1882 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą dėl ištekėjusių moterų nuosavybės, vadinamąjį Married Women’s Property Act. Tai tapo vienu svarbiausių įvykių Viktorijos laikų visuomenės istorijoje. Parlamento aktu žmona pagaliau buvo pripažinta nepriklausomu nuosavybės teisių subjektu, o ne „moterimi, globojama savo vyro, barono ar lordo“, kaip anksčiau skelbė bendroji teisė. Žmona dabar galėjo laisvai disponuoti asmeniniu turtu, turėti jo atskirai nuo vyro, gauti ir palikti tik savo palikimą. 12 metų iki šio akto, 1870-aisiais, parlamentas priėmė įstatymą tokiu pačiu pavadinimu, kuris patvirtino moterų teisę gauti ir turėti atskirą palikimą jau esant santuokoje. Be to, įstatymas patvirtino jų teisę disponuoti asmeninėmis pajamomis (arba pajamomis iš investicijų ir pan.), o ne perleisti jas sutuoktinio nuosavybėn. Tiesą sakant, būtent šios nuostatos bendresne forma ir sudarė 1882 m. įstatymo pagrindą. 1870-ųjų dokumentas sulaukė gana stiprios kritikos kaip nenuoseklus, kupinas prieštaravimų, suteikiantis vyrui galimybę užvaldyti visą žmonos turtą. Nepaisant to, galima drąsiai teigti, kad paskutiniame XIX a. trečdalyje, regis, buvo smogta akivaizdžiausiai naujųjų laikų lyčių neteisybei nuosavybės – to esminio buržuazinės santvarkos ramsčio – atžvilgiu. Iš tiesų britai jau seniai buvo radę būdų, kaip apeiti neteisingas archajiškos bendrosios teisės nuostatas; pavyzdžiui, šeimos tėvas galėjo konkrečiai nustatyti palikimo dalį, kuri jo mirties atveju atitektų netekėjusioms dukroms. Tuomet net jei netekusi vyro našlė nuspręstų susieti savo gyvenimą su kitu, šis negautų galimybės disponuoti visomis lėšomis, kurias velionis paliko savo vaikams. Jis tik turėtų teisę iš jų gauti pajamų (jei tos lėšos investuotos į vertybinius popierius ar tiesiog yra banke) iki podukrų tuoktuvių (arba iki jų 21-ojo gimtadienio); tai logiška ir netgi sąžininga: patėvis turi merginoms užtikrinti maitinimą ir gyvenimo kokybę – viskas juk nemažai kainuoja! Tada iškildavo klausimas, o kam atiteks velionio lėšos ir turtas, kai jo dukra pagaliau ištekės ir įsigis nuosavą namą? Štai čia ir turėjo padėti 1870 bei 1882 m. parlamento aktai. Bet jei įpėdinės likdavo nesusituokusios, pažymi Amy’ė Louise’a Erickson knygoje „Moterys ir nuosavybė ankstyvų moderniųjų laikų Ang­lijoje“ (Women and Property in Early Modern England, 1993), jos gaudavo „vienišų moterų“ (feme sole) statusą, galėdavo visiškai kontroliuoti savo turtą ir juo disponuoti savarankiškai arba padedant globėjui, jei toks būdavo paskirtas. Natūralu, kad atriekdami specialią „dukterinę“ palikimo dalį, tėvai (pirmiausia tėčiai) iš anksto paskirdavo ir globėjus: niekada nežinai, kam šios kvailos merginos iššvaistys taip sunkiai uždirbtą (ar sukauptą) kapitalą…

Praėjus šešeriems metams po Ištekėjusių moterų nuosavybės įstatymo priėmimo, Anglijos Surėjaus grafystėje nutiko keista istorija. Stok Moreno dvaro savininkas, jau išėjęs į pensiją daktaras Grimsbis Roilotas, buvo rastas negyvas savo kambaryje. Tyrimo metu kaip mirties priežastis nurodytas nuodingos Indijos gyvatės, kurią Roilotas laikė seife, įkandimas. Tokio mirtinai pavojingo sutvėrimo buvimas įprastame angliškame name šiuo atveju nustebino nedaugelį: gydytojas daug metų praleido Kalkutoje, iš kur atsivežė aibę keistų daiktų ir net gyvūnų. Po jo valdą bėgiojo hiena ir babuinas. Tame pačiame name gyvenusiai daktaro Roiloto podukrai Helenai Stoner taip pat nebuvo svetima kolonijinė egzotika: Britanijos Bengalijos artilerijos generolo majoro dukra, ko gero, vaikystę praleido Indijoje. Roiloto mirties byla buvo baigta, ir netrukus Stoner ištekėjo už savęs verto džentelmeno, vardu Persis Armitedžas. Tačiau jaunos moters nervų sistemą taip sukrėtė tragedija – ir prieš dvejus metus įvykusi keista jos dvynės sesers Julijos mirtis, – kad Helena mirė praėjus keleriems metams po patėvio incidento. Vienas iš Roiloto-Stoner šeimos reikalų tvarkytojų – Roiloto kolega ponas daktaras Vatsonas – vėliau aprašė šį atvejį, o 1892 m. vasario mėnesį į pensiją išėjęs škotų gydytojas Arthuras Conanas Doyle’is savo vardu paskelbė istoriją žurnale „Strand Magazine“. Tekstas vadinosi „Margosios juostos nuotykis“ (The Adventure of the Speckled Band).

