Martynas Bialobžeskis – žinomas lietuvių kompozitorius, nuosekliai ir vaisingai besidarbuojantis elektroninės, teatro ir kino muzikos srityse. Dar studijų metais jo kūryboje ėmė ryškėti dėmesys ne tik akademinės, bet ir populiariosios muzikos žanrams, tad kompozitorius bendradarbiavo su lietuviškojo techno pionieriais „Exem“, Andriumi Mamontovu, „Sel“, „Happyendless“ ir kt. Autorius nė vienai iš šių muzikos krypčių iki šiol neteikia pirmenybės.

Esate aktyvus ne tik kurdamas įvairių žanrų muziką, bet ir kitose veiklose. Skirtingu laiku buvote vienas pagrindinių šiuolaikinės muzikos festivalių „Druskomanija“, „Jauna muzika“, „Bendras faktorius“ organizatorių, VšĮ „Vilniaus festivaliai“ projektų vadovas. Ar tai reiškia, kad jūs – nepailstantis nenuorama?

Manau, netgi atvirkščiai – turbūt esu nemažas tinginys. Tiesiog arba man kažkas pasiūlo užsiimti kokia nors veikla, arba pačiam kas šauna į galvą. Kartais dėl to net gailiuosi. Visgi yra ir dalis teisybės – esu neramus žmogus, priklausantis neurotikų kartai, tad kaip nors reikia tą nerimą naikinti. Dabar veiklų jau mažiau, gal kažkaip sugebu atsirinkti, kas man iš tiesų patinka.

Kūrybinio kelio pradžioje nemažai nuveikėte populiariosios muzikos žanruose. Ar manote, kad net ir šiais laikais muzika gali būti nedaloma, o konkretus atskiras kūrėjas – sėkmingai árti ir akademinius, ir popkultūros dirvonus?

Tai turbūt kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Išaugau šeimoje, kurioje tėvai buvo įgiję klasikinį muzikinį išsilavinimą, todėl klasikinė, romantinė, impresionistinė muzika – ypač fortepijoninis repertuaras – nuolat skambėdavo mūsų namuose tiek gyvai, tiek iš plokštelių. Kita vertus, brolis klausydavosi savo kartos atlikėjų, todėl anksti susipažinau su „AC/DC“, „Kiss“, „The Beatles“ dainomis. Trejų metų eidavau miegoti, iš kasetinio magnetofono grojant „Pink Floyd’ų“ „The Dark Side of the Moon“, o kiek vėliau prasidėjo „Depeche Mode“ era. Tai tęsėsi ir M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Nereikia pamiršti, kad mūsų karta išaugo didelių pokyčių akivaizdoje – SSRS griūtis, kultūriniai pasikeitimai. Muzikinės informacijos nuolat gausėjo, atsirado vis daugiau būdų, kaip jos klausytis ir įsigyti. Turbūt todėl nuolat atsiduriu tarsi kryžkelėje – kartais nueinu populiaresniu keliu, kartais eksperimentuoju. Visas tas muzikinis miksas manyje nenustoja kunkuliuoti. Taigi, atsakymas būtų ir taip, ir ne – priklauso nuo konkretaus individo.

Jau būdamas žinomas kompozitorius nutarėte tęsti mokslus Kauno technologijos universitete (KTU), kur studijavote elektroninės muzikos kompozicijos ir atlikimo discipliną. Kodėl jums to prireikė? Juk daugybė šio žanro kūrėjų visame pasaulyje sėkmingai darbuojasi neturėdami jokių specialių IT diplomų…

Tiesiog turbūt atėjo metas, kai pajutau, kad noriu praplėsti, pagilinti savo žinias, paragauti kažko naujo. KTU kaip tik rinko naujos specialybės kursą, tad pamėginau ir įstojau. Nė kiek dėl to nesigailiu, mat buvo ir įdomių paskaitų, ir darbų, susipažinau su puikiais kursiokais – elektroninės muzikos kūrėju Andriumi Laucevičiumi, džiazo pianistu ir perkusininku Arnu Mikalkėnu, garso režisieriumi Roku Barkausku. Buvo smagus laikas, nors ir ne itin ilgas – tik pusantrų metų. Bet ryšiai nenutrūko, ypač su Andriumi bei Arnu – planuojame ką nors nuveikti kartu muzikinėje srityje, turėtų išeiti kažkas netikėto ir keisto.

