Šiųmetis visuotinis rugsėjo šventiškumas kažkoks šaltai sugižęs – šypsenos iškoštos pro sukąstus dantis, nes niekas nedžiugina: nei mokslo bei žinių puokštės, nešamos į tėvams uždarytas ir nuo elektros atjungtas mokyklų klases, nei valstybės vadovų tekstai apie visuotinio taupymo priemones, kurios padės išgyventi žiemą, vadovaujantis elektros biržos logika „didžiausią kainą pasiūliusio tiekėjo kaina yra mažiausia kaina“, ar apie būsimas milijardines skolas infliacijai amortizuoti. Šalyje pritilus ir išsigandus laukiama sunkaus šaltojo sezono su visais lygties, kurią dabar kiekvienas sprendžia, kaip moka, prasimanydamas malkų, žvakių ir miltų atsargų, nežinomaisiais.

Neaišku, ar grybai beišgelbės dzūkus nuo nepriteklių, bet nors toks azartas žmones gena į miškus „laimės ieškoti“, kol dar neuždarė supirktuvių ir neuždraudė vaikščioti privačiose girių teritorijose su pintinėmis, o voveraitės bei baravykai nepaskelbti valstybės ištekliais, už kuriuos reikia susimokėti. Tokiais laikais vis mažiau begalvojama apie kultūrą ir meną, kuris taip pat neranda sau vietos, blaškydamasis tarp asmeninės menininko ir pasaulio krizės, nesuprasdamas savosios paskirties ir bijodamas ideologinių sraigtų, kuriais vėl – kaip kad nutikdavo visais sunkiaisiais laikais – galima greitai ir be skrupulų perverti jo šerdį. Pagundos didelės ir nuožmios – nereaguoti neįmanoma, o atsakas ir jo raiškos tokios skirtingos, kad, regis, menininkų sukilimas vienų prieš kitus tuoj tuoj užsiliepsnos anaiptol ne šaltosiomis ugnelėmis.

Ar moralu valstybei pinigais skatinti ir išlaikyti vieną kurią temą aprėpiančią kūrybą, tarsi nurodant, kad jos neatspindintys kūriniai nereikalingi, nebūtini, galėtų išeiti atsargon? Ar tikrai menininkas privalo tapti vienu iš karių visuotinio mūšio lauke? Ir kur tuomet yra meno šaltinio gysla, pramušanti nejudrią ir inertišką materijos žemę – valstybėje, žmoguje, Dievuje? O gal grėblyje, ant kurio per amžius lipa ir lipa galią įgijusieji, bet niekaip nepasimoko iš linijinės istorijos, kad vis tiek, kokia ideologija bevyrautų, menininkas, pradėjęs lesti iš jos rankos, neišvengiamai suklysta. Lesyklų bei tupyklų steigimas ir išlaikymas tėra viena iš patogios kontrolės virvelių, nors kiekvienas žino, kad esminė kūrybos sąlyga – laisvė.

Net rūstusis visų judaizmo religijų išpažįstamas Kūrėjas žmogui paliko laisvę rinktis, nors gyvenimo reikalus reglamentavo negailestingai bei imperatyviai. Ir iš tiesų, viskas prasideda nuo pasirinkimo, kuris negali būti niekaip varžomas. Kad ir nurodymais, jog Eldoradas yra tik viename konkrečiame taške, o nevykstantys jo ieškoti ten taip ir neatras to auksinio žmogaus, slepiančio didžiuosius lobius: štai jums laivas, pinigai, kryptis, nedelsdami plaukite. Kadais A. Nyka-Niliūnas rašė: „Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas, / Nors turi jį savy <…>“. Taip, apie Eldoradą. Tai kas gi tada, jei ieškoti lieki asmeniniame vandenyne, jo salose bei užutekiuose? Kelionė vyksta. Kartais raistuose ir musmirynuose, kartais baigiasi skaudžiai ar tragiškai. Bet ji tavo. Daug baisiau, kai užvalgai grybukų, kuriuos ištiesė nesvarbu kokios spalvos karūna pasidabinusio gelbėtojo ir vedlio ranka.