Likus metams iki minėtosios publikacijos, tame pačiame leidinyje buvo išspausdintas kitas Conano Doyle’io pasakojimas „Tapatybės nustatymas“ (A Case of Identity). Kadangi šis tekstas mažiau žinomas nei „Margoji juosta“, leisiu sau pristatyti jį išsamiau. Veiksmas vyksta 1890-ųjų spalį, t. y. praėjus dvejiems metams po istorijos apie Roilotą ir jo podukras (bet parašytas šis kūrinys anksčiau!). Pas Holmsą ateina gana komiška veikėja panelė Merė Saterland, kvailai apsirengusi, trumparegė, nelaiminga. Nepaisant to, kad jos pajamos siekia šimtą svarų per metus (tais laikais tai nemaža suma), mergina priversta dirbti mašininke – pelną, gaunamą dėdės Nedo iš Ouklando palikimą investavus į Naujosios Zelandijos vertybinius popierius, Merė atiduoda šeimai – mamai ir patėviui (jis už žmoną jaunesnis penkiolika metų) ponui Vindibankui. Merginai jau seniai norėjosi tapti laisva (o tai reiškė, deja, ištekėti), tačiau tėvai, ypač patėvis, visais įmanomais būdais trukdė Merei bendrauti. Bet tai ne provincijos skvairų pasaulis, kaip kad „Margojoje juostoje“, o Londonas, pati viduriniosios klasės šerdis – Merės tėvas, velionis ponas Saterlandas, Totnamo Rūmų kelyje (Tottenham Court Road) turėjo litavimo cechą. Jam mirus liko nemaža suma, pajamos iš įmonės pardavimo, tačiau vargšei našlaitei šios lėšos aiškiai nepriklausė, nes tėvas mirė staiga, nesurašęs tinkamo testamento. Misteris Vindibankas, kuris tik šiek tiek vyresnis už savo podukrą, dirba komivojažieriumi vyno prekyboje ir dažnai keliauja į Prancūziją. Ir štai vienos tokios jo išvykos metu Merė, rizikuodama supykdyti patėvį, nuėjo į (o Dieve!) dujotiekio darbuotojų balių. Ten ji sutiko kažkokį poną Hosmerį Eindželą, keistą būtybę užkimusiu balsu, su juodais akiniais, kasininką. Įdomu tai, kad grįžęs iš kelionės ir sužinojęs apie desperatišką podukros drąsą Vindibankas nesupyko, priešingai – numojo ranka į visus bandymus apsaugoti ją nuo priešingos lyties dėmesio. Nekalti pasimatymai, pasivaikščiojimai tęsėsi, tačiau atsargusis Hosmeris Eindželas mielai susitikdavo tik tada, kai patėvis būdavo išvykęs. Ir savo laiškų nepasirašydavo, bijodamas tėvų pykčio. Atgalinis adresas – visada pagal pareikalavimą. Galiausiai įsimylėjėliai nusprendė susituokti. Pranešę Merės motinai, jie viską suorganizavo žaibiškai santuokos operacijai be pono Vindibanko (bet jam buvo išsiųstas laiškas į Bordo, kur vyno prekeivis tikriausiai pirko vietos klaretą Londono džentelmenams) – du ekipažai, bažnyčia prie Kings Kroso stoties, tada – lengvi pietūs Šv. Pankracijaus (St. Pancras) geležinkelio stoties viešbutyje. Pirmosios dvirate karieta į bažnyčią atvyko mama su dukra, o kiek vėliau kebu – jaunikis. Ir tada įvyko nemaloniausia – jaunikio vežime nebuvo. Jis išgaravo per kelias kelionės iki bažnyčios minutes. Visos paieškos buvo nesėkmingos; kur Hosmeris Eindželas gyveno, dirbo, kas jis apskritai toks, vargšei nuotakai