Kai sutinku ją kur nors gatvėje ar draugių būrelyje, pirmiausia patikiu, kad matau moteriškumo idealą: švelni šypsena, ramumas ir šiek tiek neįprastas grožis, darniai derantis su retu lietuvišku vardu Almyra. Kai parodose atsisuku į jos darbus, akimirksniu suvokiu, jog stoviu prie šiuolaikinio meno kūrinių, drąsiai ir tiksliai preparuojančių, skroste skrodžiančių mūsų laikų realybę. Pagrindinė kūrybos tema – šiandieninis pasaulis, apraizgytas įvairių medijų gijomis, almantis daugiakalbiais informacijos srautais ir žinių gausa, pasimetęs tarp gėrio ir blogio. Dar viena tema, nuo kurios Almyros Weigel kūryboje nutolstama ir paskui vėl priartėjama – moteriškumas ir moters vaidmuo gyvenime. Erdvinių objektų ciklo „Iš prijuosčių serijos: jaunamartė, kirpėja, namų šeimininkė“ (2007) autorė klausė, kas gi jos, tos moterys su prijuostėmis. Prijuostė jai – tradicinis archajiškas kasdienybės reliktas, niekur nedingęs iš dabarties gyvenimo. Panašų, tik asmeniškesnį, į save kaip kūrėją nukreiptą klausimą ji panaudojo parodai Kaune pavadinti: „Ar esu, kas esu?“. Stipri, intelektuali ir, svarbiausia, emociškai paveiki paroda, apimanti trisdešimt A. Weigel kūrybos metų, 2024 m. kovo-balandžio mėnesiais eksponuota Kauno paveikslų galerijoje.

Kartais sakoma, šių dienų menas yra šaltas ir nesuprantamas, bet ar tai galėtų būti tiesa? Vienas darbas skirtas meilės jausmui („Visa, ko mums reikia, yra meilė“, 2021). Žiūrovui leidžiama įžengti į didžiulės apimties instaliaciją su fantastinio dydžio raudonomis ir pilkomis rožėmis. Jos neįmanoma nesuprasti, nes menininkės sutvertas vizualumas labai paveikus, efektingas ir prasmingas. Vaizdas įtraukia, apsupa ir šnabžda kiekvienam: „Visa, ko mums reikia, yra meilė.“ Johno Lenono 1967 m. dainos žodžiai – raktas į šį dvidešimt pirmojo amžiaus kūrinį. Almyra drąsiai interpretuoja dainą vizualiojo meno priemonėmis, išnaudoja ryškias spalvas ir pilkos atspalvius, ritmus, šviesą bei šešėlius. Be abejonės, instaliacijoje esama ir asmeninių jausminių patirčių, kurios žmonių tarpusavio ryšių, meilės sferoje visur panašios – ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Berlyne, ir Kaune.

Almyra jau senokai, nuo 2001-ųjų, gyvena Berlyne. Ten ir jos kūrybinė studija, ir namai, ir dvi meilės – vyras bei sūnus. Gyvenimas svetur vis dėlto stipriai veikia mąstyseną. Jos kūryba turi mastą, galingą užmojį (idėjos ir kūrinių dydžių prasme). Šio masto, tiesą sakant, dažnai trūksta mažos šalies kūrėjams. A. Weigel kūryba šiandien yra konceptuali ir globali, toli peržengianti vienos valstybės – Lietuvos arba Vokietijos – prob­lematiką ir tekstilės meno, nuo kurio Almyra atsispyrė, ribas.

Menininkė išsilavinimą įgijo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno dailės instituto Tekstilės katedroje. 1990-aisiais ji buvo savaip puiki vieta, menkai pastebima „iš centro“ – VDA, – taigi nei jokios kontrolės, nei pagalbos. XX a. pabaigoje Almyra Weigel kartu su Laima Oržekauskiene, Lina Jonike, Vita Gelūniene, Loreta Švaikauskiene, Monika Grašiene kūrė Kauno šiuolaikinės tekstilės fenomeną. Lietuvoje tai buvo kūrybinio pakilimo laikas, atvedęs į tarptautinį pripažinimą.

Jos ryškiai pakeitė šio meno sampratą: atsisakė mąstyti apie tekstilę kaip vien tik kasdienybėje, buityje taikomą ir perėjo prie konceptualios raiškos. Almyros asmeninis įnašas trejopas. Pirma, nuolatinis eksperimentavimas ir nematytų, pasaulyje neegzistuojančių technikų kūrimas. Menininkė yra atradusi novatoriškų ir unikalių paviršiaus formavimo būdų: „karštų klijų“ technika, „laikraštiniai siūlai“, iš spaudos popieriaus vis iš naujo kuriami didžiuliai skulptūriški pavidalai – debesys. Rankų darbas, nuolatinis ieškojimų procesas ir netikėti dariniai, išgauti jungiant ir perdirbant, kūryboje įgavo konceptualios meninės veiklos čia ir dabar prasmę.