Valentiną Masalskį neabejotinai atpažįsta daugelis, išvydę teatro scenoje ir kino ekrane. Aktorius prikausto dėmesį savo charizma ir drąsa. Net tik kurdamas personažus, bet ir kasdieniame gyvenime. Vien prasilenkus su juo gatvėje įspūdį palieka minioje išsiskirianti skrybėlėta figūra, tvirta eisena, skvarbus žvilgsnis. Balandį Maestro mini 70-ąjį jubiliejų. Kaip sako pats, nėra kada justi metų skaičiaus, nes nuolat įsitraukęs į intensyvią kūrybinę veiklą, visi šiųmečiai planai jau sudėlioti, o ir vėlesni daugiau mažiau aiškūs. Vardindamas būsimas premjeras ir kolegas, su kuriais kartu toliau ketina dirbti, spinduliuoja jaunatviškumu, energija ir motyvacija.

Susitikome su kūrėju Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame Valstybiniame jaunimo teatre, kur jis ruošėsi vaidmenims spektakliuose „Raudona“ ir „Barbarai“. Kalbėjomės apie dalykus, svarbius jam pačiam – tiek kuriant, tiek ir už teatro sienų: besikeičiantį teatrą, dabartinę visuomenę, kur link ji eina, ką reiškia būti drąsiam ir turėti asmeninę nuomonę. Klausytis ypatingojo pašnekovo minčių be galo įdomu, nes jis jas išsako atvirai, nebijodamas tapti kažkam nepatogiu, stebina savo erudicija, įžvalgomis, taip pat nuoširdžiu dėmesingumu kitam žmogui, vidine šiluma, noru dalytis.

VISAGALYSTĖS MITAS

Šiandien labai pasigendu drąsos, asmenybių. Nėra autoritetų, paskui ką būtų galima eiti. O nėra todėl, kad jais būti bijoma. Norime rengtis kaip visi, elgtis kaip visi, šypsotis kaip visi. Gink Dieve, nemąstykime kitaip. Taip suvienodėjome, kad net jeigu eini užsidėjęs skrybėlę, į tave žiūriu kaip į kažkokį eksponatą. Arba pradėjęs samprotauti apie gyvenimo prasmę, Dievą, dėl kitų reakcijos pasijunti lyg būtum tas gintare sustingęs vabalas – inkliuzas. Kalbėti apie drąsų individą labai sunku, nes pareiškus savo nuomonę reikia ją apginti, o tai padaryti niekas aplink nepadeda, visi užsiėmę savimi. Vyresni turėtų padėti jaunesniems, bet ir šiems įdomūs tik jie patys. Dominuoja narcisizmas, apie kurį rašo ir Jonathanas Sacksas knygoje „Moralė“ (labai rekomenduoju ją paskaityti, neseniai pasirodė lietuvių kalba). Atrodo, jog vienintelis autoritetas – internetas. Gyvename posttiesos pasaulyje. Stebiu žmones, kurie ateina į teatrą. Kadaise Pablas Picasso’as yra pasakęs, kad menas – didžiausias melas, kalbantis apie tiesą. Žiūrovą į teatrą atveda tiesos paieškos, nes aplink gausu melo, nenuoširdumo, apgavystės, nuo daikto įpakavimo iki internetinių triukų.

Žmogaus teisių deklaracija jį išlaisvino, tačiau save cenzūruodamas žmogus pateko į savo paties tinklą. Plaukiame kaip silkių būry. Toks eismas – nežinia kur, bet viena kryptimi. Ir jeigu pasuki į šoną, tau gali labai skaudžiai atsirūgti finansiškai, karjeros prasme. Sustoti negali, kitaip nutrauksi maitinimo grandinę. Sukuriama konkurencijos iliuzija, nors vienas iš kito imame, skolinamės, kopijuojame. Dar atsirado dirbtinis intelektas, „padėsiantis“ mums geriau gyventi, kursiantis meno kūrinius. Šiandien gajus mitas, kad žmogus yra visagalis, kad nemirs, nebus ligų, jam siūlomos utopijos maisto papildais, chirurginiais atradimais. Jeigu anksčiau jis buvo gamtos, Visatos, transcendencijos dalis, dabar išlipo iš to vienio, atsiskyrė. Aš ir Visata, aš ir menas, o ne aš Visatoje ar mene. Tai tokios „didelės“ ligos, kuriomis esame susirgę ir su kuriomis ateinančioms kartoms teks susidoroti. Šitas visagalystės mitas prasisunkęs visur.