nepavyko sužinoti. Keisčiausia, kad nei mama, nei patėvis nieko nesiėmė – visiškai nieko. Netekusi vilties Merė nuvyko pas Holmsą. Jis akimirksniu išnarpliojo bylą, kuri staiga prarado komišką pobūdį ir virto grėsminga istorija apie žmogaus niekšybę bei seklų cinizmą. Žinoma, kaip ir vargšių seserų Stoner atveju „Margojoje juostoje“, patėvis labai nenorėjo prarasti pajamų, gaunamų iš netekėjusios podukros. Jos santuoka reiškė finansinį smūgį, beveik katastrofą, todėl, sudaręs sutartį su žmona (t. y. nelaimingosios Merės motina; ši, matyt, irgi nenorėjo nuskursti dėl dukters vedybinių užgaidų), Vindibankas ėmėsi vaidinti paslaptingąjį Hos­merį Eindželą (atkreipkite dėmesį į pavardę), prižiūrėti savo podukrą, vilioti (kas nebuvo sunku, atsižvelgiant į mergaitės nepatyrimą ir niekšo, kuris jau buvo apsukęs aplink pirštą penkiolika metų už save vyresnę pasiturinčią našlę, patirtį), galiausiai privedė ją iki santuokos, o paskutinę akimirką paspruko, taip be galo merginą įžeisdamas. Triukas labai paprastas: Merė prisiekė būti ištikima jaunikiui, jaunikio nebėra, vadinasi, pinigai lieka jos mamai ir patėviui. Istorijos pabaigoje Vindibankas netgi aplanko Holmsą ir, jau demaskuotas bei morališkai sunaikintas, tam tikru momentu pradeda elgtis nepakeliamai arogantiškai. „Taip, – sako, – tai tiesa, bet man nieko nenutiks, aš įstatymų nepažeidžiau.“ Holmsas siekia botago, ketindamas pamokyti niekšą, tačiau tas greitai pasitraukia, tuo siužetas ir baigiasi. Šerlokas Holmsas nieko nesakys panelei Merei Saterland – o kam gi? Tegu ji kuo greičiau pamiršta Eindželą ir ramiai sau gyvena.

Tais pačiais 1892 m. (birželio mėn.) tame pačiame žurnale „Strand Magazine“ buvo paskelbtas dar vienas Conano Doyle’io apsakymas apie nelaimingą dukrą, kuriai neleidžiama tekėti, kad neprarastų pinigų, ir apie suklastotą tapatybę. Tai „Varinių Bukų nuotykis“ (The Adventure of the Copper Beeches). Čia vėl grįžtame į kaimo skvairų pasaulį, į klaustrofobišką „Margosios juostos“ aplinką. Veiksmas, pasak kai kurių Holmso žinovų, vyksta 1890-ųjų pavasarį. „Varinių Bukų“ apsakyme šeimos tėvas, vardu Džeiras Rukastlis, tarp keturių sienų įkalina nebe savo podukrą, o tikrą dukterį iš pirmosios santuokos Alisą; jis tikras velnio išpera, kurio neįtikėtiną draugiškumą ir linksmumą staiga keičia siaubingo ledinio pykčio pliūpsniai. Jo velionė žmona paliko dukrai palikimą, o dabar Rukastlis turi jauną (penkiolika metų jaunesnę) pačią, mažą sūnų (visais atžvilgiais – tikrą kipšiuką) ir namą, kurį reikia išlaikyti. Tėvas bando priversti dukrą atiduoti savo pinigus jam, bet ši atsisako. Jis uždaro Alisą į galinį dvaro kambarį, kur ji beveik miršta nuo smegenų uždegimo, o gražius raudonus merginos plaukus nukerpa. Alisa turi gerbėją, tokį jūreivį poną Faulerį. Norėdamas šį atbaidyti, Rukastlis sugalvoja šėtonišką planą. Esą sūnaus priežiūrai jis pasamdo guvernantę panelę Violetą Hanter, kuri