2008 m. kartu su žinomais kolegomis Antanu Jasenka, Jonu Jurkūnu, Vytautu V. Jurgučiu ir Arūnu Zujumi susitelkėte eksperimentiniame projekte „Diissc Orchestra“. Kas lėmė, kad nutarėte susiburti, sujungti jėgas?

Pirminė idėja buvo Jono, tai jis sugalvojo tokį low-tech orkestrą, kurio atlikėjai grotų CD grotuvais. Aš iš karto sutikau, prisijungė Antanas, Vytautas. Antanas Kučinskas ir Arūnas Zujus su mumis pasirodė tik keliuose renginiuose. Po pirmo koncerto „Jaunos muzikos“ festivalyje nusprendėme, kad visai šauniai pavyko, todėl nutarėme tęsti. Buvo įdomių, labai įsimintinų momentų – savo pačių sukurtas elektroninės muzikos programas atlikome Kyjive, Taline, Gdanske, Chemnice, Berlyno „CTM“, „Varšuvos rudens“ festivaliuose. Matyt, tuo metu visi keturi jautėme tokios veiklos reikmę, norėjome tai daryti. Ir darėme gana ilgai, net sulaukėme dešimtmečio.

Jau egzistuoja specialios programos, gebančios kurti (konstruoti) garsyną konkrečių autorių stiliumi, maniera. Ką apie tai manote? Ar galimà gyvų kūrėjų ir elektroninių „kompozitorių“ konkurencija? O gal ateityje jums ir kolegoms gresia bedarbystė?

Kad gal negresia, nes gyvas žmogus vis ima ir iškrečia kokią nesąmonę, vargu ar galima ją užprogramuoti. Manau, kiekvieno kūrėjo viduje tūno didesnis ar mažesnis velniukas, kuris kibina padaryti kažką ne taip, kaip reikėtų. Taip ir gimsta idėjos.

Būdamas vos septyniolikos tapote teatro kompozitorimi, nuo tada parašėte muziką daugiau nei 60 spektaklių. Bendradarbiaujate ne tik su Lietuvos, bet ir su Graikijos, Suomijos, Kroatijos, Lenkijos bei kitų šalių teatrais. Daugeliui teatras prasideda nuo rūbinės… O jums? Kaip tapote nuosekliai ir ištikimai muziką spektakliams kuriančiu kompozitoriumi? Ar pamenate savo debiutą šioje srityje?

Pirmąjį spektaklį tikrai prisimenu, tai buvo Alvydo Šlepiko režisuota Williamo Saroyano pjesė „Kalnuose mano širdis“. Pastatyme gyvai trimitu grojo mano klasiokas Marius Narbutis, dabar vienas žinomiausių Lietuvos poppasaulio prodiuserių, dueto „Happyendless“ narys. Premjeros dieną net nelabai jaudinausi, galbūt ne iki galo suvokiau, kas vyksta. Po to jaudulys vis stiprėjo, nors dabar jau vėl ramiau – matyt, pripratau. Visgi tai priklauso nuo proceso eigos – kiekvienas spektaklis yra tarsi atskiras unikalus organizmas. Po poros ar trijų spektaklių atėjo pauzė teatre. Viskas vėl pradėjo važiuoti Sauliui Mykolaičiui pastačius „Stop mašina“ pagal Daniilą Charmsą. Ėmė daugėti pasiūlymų, taip po truputį ir įsisukau, o pažintis su Cezariu Graužiniu lėmė ilgą bendradarbiavimo kelionę, besitęsiančią iki šiol.