Dmitrijus Golovanovas – žymus džiazo pianistas, pedagogas, Lietuvos džiazo federacijos prezidentas. 2005–2006 m. jis stažavosi Aukštojoje muzikos ir teatro Felikso Mendelsono-Bartoldžio mokykloje Leipcige. 2007 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje iki šiol dėsto. 2007 m. D. Golovanovas tapo „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso nugalėtoju, 2008 m. – džiazo pianistų konkurso „Jazz Improvizacija“ Grand Prix laureatu. 2012 m. pateko į prestižinio „Montreux Solo Jazz Piano“ konkurso Šveicarijoje pusfinalį, o 2013 m. – į „European Jazz Competition“ Roterdame finalą. Jo gija šalies džiazo audinyje tebėra itin ryški.

Įgijai solidų išsilavinimą akademinės muzikos srityje, bet apsisprendei pasišvęsti džiazui. Kas tą lėmė?

Mano manymu, muzikantų profesinės karjeros įvaizdis visuomenėje labai netikslus. Tad savo klausytojų apgauti nenoriu ir sakau gana atvirai: nedrįsčiau tai vadinti solidžiu akademiniu išsilavinimu. Gal jis toks atrodo, lyginant su kitais atlikėjais, prie akademinės muzikos „prisiliečiančiais“ mažiau, tačiau 10–15 studijų metų, iš kurių didžioji dalis skiriama grojimo įgūdžiams formuoti bei teorijai pažinti – tik paviršutiniškas sąlytis su profesionaliosios kultūros sluoksniu, skaičiuojančiu daugiau nei 500 metų.

Pastaruoju metu teko groti, interpretuoti ir improvizuoti F. Chopino ir L. van Beethoveno muziką. Vienas mano aktualių projektų – improvizacijos M. K. Čiurlionio kūrybos pagrindu su Janu Maksimowicziumi. Sąlytis su šiuo genijumi – vienas gilesnių ir artimesnių, o Čiurlionį net analizuoti ir atlikti yra iššūkis mano žinioms bei įgūdžiams. Ir kuo giliau pažįstu akademinės muzikos pasaulį, tuo menkesnis jaučiuosi prieš šimtmečių senumo muzikinę stichiją.

Džiazas vienaip ar kitaip lydėjo nuo vaikystės. Mano tėvai visada vertino ir mylėjo muziką, buvo surinkę plokštelių kolekciją, tad jis skambėdavo namuose. Turėjome pianiną, kuriuo domėjausi nuo mažens. Likimas (ir tėvai) atvedė į B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos estrados skyrių, kur mokiausi pas S. Giedraitį, O. Molokojedovą, A. Navaką, V. Čekasiną. Dabar, jau tapęs pedagogu, dėkoju jiems už pasišventimą ir už tai, kad šiandien esu džiazo muzikantas. Būtent minėtų aplinkybių ir žmonių paskatintas pasirinkau šią specialybę.

Viename interviu teigei: „Jei būtų pakankamai laiko, turėčiau šešis ar septynis aktyvius projektus.“ Iš tikrųjų, noriai ir gausiai dalyvauji atlikdamas įvairiausių stilių džiazą, tačiau Tavo kūryboje dominuoja tai, ką iki šiol tebevadiname free jazz. Ar jį gali groti bet kuris atlikėjas? Ir kas būtina, kad jis būtų visavertis?

Savo atliekamos muzikos nevadinu laisvuoju džiazu. Man ji improvizacinė. Free jazz atsiradimas turėjo ne tik muzikinę, bet ir ideologinę, gal net politinę potekstę. O štai mano pasaulėžiūroje muzika labiau susijusi su asmeniniu augimu ir dvasiniu arba intelektiniu poveikiu klausytojui. Bet laisvojo džiazo koncepcijos nėra svetimos, ir šios srities studijos praturtino kitokiu mąstymu ir net sąmonės būsenomis.

Ar laisvąjį džiazą gali atlikti bet kuris šio žanro muzikantas? Tikrai ne iš karto. Reikia tam tikrų įgūdžių, patirčių, žinių, nusistatymo, mąstymo būdo, skonio ir noro. Visiškai neseniai vedžiau laisvos improvizacijos pamoką Ispanijos studentams, kurie iki tol niekada negrojo free jazz. Muzikinis rezultatas buvo toks, kokio galima tikėtis pirmą kartą išeinant iš saugios įgūdžių zonos. Tačiau įspūdingas buvo studentų veido išraiškų pasikeitimas ir įsitraukimas į grojimą. Atlikėjas tarsi atsisako tam tikrų muzikavimo dėsnių ir taisyklių, groja, ką įsigeidžia, bet iššūkis tas, kad reikia labai aiškiai žinoti, ką nori pagroti ir kodėl būtent taip. Ko gero, tai ir viena iš sąlygų, kad laisvasis džiazas skambėtų prasmingai ir rezonuotų su klausytoju.

