir paspaudė užrakto mygtuką. Šis dusliai klektelėjo. Dar kartą apžiūrėjo, lyg tyrinėdama neregėtą daiktą. – Fotoaparatas irgi užsimerkia prieš pamatydamas tiesą, – pratęsė draugės mintį Kamilė, – Klektelėjimas siejasi su tuo, jog įvyko kažkas, ką norėtųsi sustabdyti. Fotoaparatas buvo jos mirusio tėčio.SKAITYTI DAUGIAU

NOBELIO PREMIJOS LAUREATĖS VARŠKĖČIŲ RECEPTAS

Birutė Kapustinskaitė (gim. 1989) – dramaturgė, kurianti aktualias istorijas kinui ir teatrui. Autorės pjesėms būdingi gyvi veikėjų portretai bei tragikomiški dialogai, jose dažnai veikia šių dienų moterys, susiduriančios su visuomenėje dominuojančiais lyčių ir kitais stereotipais. Tai atsispindi ir pjesėje „Nobelio premijos laureatės varškėčių receptas“, kurios ištrauką skelbiame. Jos idėja gimė dramaturgei pamačius vieną žinomą laidą, kurioje žurnalistė kalbėjosi su moterimis politikėmis. Kūrėja buvo nustebinta klausimų apie šeimos (ne)turėjimą, vyro (ne)buvimą moters gyvenime, patiekalų receptus ir t. t. Tai ją inspiravo rašyti istoriją, kurios pagrindinė veikėja – maždaug penkiasdešimties metų mokslininkė, Nobelio premijos laureatė Laima – radijo laidoje „Moterys, kurios įkvepia“ pasakoja ne apie savo pasiekimus bei tyrimus, o apie tai, kodėl nesusilaukė vaikų.SKAITYTI DAUGIAU

ARŪNAS KULIKAUSKAS: FOTOGRAFAI REŽIMUI BUVO PATYS PAVOJINGIAUSI

Devintojo dešimtmečio Kaunas – tai mielinė tešla, kilusi ir brendusi ant maišto bei kontrkultūros raugo, kurį užmaišė to meto jaunieji. Tokio stipraus „hipiavimo“ ir kitų vakarietiškų inkliuzų į sovietinės sistemos ratus taip atkakliai nekaišiojo niekas kitas, kaip patys patys šio miesto labiausiai anti-: antisovietiniai, antisisteminiai, antitradiciniai etc. neklaužados. Arūnas Kulikauskas – vienas jų. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigęs pramoninio dizaino studijas, vis tik daugiausiai dėmesio jis skyrė savo pomėgiui – fotografijai. Nors į Fotomenininkų sąjungą buvo priimtas be jokių kliūčių, greitai ėmė šiauštis prieš visus tada „praktikuotus“ kanonus bei realybės vaizdavimo tradicijas.SKAITYTI DAUGIAU

LEMIAMAS MOMENTAS

Močiutė musę pagaudavo ranka – brūkšt, ir yra! Tą sugebėjimą kažkokiu būdu perdavė vienai iš anūkių, bet ne man. Žinau, kad ranka turi judėti vabzdžiui iš priekio – tada oro srautas neleidžia jam pakilti ir pasprukti. Juk musė atbula skristi negali. Viską žinau, o nesigauna.SKAITYTI DAUGIAU

TYLUS VIKTORIJOS LAIKŲ MOTERŲ MAIŠTAS

1882 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą dėl ištekėjusių moterų nuosavybės, vadinamąjį Married Women’s Property Act. Tai tapo vienu svarbiausių įvykių Viktorijos laikų visuomenės istorijoje. Parlamento aktu žmona pagaliau buvo pripažinta nepriklausomu nuosavybės teisių subjektu, o ne „moterimi, globojama savo vyro, barono ar lordo“, kaip anksčiau skelbė bendroji teisė. Žmona dabar galėjo laisvai disponuoti asmeniniu turtu, turėti jo atskirai nuo vyro, gauti ir palikti tik savo palikimą. 12 metų iki šio akto, 1870-aisiais, parlamentas priėmė įstatymą tokiu pačiu pavadinimu, kuris patvirtino moterų teisę gauti ir turėti atskirą palikimą jau esant santuokoje. Be to, įstatymas patvirtino jų teisę disponuoti asmeninėmis pajamomis (arba pajamomis iš investicijų ir pan.), o ne perleisti jas sutuoktinio nuosavybėn. Tiesą sakant, būtent šios nuostatos bendresne forma ir sudarė 1882 m. įstatymo pagrindą.SKAITYTI DAUGIAU

