Pavasarį bunda ne tik gamta, bet ir atsinaujinanti profesoriaus Tado Ivanausko (1882–1970) Obelynės sodyba, Kauno rajono muziejaus padalinys, įsikūręs Obelynės g. 8, Akademijoje.

Valdos istorija išties įdomi. 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro T. Ivanauskas nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pasistatė gyvenamąjį namą, kitus ūkinius pastatus ir įkūrė sodą bei dendrologinį parką, savo sodybą pavadinęs Obelyne dėl skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų, gudobelių ir čia tekančio upelio vardo). „Dvi daubos man labiausiai patiko. Viena jų vadinosi Varžupis. Ji labai gili, ir jos dugne sruvena mažas upelis. Pavasarį į jį subėga vandenys nuo tirpstančio sniego – tada jis įspūdingai atrodo. Antra dauba vadinama Obelyne. Ji šiek tiek trumpesnė, pavasarį joje irgi slypi mažytis upelis. Tarp šių dviejų daubų susidaro tarsi pusiasalis, iš trijų pusių miško apsuptas“, – apie Obelynės atsiradimą pasakojo Tadas Ivanauskas.

Po Antrojo pasaulinio karo sodyba buvo nacionalizuota ir priskirta Lietuvos žemės ūkio akademijai kaip bandomoji bazė Miškininkystės fakulteto studentų praktikoms atlikti. Kadangi ją globojo akademija, išliko vientisa, niekas jos neardė. Po T. Ivanausko mirties 1970 m. čia vasaromis gyveno Baltuškevičių šeima – gamtininko įdukra Eleonora Ivanauskaitė su savo vyru Algirdu Baltuškevičiumi bei dviem sūnumis Tadu ir Raimondu.

Atgavus Nepriklausomybę, 1990 m. nuosavybė grąžinta Eleonorai Baltuškevičienei. T. Ivanauskas savo vasaros vilą su sodu testamentu paliko įdukrai, po restitucijos ji ir perėmė teises. Mirus Eleonorai, 2018 m. šį turtą paveldėjo abu jos sūnūs. Kadangi nuo 2015 m. sodybą ėmėsi prižiūrėti Kauno rajono savivaldybė patikėjimo teise, Tadas Baltuškevičius 2018 m. išreiškė norą ją parduoti, tad 2019 m. gruodžio 18 d. savivaldybė iš brolių Baltuškevičių valdą notariškai nupirko ir 2020 m. perdavė valdyti Kauno rajono muziejui.

Apie šį unikalų kultūros paveldo objektą žiniomis ir įžvalgomis dalijosi Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, restauratoriai Nijolė Būraitė, Siuzana Janavičienė, Gytis Lemkys.

ZIGMAS KALESINSKAS, muziejaus direktorius:

Obelynės tvarkybos darbų ir restauracijos tikslas – išsaugoti ir atskleisti visas pastato vertingąsias savybes tiek menine, tiek architektūrine prasme. Jis suprojektuotas 1925 m. Noacho Bero Joffės. Šis architektas, baigęs inžinerijos mokslus Ciuriche, Šveicarijoje, planavo daugybę tarpukario Kauno vilų Žaliakalnyje, tarp jų ir Malkės Bruskienės namą – E. Ožeškienės ir K. Donelaičio gatvių sankryžoje, priešais buvusius Teismo rūmus, dabartinę Kauno filharmoniją, – kurio antrame aukšte gyveno garsiojo litvako dailininko Neemijos Arbit Blato šeima.

Architektui tikriausiai buvo skirta užduotis, kad pastatas savo išore primintų prof. T. Ivanausko gimtąjį Lebiodkos dvarą – erkeriai, bokšteliai, balkonėliai, terasos tikrai turi sąsajų su didžiojo gamtininko gimtine.

Menotyrininkai, architektai, restauratoriai, tyrinėjantys Kauno tarpukario architektūrą, pripažįsta, jog Obelynės gyvenamasis namas, ko gero, yra vienas tų retų Kauno ir pakaunės statinių, vientisai išsaugojusių daugiausia tarpukario polichrominio dekoro elementų. Buvusioje svetainėje išlikęs ornamentas – frizas, tokį galima pamatyti Šešuolėlių dvare, tik šio spalvinis sprendimas kitas.

NIJOLĖ BŪRAITĖ, polichromijos specialistė:

Panašus ornamentas, kokį regime paradinio įėjimo koridoriuje, buvo labai populiarus Kauno interjeruose. Tikriausiai meistrai dekoratoriai turėjo daug įvairių šablonų, dekorus nusižiūrėdavo iš dvarų, klausdavo, kokie specialistai dirbo, vieni nuo kitų kopijuodavo, pasidarydavo trafaretus ir siūlydavo juos klientams. O šis vėlesnis, tapytas ant medžio, esantis vestibiulyje iš kiemo pusės – frizo juosta ir trafaretinė puošyba augaliniais ornamentais – labiau primena liaudies stilistiką. Tokie lapukai buvo populiarūs.