Britų muziejaus ištakos. 3 dalis

„Po mėnesio ar pusantro Peterburgo 1-osios gildijos pirklys Nikolajus Romanovas, įbaugintas konkurso ir jo paskelbimo laikraštyje, aukščiausiuoju Rothschildo įsakymu sumokėjo neteisėtai uždelstus pinigus su palūkanomis ir delspinigiais, teisindamasis įstatymų nežinojimu, kurių jis tikrai negalėjo žinoti dėl savo socialinės padėties.“ Šią kandžią ištrauką galima perskaityti Aleksandro Gerceno memuarų „Praeitis ir godos“ penktosios dalies 39 skyriuje. „Pirmosios gildijos pirklys Nikolajus Romanovas“ – Rusijos imperatorius Nikolajus I, jam „aukščiausiai įsakinėjantis“ Rothschildas – jauniausias garsiosios finansų dinastijos įkūrėjo Mayerio Amschelio Rothschildo sūnus baronas Jamesas Mayeris de Rothschildas (1792–1868), „Didysis Baronas“, Paryžiaus finansininkas, filantropas, meno kolekcionierius, kurio žmoną Betty tapė Jeanas Auguste’as Dominique’as Ingres. Gerceno pinigų istorija garsi, todėl ją priminsiu tik trumpai. 1840-ųjų pabaigoje Aleksandrui Gercenui atsisakius grįžti į Rusiją, jo turtas buvo areštuotas, o iš paties bėglio atimtos visos turtinės teisės. Pirmasis Rusijos socialistas, milijonierius į užsienį išsivežė „įkeitimo bilietus“ už paveldėtą turtą. Jis juos išgrynino pas Jamesą Rothschildą. Kai paaiškėjo, jog Rothschildas dėl Gerceno turto arešto Rusijoje negalėjo atgauti to, kas jam priklausė, jis pareikalavo, kad imperatorius Nikolajus elgtųsi padoriai ir nemaišytų nešvaraus politinio keršto su grynai finansiniais santykiais. Reikalavimas buvo perduotas per Rusijos kanclerį Nesselrodę; negana to, Rothschildas užsiminė, kad jei Rusijos caras nesumokės, reikalas bus paviešintas, ir visa Europa sužinos apie „kazokų komunizmą“ (pagal Gerceno nukaldintą formuluotę). Triukas pavyko, Rothschildas gavo Gerceno pinigus, Gercenas – Rothschildo, su kuriais, cituojant Leniną, jis „įsuko agitaciją“ – tai yra leido „Varpą“, „Polia­rinę žvaigždę“, padėjo emigrantams revoliucionieriams ir pan. Šioje istorijoje yra du įdomūs dalykai. Pirmasis – apie tai, kaip didysis finansininkas nesąmoningai prisidėjo prie revoliucijos. Antrasis, daug įdomesnis, – apie tai, kad jau užpraeito amžiaus viduryje pinigai buvo stipresni už despotus, babkės, kalbant šlykščia putiniškos Rusijos kalba, nugalėdavo blogį. Tada tai buvo „nauji pinigai“ – Rothschildų dinastija gyvavo mažiau nei šimtą metų; pats Jamesas Rothschildas susikrovė milžinišką turtą ne tik iš spekuliacijų vertybinių popierių biržoje ir bankininkystės sandorių, bet ir daug investavo į XIX a. viduryje galingai besivystančią pramonę. Tai reiškia, kad Rothschildo pinigai buvo „naujieji pramonės revoliucijos epochos pinigai“; o tie Gerceno „senieji baudžiauninkų pinigai“ virto „naujaisiais“ dėl revoliucionieriaus ir bankininko sandorio.

Baronas Jamesas Mayeris de Rothschildas pradėjo Paryžiaus Rothschildų atšaką, jo žmona Betty Rothschild buvo jauniausia Salomono Mayerio von Rothschildo iš Frankfurto prie Maino dukra, to paties, kurio sūnus Ferdinandas de Rothschildas (1839–1898 m.) persikėlė į Londoną ir tapo pirmuoju garsiojo klano atstovu Didžiojoje Britanijoje. Išeitų, kad Jamesas ir Ferdinandas susitikę galėjo vadinti vienas kitą „svainiais“ – jei apskritai kada nors susitiko. Jų šeimos reikalai mums čia nelabai įdomūs, bet atkreipkime dėmesį į Paryžiaus ir Londono Rothschildų skirtumus bei panašumus. Abu buvo filantropai. Abu, nors ir skirtingais būdais, aktyviai dalyvavo savo naujųjų šalių politiniame gyvenime. Galiausiai abu buvo aistringi meno kolekcionieriai, nors juos traukė labai skirtingos epochos ir stiliai. Kalbant apie skirtybes, reikia pastebėti, kad aptariame du priešingus psichologinius tipus – savimi pasitikintį, gyvenimą mylintį Jamesą ir nelaimingą, niūrų, melancholišką Ferdinandą. Įvykis, amžiams pakeitęs Londono Rothschildo būdą, buvo jo žmonos mirtis gimdant 1866 metais. Sukrėstas Ferdinandas pietiniame Temzės krante savo lėšomis pastatė vaikų ligoninę; jį žinojo ir dėl kitų labdaringų darbų. Našlys pirmininkavo Londono centrinės sinagogos tarybai, buvo išrinktas Bakingamšyro aukštuoju šerifu ir net Bendruomenių rūmų nariu nuo liberalų. Rothschildų „naujiesiems pinigams“ reikėjo socialinio, net etinio įteisinimo, tam tikro respektabilumo, todėl pamažu, žingsnis po žingsnio, atsargus bankininkas savo „naująjį kapitalą“ pavertė „senuoju naujuoju“.