„Nemune“ debiutuojantis Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“, aprėpiančios ne tik filosofiją, bet ir kiną, pasaulį, vaizdinius, istoriją, daiktus, meną ir daugybę kitų temų, autorius. Publikuojamas tekstas Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos prozos kūrinių konkurse tema „Gaveliška dabartis“ laimėjo pirmąją vietą.

Miela Austėja,

gavau Jūsų laišką dėl darbo archyve. Kaip suprantu, esate abiturientė, ką tik išlaikiusi egzaminus, ir mąstote apie galimus universitetinius pasirinkimus. Suvokiu, kad mano patarimas skambės šiek tiek šališkai, bet drąsiai rekomenduoju archyvaro profesiją. Aš asmeniškai niekada nesigailėjau dėl savo jaunystės pasirinkimo. Darbas apima istorinių dokumentų, šaltinių, kitų archyvui prideramų artefaktų priežiūrą, katalogizaciją, skait­menizaciją. Archyvaras yra archyvo žemių feodalas – jisai privalo puikiai pažinoti kiekvieną savo valdos plotelį.

Anksčiau mokslininkai konsultuodavosi su mumis dėl šaltinių, susijusių su įvairiomis istorinėmis personomis, o štai pastaruoju metu auganti tendencija yra naminiai gyvūnai. Ar įsivaizduojate, ką reiškia tarp keliasdešimt tonų sveriančios istorinės medžiagos žinoti kiekvieną faktą, paminėjimą, išnašą, susijusius su šunimis? Jeigu ši mintis Jums kelia malonumą – vadinasi, Jūs iš prigimties esate archyvarė.

Linkėjimai,

Aleksandras Gailius

P. S. Austėja, kažkaip pagalvojau, kad ne visai atsakiau į Jūsų užklausą. Pateiktas mintinis eksperimentas gali būti sunkiai atliekamas žmogaus, kuris nėra archyve praleidęs ilgesnio laiko. Tačiau jaučiu, kad Jūsų laiškas, Jūsų atėjimas į mano orbitą nėra atsitiktinumas. Pasitikiu Jumis ir žinau, jog suprasite specifinius archyvaro darbo bruožus. Turbūt verta šiek tiek išsiplėsti.

Svarbu pradėti paneigiant sveiko proto įsitikinimus – archyvaro darbas nėra nuobodus. Diena iš dienos Aleksandras leidžia laiką tarp lapų, papirusų, pergamentų, duženų, skiaučių ir kitų prisiminimus menančių šiukšlių. Kova už ateitį niekada nesustoja. Jums, aišku, ši mintis skamba paradoksaliai, tačiau turiu Jus nuvilti – ne vaizduotė atveria naujus ateities klodus, bet atmintis. Taip, Jūs teisingai perskaitėte – tik pakeisdami savo suvokimą apie praeitį galime manipuliuoti ateitimi. Lietuva labai serga, nuo pat savo egzistencijos pradžios. Ją kamuoja istorijos liga. Netgi pirmasis rašytinis Lietuvos paminėjimas fiksuoja tą amžiną šių kraštų kovą – tarp istorijos ir amžinybės. Kaip vietiniai biurokratai nubaudžia pirmąjį Lietuvos žmogžudį? Pavadina jo vardu gatvę šalia senos mano meilės, visada ištikimos, visada priimančios į save Vilniaus Katedros. O kraugeriškai nužudytas tikrai šventas asmuo nugrūdamas į niekam nežinomą Vilniaus rajoną. Perversiškas dalykas savo gimimo dieną pradėti kito nužudymu. Todėl dirbti archyve Lietuvoje yra šiek tiek daugiau, negu tiesiog katalogizuoti šaltinius. Archyvaras Lietuvoje panašus į daktarą. Žinoma, gydo jis ne laikiną ir visada irstantį kūną, o amžinai tyvuliuojančią dvasią. Kai einu Gedimino prospektu, visada šypteliu – atsakau į švento Jurgio žavią ir spinduliuojančią fizionomiją. Savaime suprantama, skerdžiamas slibinas, kad ir kiek stengčiausi įžvelgti jo gyvybės ženklų, visada yra tik šaltas akmuo.

Kartu archyvaro darbas, neskaitant visų formalių ir nuobodulį keliančių reikalavimų, yra ir mokslininko darbas. Dirbant su istorinėmis šiukšlėmis svarbu žinoti, kas teikia vilties, o kas ne. Jau Dantė viename savo traktate apie amžinybę rašė, kad svarbu pamiršti viltį. Bet kokie ženklai, liudijantys pagonišką istoriją, jos kismą, judėjimą ir tapsmą, turi būti sunaikinti. Todėl pastaruoju metu išaugęs susidomėjimas naminiais gyvūnėliais vertintinas neapsakomai teigiamai. Viliuosi, jog dalykai pasidarė kažkiek aiškesni.

P. P. S. Austėja, pagalvojau, kad sudariau per daug įtempto archyvaro gyvenimo įspūdį. Taip galvoti būtų klaida. Gyvenime reikia išmokti džiaugtis ir smulkmenomis. Todėl istorinių ženklų destrukcija neprivalo būti banali – vaizduotę žadinančias istorinio palikimo dalis galima išplėšti, apipilti rūgštimi, sudeginti sode su senais lapais, palikti išvietėje tualetinio popieriaus vietoje. Ne per seniausiai aptikau įdomų radinį. Bepjaustant seną pergamentą, ant grindų iškrito keletas krauju sulipusių šerių. Ar įsivaizduojate, kiek džiaugsmo jie suteiktų šiuolaikiniam biologui? Iš XV amžiaus pergamento, puikiai išsilaikęs DNR pavyzdys, patvirtinantis, jog Lietuvoje būta žirgų veislės, tiek apsėstos imperializmu, kad išsiugdė gebą gerti sūrų vandenį? Ačiū, ne – šeriai nuguls mano kabinete.