JAUSMAI NEBEĮDOMU

Dar vienas dalykas, kalbant apie šiandienos visuomenę, – postmodernizmas atnešė mintį, kad nėra gyvenimo prasmės: gyveni nuo gimimo iki mirties ir imi iš gyvenimo viską, ką gali. Ši formulė galioja visur. Postmodernizmas kviečia dėlioti lego, žaisti formomis. Kai menininkas neturi, ką pasakyti naujo, nes viskas jau sudėstyta, atrasta, jis neieško prasmės. Kitas svarbus faktas, kad žmogus tapo nebeįdomus. Anksčiau dramaturgija buvo labai paveiki tuo, jog kalbėdavo apie jausmus – ką jaučiame mylėdami, kaip atrodome pavargę. Dabar mes nei išvargę, nei mylintys, psichologinis pasaulis nebeįdomus, nes viskas jau aišku, o jeigu dar ne, mokslininkai atras ir parašys knygą, kaip per tris dienas tapti laimingu, tobulu. Kol kas skaitome, kaip tą padaryti per septynias dienas.

Apie ką šiuo metu statomi spektakliai? Visi su didžiule atjauta pradėjo domėtis neįgaliaisiais. Taip pat populiaru scenoje įkurdinti vaikų namus. Nenoriu apie šiuos žmones pasakyti nieko bloga, bet esame priversti į juos žiūrėti kaip į eksponatus. Kalbame apie toleranciją, tačiau šitame matau ne ją, o pasipūtimą, kai iš šalies nagrinėjame tuos žmones, jų išskirtinumą. Į tai žvelgiame kaip į problemą, kurią bando išspręsti teatras. Neabejoju, teatras jiems gali padėti, bet tą turėtų daryti socialinės rūpybos centrai. Arba „mada“ patiems menininkams porinti apie vienus ar kitus savo sutrikimus, kartais atrodo, kone didžiuojantis tuo. Išeina, išskirtinumas yra ne talento „apsireiškimas“, o liga. Nebeturime kuo domėtis. Aš toks pat kaip ir tu, nėra paslapties, tad ką galiu tyrinėti?! Meilę?! Pradedame analizuoti žmones, nubaustus likimo, visokius negalavimus.

Pastaruoju metu labai keičiasi ir teatras, ir publika. Nebenorima atvirų jausmų, nebent jie pagrįsti dramaturgiškai. Aktoriai vengia vaidinti nuoširdžias emocijas. Tą stipriai jaučiu. Niekas nepageidauja išeiti iš komforto zonos. Kasdieniame gyvenime išnaikinome ritualus, tradicijas. Pavyzdžiui, laidojimo papročiai. Šiandien galima laidotuves surengti per vieną dieną, bet mes nespėjame nei visi susirinkti, nei pagedėti. Arba kai kremuojame, nereikia rūpintis kūnu, nėra kvapo, pavalgome, parodome nuotraukas, pasikalbame, ir viskas. Iš žmogaus atimamas liūdesys, svarbus egzistencinis momentas. Laidotuvės skirtos ne tam, kuris mirė, o tam, kuris jį išlydi. Pradėjome gyventi patogiai. Tas juntama ir teatre. Žmonės vengia problemų, skausmo. Visi lygūs – ir aktoriai, ir žiūrovai. Teatras nuėjo link pašnekesio, nes salė irgi nori dalyvauti. Nežinia, gal tik dabar toks periodas. Svarbiausia, kad pasaulis neina blogyn – eitų tada, jei išnyktų kuri jo dalis. Kažko pamažėja, kažko padaugėja, bet neišnyksta visiškai. Galbūt ateis laikas, kai padaugės humanizmo.

Turbūt reikia išgyventi baisų nuopuolį, kad vėl galėtumei pakilti. Pažengėme į priekį, bet tokio karo žiaurumo, koks vyksta dabar, suvokti neįmanoma. Kokie ten veikia mechanizmai, kaip greitai galima pasinaudoti belaisvių kūnais, parduodant jų organus! Kokia prekyba vyksta šalia karo! Žmogus kaip buvo žvėris, taip ir liko. Nuo 2014 m. kasdien klausausi „Youtube“ laidas, žinias, aktyviai stebiu įvykius Ukrainoje. Turėjau studentų ukrainiečių, labai šiltų, nuostabių, palaikome ryšį iki šiol ir padedu jiems, kiek tik galiu. Bet nepamiršiu įvykių Anglijoje. Ten, kur civilizacija jau pažengusi taip toli, prasidėjus breksitui britai surengė išpuolius prieš lenkų imigrantus. Neapykantos proveržį sustabdė, bet jeigu būtų leidę elgtis laisvai, kaip kad Rusijoje šovinistams, nežinia, kuo viskas galėjo pasibaigti.

