– O gal tikra yra tai, ką matai užmerkęs akis? – tarsi paslaptį sušnabždėjo Jolanta.
Jos abi rūkė sutūpusios psichiatrijos ligoninės tualete. Naktį rūkomąjį kažkodėl užrakindavo, bet rūkyti tualete sesutės nedraudė.
Kamilė užgesino nuorūką klozete, tuomet pavartė rankoje fotoaparatą, priglaudė akį prie vaizdo ieškiklio ir paspaudė užrakto mygtuką. Šis dusliai klektelėjo. Dar kartą apžiūrėjo, lyg tyrinėdama neregėtą daiktą.
– Fotoaparatas irgi užsimerkia prieš pamatydamas tiesą, – pratęsė draugės mintį Kamilė, – Klektelėjimas siejasi su tuo, jog įvyko kažkas, ką norėtųsi sustabdyti.
Fotoaparatas buvo jos mirusio tėčio.
Ji turėjo ir vieną fotografiją. Joje pajūris. Kamilei šešeri. Tobula besijuokianti šeima: ji, mama, brolis ir tėtis. Atvaizdas išblukęs, tarsi numatytų baltas ligoninės sienas.

***

– Labas rytas, – žvaliai ir triukšmingai, kaip ir kiekvieną rytą, į palatą įgriuvo sesutė. Ligoniai apatiškai sukrutėjo lovose, bet miegas iškeliauti nenorėjo, sunkūs kūnai dar buvo veikiami vakaro raminamųjų vaistų. Kamilė su Jolanta išvis nemiegojo.
– Mane fotografuoji? Palauk, susišukuosiu, – nusikvatojo Aldona.
„Reikia įvykio. Reikia siužeto“, – mąstė Kamilė. Ji buvo įsitikinusi, jog iš prigimties yra menininkė, galvoja ir gyvena kaip menininkė. Buvo linkusi į keistą vidinį dramatizmą.
– Ką valgysi, Kamile?
– O jei nufotografavus vėją? – Kamilė atsakydavo net neišgirdusi klausimo ir nematydama klausiančiojo.
Jauna moteris, gal dar visai mergaitė, koridoriuje tupėjo atsirėmusi į sieną ir lėtai siūbavo pirmyn atgal. Kamilė nufotografavo ir ją.
Kamilė čia jautėsi savo vietoje, galėjo sau leisti būti savimi. Tiesa ta, kad visi šie žmonės aplink nebuvo jokie pamišėliai. Jie buvo tokie įdomūs personažai, kad ji norėjo sugerti viską, ką jie kalba, kaip vaikšto, kaip elgiasi. Tokių gatvėje nesutiksi. Jautėsi lyg vykdydama tyrimą.
Likusi viena, kitiems išsivaikščiojus po procedūras, vis žiūrėdavo į savo šeimos nuotrauką, lyg bandytų išskaityti kažką, kas yra už paviršiaus. Atvaizdą ir šią dieną skyrė neperžengiama praraja – tėčio mirtis.
Ji turėjo tik vieną juostelę, todėl kadrus taupė. O taip norėjosi nufotografuoti kiekvieną šių keistų namų gyventoją. Po trijų savaičių gydytojai nusprendė, jog Kamilė sugebės grįžti į gyvenimą.
Paskutinį rytą, susidėjusi daiktus, ji paspaudė juostelės atsukimo mygtuką. Bet aparatas tylėjo.
Juostelės jame nebuvo.