Igoris Stravinskis baimindavosi kiekvieną kartą, kai atverdavo fortepijono klaviatūrą: „Viešpatie, viskas galima…“ Numanau, kad laisvajame džiaze tokių kančių gerokai daugiau. Kaip jas pavyksta įveikti?

Taip, šis žanras ir improvizacinė muzika suteikia laisvės, bet su ja ateina ir atsakomybė. Atsakomybė, savo ruožtu, reikalauja sąmoningumo, o sąmoningumas neįmanomas be išsilavinimo ir suvokimo, kas tinkama ar netinkama, kas gerai ar blogai, kokios galimos pasekmės ir rezultatai. Mano patirtys laisvajame džiaze paskatino analizuoti skirtingus žanrus ir net lyginti bei ieškoti analogijų su kitais menais, amatais, gyvenimo reiškiniais, pastebėti dėsningumus ir skirtumus. Be to, improvizacija yra procesas, o ne rezultatas. Lygiai taip pat, žiūrėdami į pasaulio žemėlapį, mes nesibaiminame, kad nespėsime jo viso aplankyti, bet mėgaujamės kelionių laukimu, pačiu keliavimo procesu ir dovanojamais įspūdžiais.

Dėstydamas improvizaciją labai dažnai randu analogijų su kalba. Tai „įrankis“, apie kurį negalvojame juo naudodamiesi arba galvojame, kai mokomės naujos kalbos. Muzika irgi yra kalba, turinti labai panašias taisykles, intonacijas bei mokymosi būdus. Išmokę kalbą netampame įdomiais pašnekovais, tik įgyjame „priemonę“ mintims, emocijoms reikšti. O kad mūsų monologas arba dialogas būtų įdomus, įtraukiantis ir turiningas, reikia ne tik laisvai kalbėti, surasti kuo tikslesnių žodžių ir apibūdinimų savo mintims, bet ir turėti ką pasakyti, savo požiūrį, pasaulėžiūrą. Būdamas scenoje, improvizuodamas jaučiuosi gerai – žinau, kaip tą daryti, pastebiu, kad tai veikia, ir džiaugiuosi gavęs lygiavertį pašnekovą. Jei manęs neribotų koncertų laikas, gročiau gerokai ilgesnius kūrinius. Nesu tikras, ar Stravinskis baiminosi, matydamas beribes galimybes. Gal tai būdavo „susijudinimo“ ir džiaugsmo žodžiai?

Kai improvizuoji, kam tenka didesnė apkrova: pirštams ar protui? Ar gali nusakyti tuometinę būseną?

Grįžtant prie analogijos su kalba – kam tenka didesnė apkrova monologo ar dialogo metu: liežuviui ar protui? Tai, kaip į šį klausimą atsakys kiekviena(s) šio straipsnio skaitytojų, ir bus teisingas atsakymas jai / jam. Muzikos atlikimas ir improvizacija yra labai daugiasluoksnis procesas, reikia ne tik pirštų ir proto. Veikia ir klausa, pirmiausia vidinė, fantazija, raumenų atmintis, kitos kūno dalys. Kartais nueidamas nuo scenos jaučiuosi tarsi po fizinio krūvio ar sportavimo, plaka širdis ir žliaugia prakaitas.

Keliais sakiniais būsenos neapibūdinsiu, juolab kad ir ji pati priklauso nuo daugelio veiksnių. Atliekant intelektualesnę muziką protas dirba visu pajėgumu, o kai kur kūrinys reikalauja nebegalvoti, bet „atsiduoti“ ir pasikliauti intuicija, energija, emocija. Tuomet pirštai patys žino, ką daryti, o mintis stengiuosi išlaikyti koncentruotas.

Bet vis dėlto svarbiausia yra balansas tarp girdėjimo, kas vyksta, ir vidinio skambesio arba įsivaizdavimo, kas gali būti toliau. Tarp kalbėjimo (grojimo) ir klausymo. Tarp garso ir tylos. Tarp galvojimo ir intuicijos. Tarp kontrolės ir pasitikėjimo raumenų atmintimi bei įgūdžiais. Tarp žinojimo ir staigmenos pačiam sau. Tarp susikaupimo ir atsipalaidavimo. Tarp plačių potėpių ir detalių.