KŪRYBOS IR GYVENIMO MANIFESTAS

Mes gyvename baisiai trumpai. Ir jeigu susitikę kitą žmogų, nesvarbu, kokios jis profesijos, kalbame apie kažką visiškai beprasmiško, vadinasi, vienas kitam neturime ką pasakyti. Man atrodo, svarbiausia – susitikus išnaudoti kiekvieną akimirką. Nes būdamas su kitu – pašnekovu, kuris tavęs klausosi, tu dar kartą identifikuoji, kas esi. Teatre taip pat. Jeigu jau lipi į sceną, statai spektaklį, turi kažką pasakyti žiūrovui – ne, ne tai, ko jis dar nėra girdėjęs, bet atverti savo širdies slėpinius, tave jaudinančius einant per šį pasaulį. Štai ir mudu dabar įsivaizduokime, kiek abiem reikėjo nukeliauti, ką nuveikti, kad šis pokalbis įvyktų. Jeigu taip vertintume bet kurį susiėjimą, nešvaistytume laiko tuštiems pasiplepėjimams. Labiausiai noriu, kad teatras, ir apskritai kiekvienas iš mūsų, nepliurptų apie niekus, kad turėtų ką pasakyti kitam, kai jam to reikia. Kad kiekvienas sutiktas žmogus būtų uždavinys – kaip su juo kontaktuoti, kaip neužgauti, jeigu liūdnas – pradžiuginti, o jei per daug linksmas, galbūt priminti būties egzistenciją. Šio rūpesčio vienas kitu šiandien man labai trūksta. Nebematome „aš“ ir „tu“, apie kitą kalbame tik norėdami pasisakyti apie save.

Man menas nė kiek nesiskiria nuo paties gyvenimo. Jeigu dėkočiau Kūrėjui už tai, kad leido pabūti šiame pasaulyje, pirmiausia dėkočiau už kūrybą, o ji yra viskas – tvoros dažymas, žemės arimas, medžio genėjimas, spektaklio statymas, šiltas žodis šalia esančiam. Drąsa kurti labai svarbi, tada būni laimingas, pamiršti savo ego, susikoncentruoji į kitą. Tai lengviausias būdas pamiršti ligas, senatvę, pinigų stygių.

LAIKINUMAS

Regis, išprusome, tačiau aplink dar tiek kvailumo. Mane visada dirgina kvailybė, negirdėjimas. Turime labai daug įrankių pasakyti apie save, tačiau mūsų niekas nebeklauso. Eteris platus, pasaulis kiekvieną dieną ištroškęs naujovių, linksmybių, kraujo. Bet kokia informacija greitai nueina į nebūtį. Ir tas laikinumas – net tokia žinia apie karą Ukrainoje neišlaikė kelių metų, tarsi prie jo pripratome, užsimiršome. Ką jau kalbėti apie Izraelį, kai ten įsiveržė „Hamas“. Lietuvoje gyvename gerai, smagu, kad esame atsistoję ant savo kojų, jau galime paremti kitus. Bet tos politinės pjautynės, vienas kito įžeidinėjimas, skaldymasis, savanaudiškumas, patyčios, mobingas… Lietuva dabar primena Ameriką, kas ten vyksta su Donaldu Trumpu. Vėlgi – tai laikina. Baisesnė Rusijos situacija. Jos imperializmas neišgydomas.

TALENTAS – KAIP PEILIS

Apie talentą kalbu labai atsargiai, nes be galo svarbu, kaip mes jį išnaudosime. Gyvenime mačiau daug situacijų, kai žmogus savo įgimtus gabumus skiria visai ne tam, kam juos davė gamta. Sykį su V. Daujotyte kalbėjome apie vieną menininką, kad jo kūryboje atsiradęs žiaurumas, arba mėgavimasis žiaurumu, gali nuvesti iki teodicėjos. Tai Dievo bausmė, kada tu išnaudoji savo gebėjimus ne tam, kam galėjai. Dažniausiai girdime apie prasigėrimą, narkotikų vartojimą, savižudybes. Tad man talentas yra tarsi peilis – gali su juo nusižudyti, nužudyti kitą, bet gali atpjauti duonos, užtepti sviesto ir pavaišinti alkaną, išdrožti skulptūrą, muzikos instrumentą. Mačiau, kaip menininkui jis atneša mirtį, nors atrodė, jog jį lydėjo šlovė. Regi, kad kūrėjas tikrai yra ypatingas ir pajėgtų daug pasiekti, bet jis tai nukreipia merkantiliems dalykams – malonumams, bereikšmei šlovei, savo materialiam pasauliui kurti.