KAS VIS DAR PATINKA MARTYNUI BIALOBŽESKIUI

Martynas Bialobžeskis – žinomas lietuvių kompozitorius, nuosekliai ir vaisingai besidarbuojantis elektroninės, teatro ir kino muzikos srityse. Dar studijų metais jo kūryboje ėmė ryškėti dėmesys ne tik akademinės, bet ir populiariosios muzikos žanrams, tad kompozitorius bendradarbiavo su lietuviškojo techno pionieriais „Exem“, Andriumi Mamontovu, „Sel“, „Happyendless“ ir kt. Autorius nė vienai iš šių muzikos krypčių iki šiol neteikia pirmenybės.SKAITYTI DAUGIAU

VILTIES SĖKLOS POSTAPOKALIPSĖS DIRVOJE

Australų režisieriai George’as Milleris ir Byronas Kennedy’is dar 1979 m. sukūrė futuristinį kino istoriją pakeitusį filmą su aktoriumi Melu Gibsonu „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max). Iš viso pastatytos keturios dalys, o penktosios premjera laukia 2024-aisiais. Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015, rež. G. Milleris) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?SKAITYTI DAUGIAU

JULIJA SKUDUTYTĖ: AKVARELE LIEDAMA SMULKMENIŠKUS NATIURMORTUS – TIESIOG KAIFUOJU

Pamažu rudenėja, ir mes, išsikraustę iš gaivališkų sodų, šurmuliuojančių parkų, knibždančių miškų bei mirguliuojančių pliažų, vis daugiau laiko praleidžiame, rodos, nuo kasdienybės pailsėjusiuose namuose, jų ruošoje ir buityje. Ryškų, garsų kupiną, daugiafigūrį vasarinį peizažą pamažu keičia ramūs prislopinto kolorito interjerai bei nepaliaujančiai dėmesio prašantys darbastalių ar valgomųjų stalų natiurmortai. Būtent šie bydermejeriški – satyriškos buities – motyvai yra jaunosios kartos dailininkės Julijos Skudutytės kūrybinis įkvėpimas, o kartu ir pagrindinis tyrimo objektas. Jos kameriniuose paveiksluose kasdienybė skleidžiasi kruopščiai ir atidžiai dokumentuojamų daiktų atvaizduose.SKAITYTI DAUGIAU

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (II)

Pirmąją straipsnio dalį baigėme klausimu – ar televizija tarpukario Lietuvoje buvo pasmerkta gyvuoti tik vaizduotės pasaulyje? Šiame tekste į jį atsakysime, tad iš fantazijų kelkimės į realių darbų sferą. 1926-ųjų sausį skaitytojas, už tris litus spaudos kioske įsigijęs ir atsivertęs Šiauliuose leidžiamą mėnesinį iliustruotą mokslo, visuomenės, literatūros populiarų žurnalą „Kultūra“, galėjo jame rasti intriguojantį straipsnelį „Radio paveikslų perdavimas“. Tai bene pirmasis straipsnis apie televiziją lietuvių kalba. Jo autorius – Stasys Brašiškis, mokytojas ir radiotechnikos entuziastas, prieš kelerius metus Šiauliuose įkūręs eksperimentinę radijo laboratoriją, kurioje ne tik taisė radijo aparatus, bet ir pats gamino savos konstrukcijos radijo imtuvus, kuriems suteikdavo tokius pavadinimus kaip „Banga“ ir pan.SKAITYTI DAUGIAU