iš tolo panaši į dukrą. Hanter atlyginama nepaprastai dosniai; šis dosnumas Rukastlį ir pražudė – jis merginai pasiūlė dešimt svarų per mėnesį vietoj įprastų keturių už tokias pareigas, taip sukeldamas rimtų įtarimų. Panelės Hanter paprašoma tik nusikirpti plaukus ir kartą per dieną, vilkint Alisos suknelę, atsisėsti tam tikroje svetainės vietoje prie didelio lango, pro kurį atsiveria vaizdas į kelią. Tada paaiškėja, kad šeimininkas guvernantę bando pateikti kaip savo dukrą, kuri, jis patikina, gyvenanti Filadelfijoje. Panelė Hanter dvejoja, kreipiasi į Holmsą patarimo, galiausiai sutinka su Rukastlio pasiūlymu ir išvyksta į Varinių Bukų dvarą, iš kur vis dėlto po kelių dienų telegrafu praneša apie artėjančią nelaimę. Ji kažko ieškojo, kažkur prasiskverbė, atrodo, jos gyvybei gresia pavojus. Holmsas su Vatsonu atskuba į pagalbą ir spėja laiku: Fauleris vis tik sugebėjo pagrobti ir išsivežti savo mylimąją, o niekšą Rukastlį suluošino jo paties šuo, kurį šis įsitaisė visiems namuose bei aplinkui įbauginti. Drąsioji panelė Hanter palieka prakeiktą vietą, o istorijos pabaigoje ją išvystame privačios mokyklos direktorės pareigose. Kalbant apie pono Rukastlio dukrą (beje, apsakyme ji išskirtinai veikia savo nebuvimu – Alisos nematė nė vienas iš „teigiamų“ veikėjų – nei panelė Hanter, nei Holmsas, nei Vatsonas, nei skaitytojas), ji Sautamptone ištekėjo už Faulerio ir su vyru gyvena Mauricijaus saloje, kur jis tarnauja pareigūnu.

Visus tris apsakymus Conanas Doyle’is parašė maždaug tuo pačiu metu (per metus, pusantrų) ir juose beveik tas pats socialinis ir ekonominis siužetas su panašiomis seksualinėmis potekstėmis. Paprasčiau tariant, stebime vėlyvųjų Viktorijos laikų, nenorinčių tapti moderniais, nepripažįstančių šiuolaikiškumo, beviltiškai bandančių – per grasinimus, piktavališkus triukus, kraujomaišą, žmogžudystes – išlaikyti įplaukas sau, galimybę tęsti egzistavimą senąja forma, be pokyčių, dramą. Nors šalį valdo karalienė Viktorija, moteris, tačiau viktorianizmas – vidutinio amžiaus vyras, nepripratęs prie darbo, pasitikintis savimi, savo teise valdyti kitų, ypač moterų, gyvenimus. Įdomu, kad šis vyras gali priklausyti skirtingiems visuomenės sluoksniams, tačiau jo elgesio esmė, baisus racionalus gudrumas ir šlykštus niekšiškumas nuo socialinio statuso nesikeičia. Daktaras Grimsbis Roilotas yra senos saksų aristokratų šeimos palikuonis; jo protėviai iššvaistė šeimos turtus, todėl jis turėjo baigti medicinos fakultetą, ieškoti laimės kolonijose, vesti turtingą generolo našlę. Mes beveik nieko nežinome apie Rukastlį, išskyrus tai, kad jis – pasiturintis kaimo gyventojas ir akivaizdžiai nepriklauso aukštesniems visuomenės sluoksniams. Tai liudija jo liaudiška pavardė Rucastle ir ypač vardas Jephro, aiškiai kilęs iš labiau žinomo Jethro (Senojo Testamento Jetras). Taip vaikus pavadindavo puritonų šeimose, iki aristokratijos ten labai toli.