Prisimenu vieną balandžio trečiadienį tėvą paguldė į ligoninę, penktadienį atėjau jo lankyti ir tėvo lova buvo tuščia. Ant spintelės degė žvakelė. Kaimynas atsisuko į mane piktu žvilgsniu: „Naktį mirė, visai neseniai išvežė.“ O ko toks niūrus, pagalvojau, gal susimušėte? „Senis vakar išgėrė mano odekoloną. Paėmė nuo kriauk­lės ir susipylė visą buteliuką. Tada atsiraugėjo ir atsigulė. Naktį užvertė kojas. Dabar eik ir nupirk man odekolono!“

… Praėjusią savaitę su Erika Drungyte ir kitais bičiuliais Kauno centriniame knygyne prisiminėme ir skaitėme Kęstučio Navako poeziją. 1992 metų balandžio mėnesį ėjau Hamburgo Mövenpick gatve ir išgirdau iš aukštybių griaudėjant savo pavardę: „Vytautai Balsy!!!“ Atsisukau ir tolumoje pamačiau Kęstutį Navaką. Abu apsikabinome lyg seni emigrantai ir patraukėme į pirmą pasitaikiusį barą, tiksliau, gatvėje nusipirkome pigiausių dešrelių, o visa kita Kęstutis turėjo su savimi. Po poros dienų Hamburgo Literarturhaus (rašytojų namuose) vyko Kęstučio Navako poezijos vakaras, jį kuravo Cornelia Berens, o eiles skaitė žinomi vokiečių Thalia Theater aktoriai Stefan Kurt ir Hans Krämer. Eilės liejosi iki paryčių. Pagal kokį kompasą grįžau namo – neprisimenu. Vos pabudus, galvą kažkas skėlė kirviu pusiau, o prieš akis mačiau tik virvę. Dantis ir gomurį švitriniu popieriumi preciziškai šlifavo tikri vokiški bebrai. Išropojau iš namų link Alsterio (didelis ežeras), šalia kurio gyvenau. Tuščiausiam mieste, ankstų, beprotišką rytą, prieš mano akis staiga išniro Kęstutis Navakas. Abu be žodžių suvokėme artėjančią katastrofą: „Tik nesižudykime, Vytai“, žvelgdamas į juodą Alsterio vandenį išspaudė pro krūminius dantis Kęstutis. Tokiu metu niekas nedirbo, o viltis gyventi mūsų dar nebuvo galutinai apleidusi. Ėmiausi veiksmų. Prisiminiau, jog mano šeimininkės, vyresnės kartos aktorės Brigitos Tantau, bufete puikuojasi butelis rūšinio raudono vyno, skirto paskutiniam patepimui. Sulaužiau visus vokiškus ordnungus, ir grafo Montekristo bordinis širdies skystis mik­liai atsidūrė mano rankose. Kęstas ilgai stūmė kamštį į vidų, kol kraujo srovė užliejo mūsų smegenis. Dirbtinis apvaisinimas įvyko! Pagaliau mes pamatėme raibuliuojantį ežerą ir kylančią saulę virš jo. Gyvensime, atsiraugėjome… Negalėjome atsistebėti vienas kitu. Kęstutis išsitraukė iš užančio sulankstytus popieriaus lapus ir ėmė skaityti savo poeziją vokiškai: „Bl… kaip gražiai rašo tas K…“ Tekstai skambėjo lyg kirų rytmetinis džiaugsmingas bolero. Abu verkėme ir nieko daugiau mums nereikėjo.

Praradęs gėdą grįžau namo ir puoliau Brigitai po kojom: „Pavogiau švenčiausią kraują iš bufeto ir išmaukiau jį su lietuvių genijum Kęstučiu Navaku. Bausk mane, nusidėjėlį, atsėdėsiu cypėj.“ Šaltis įsivyravo tarp mūsų, lyg valstybinis totalus nesusipratimas. Grėsė būti išmestam į gatvę. Baisi gėda visam Thalijos teatrui ir LT. Išlanksčiau suglamžytus Kęstučio eilėraščius ir su aktorine ašara aky ėmiau iš lėto skaityti. Buvo mažai, kartojau vis garsiau ir drąsiau. Ir taip, atrodė, visą amžinybę. Brigita atsargiai, nenoriai, bet labai moteriškai atlėgo: „Aš tiek gyvenime mačiau girtų vyrų, tačiau eiles man skaitai tik tu pirmas.“ Atlaidai, šv. butelio kerai ėmė sklaidytis, bet kaltės šešėlis dar ilgai krito ant mano sąžinės. Į gatvę manęs niekas neišmetė.

… Kitą dieną nupirkau odekolono „Trainoj“ buteliuką. Užlipau į trečią ligoninės aukštą ir užsukau į buvusią tėvo palatą. Kaimyno lova riogsojo tuščia, ant spintelės degė žvakelė. Pažvelgiau į veidrodį virš prausyklos kriauklės. Negi aš dabar gersiu tą odekoloną? Ne! Gal kam nors labiau prireiks paskutinio švento lašo. Padėjau buteliuką ir išėjau lauk.