Nekalbu apie tai, kas reikšmingiau – darbštumas ar talentas, ne. Reikalinga ir viena, ir kita. Svarbiausia, ar išgirsti užduotį, kurią tau davė gamta, mama, proseneliai, sudėję į tave viltis. Ar ją apskritai atpažinsi ir vykdysi. Aš gamtos ir prosenelių, geneologinės linijos neatskiriu, man tai yra vienis. Kažkam duota, kad sukurtų šeimą ir pagimdytų daug vaikų, bet, manau, daugelis to nepaiso, tenkina tik savąjį ego. Tolstame nuo savo šaknų, ir tada gyvename vieni sau. Valios, energijos, karmos klausimai tokie pat seni kaip filosofija.

Kaip suprantu, kuris aktorius talentingas? Svarbiausias kriterijus – empatija. Labai svarbu, kaip kūrėjas išgyvena kito kančias, džiaugsmus. Kiek jis mato pasaulio ir kiek nemato savęs. Dažnai aktoriams sakau – jeigu jums patinka teatras, koks dabar yra, tai jūs ten neikite, nes vieta jau užimta. Jūs turite rasti, kas teatre blogai, ir eiti pataisyti. Tada būsite reikalingi.

Menininku, apskritai žmogumi tampama turbūt kokių penkerių šešerių, kada vaikas išvysta jį supančią neteisybę. Tą pasaulį, kuriame jam kažkiek meluoja tėvas, liepdamas ant galvos užsidėti šalmą, kai lipa ant dviračio, o pats važiuoja vienplaukis. Jis pamato, kad paukščiuką, kuris jam labai gražus ir kurį myli, pagauna katytė – jo numylėtinė. Dar paaiškėja, kad paukščiukas sulesa vikšrą. Žmogutis regi, kad gamtoje nėra sentimentų, o jam gaila. Kad aplink daug neteisybės. Vaikui kyla noras ją ištaisyti, ir empatija reikalinga, jog gebėtų atjausti. Jis tampa tuo Jobu iš Senojo Testamento, protestuojančiu prieš Dievo tvarką. Pagal Jobo knygą esu parašęs libretą, norėjau pastatyti jį kaip misteriją Pažaislio vienuolyne. Ir šioji, ir Ekleziasto knyga man be galo svarbios. Jobas burnoja prieš Kūrėją, bet šis jo nebaudžia, sako, kad teisingai ir daro… Taigi grįžtant prie aktoriaus, pirmiausia yra empatija, o paskui jau vaizduotė, nebijojimas atrodyti kvailai, pakliūti į keistą situaciją, gebėjimas išlipti iš dilgėlių, nors esi nuogas.

KAS YRA ŽMOGUS?

Kantas yra pasakęs, kad jeigu žmogus gali rinktis tarp gėrio ir blogio, tarp „taip“ ir „ne“, tai įrodo Dievo buvimą. Joks kitas gyvis pasirinkimo neturi, vien kodą – pavalgyti, išgyventi, pratęsti savo rūšį. Mane visada domina ne žmogaus sukurti architektūriniai stebuklai, miestai, o jis ir gamta. Jeigu gavau supratimą apie žmogų, jo galimybes, tai tik iš jo paties ir gamtos. Man ji yra tai, kas nepasiekiama, nesuvokiamai gilu, žemė, vanduo kelia begalybės pojūtį. Apie žmogų galima suprasti iš jo aukščiausių pasiekimų, iš asmenybių, nepriklausančių jokiai tautai – Levas Tolstojus, Thomas Bernhardas, Marcelis Proustas, Albertas Einsteinas. Jie tarsi gyveno kitoje dimensijoje, labai toli nuo manęs, tai autoritetai, kuriais seku.

Ir žmogus leido suprasti žiaurumą, baisesnį už paties žvėries. Kodėl jis taip elgiasi, nežinau. Šis klausimas amžinas. Kodėl kvepia rožė, neatsakysime. Kaip kadaise man yra pasakęs tėvas Stanislovas – klausimas „kodėl?“ yra varomoji jėga. Toji mintis tapo svarbia žinute, kad jeigu nori būti menininkas ir gyventi, visą laiką turi užduoti šį klausimą.