Vieno įdomiausių lietuvių tapytojų Lino Liandzbergio kūrybinis kelias driekiasi per kelias svarbias šiuolaikinio meno teritorijas: performansą, videomeną, instaliaciją, galiausiai – tapybą ir kuratorystę. Menininkas ne tik išsiskiria tarpdiscipliniškumu, bet ir nuosekliai domisi dabarties kultūros, technologijų, žmogaus egzistencijos bei santykių problemomis. Jo kūryboje nuolat pinasi racionalumo ir ironijos, jausmingumo ir konstruktyvumo priešpriešos, o pats kūrėjas dažnai apibūdinamas kaip šiuolaikinis alchemikas, ieškantis naujų meno ir mokslo, intuicijos ir logikos, praeities ir dabarties jungčių.

Lino Liandzbergio akcijų ir performansų kūrybos periodas buvo intensyvus, turiningas ir atviras eksperimentams. 1989 m. menininkas pradėjo bendradarbiauti su menotyrininku Herkumi Kunčiumi, tuo metu plėtojusiu idėją, jog pats pokalbis gali būti suvokiamas kaip savarankiška meno forma. Tai buvo sąmoningai neįpareigojantis, efemeriškas bendravimas, nefiksuojamas tekstu – pakako fotografinio liudijimo ar susitikimo, pasišnekėjimo. Siekdami išplėsti meninės raiškos ribas, kūrėjai kartais imdavosi ir žaismingų idėjų, pavyzdžiui, įvairiose vietose užkasdavo vadinamuosius „sekretus“.

Aš tau švelniai pakuždėsiu, 2015. Akrilas, drobė, 100 × 100 cm

Šios praktikos atspindėjo to meto kultūrinį kontekstą, kuriame vyravo laisvės, anarchijos ir spontaniškos kūrybos nuotaikos – meninės srovės ir tėkmelės liejosi nevaržomai. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio performansas, videomenas ir instaliacijos (šios sukurtos drauge su Audriumi Gražiu ir Tadu Gutausku) tapo ypač svarbia Liandzbergio veiklos dalimi. Jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos kultūros scenos formavimą ir refleksiją, bendradarbiavo su menininkų grupėmis „Žalias lapas“, „Post Ars“ bei kitų iniciatyvų atstovais. Ypatingą reikšmę turėjo ir kūrybinė partnerystė su Džiugu Katinu – kartu jie nuosekliai rodėsi tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje meno arenoje, dalyvavo prestižiniuose performanso renginiuose ir patys inicijavo bei organizavo tarptautinius performansų festivalius „Kūno dimensija“, „Dimensija 0“, „Dimensija 1“, „Dimensija 0.99“.

Ne mažiau svarbi Liandzbergio kūrybinės veiklos sritis – renginių ir teatrinė scenografija. Jis ilgą laiką buvo grupės „Antis“ dailininkas, kūrė jos koncertų ir roko operų vizualinius sprendimus. Kostiumais dažnai rūpinosi dizainerė Sandra Straukaitė, o Liandzbergis, bendradarbiaudamas su videomenininkais, formuodavo bendrą scenovaizdį. Jis pats savo indėlį apibrėžia kaip butaforijos kūrimą ir pastangas ją organiškai suderinti su visa vizualine koncepcija. Šie projektai visada buvo kolegialių pastangų vaisius – gimdavo dirbant kartu su Algirdu Kaušpėdu, choreografais ir kitais kūrybinės komandos žmonėmis. Tai nebuvo tiesiog užduotys ar funkcijos – veikiau bendras procesas, kuriame kiekvienas atsinešdavo savo idėjas, nuojautas, o gal ir netikėtumus. Iš pokalbių, ginčų, bandymų ir juoko pamažu dėliodavosi visuma – tokia, kurios vienas žmogus nebūtų sukūręs.

Savo meninės veiklos pristatyme Liandzbergis pabrėžia, kad kurdamas scenografiją niekada neatsiribojo nuo performanso, videomeno ar instaliacijos patirties. Dailininkas taip pat bendradarbiavo su režisieriumi Oskaru Koršunovu, dirbo su muzikantais Arkadijumi Gotesmanu ir Antanu Jasenka jų kurtuose scenos projektuose. Paklaustas, kurios scenografijos jam pačiam labiausiai įsiminė, Liandzbergis mini Dalios Michelevičiūtės spektaklius – „Stotis N mieste“ (1999) ir „Moters portretas“ (2015). Juose vieną pirmųjų kartų buvo pasitelktos vaizdo projekcijos, kuriose žmogus tarsi kalbasi su televizoriumi. Tuo metu tai buvo nauja ir ne kiekvienam priimtina raiškos forma – ne visi ją suprato, o režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis netgi buvo pasakęs: „Čia – ne teatras“.

Tokie įvairialypiai darbai formavo Liandzbergio meninę tapatybę – jam buvo svarbu ne vien įgyvendinti meno kūrinį, bet rūpėjo visas procesas, santykis su žiūrovu, erdve ir laiku. Šios patirtys vėliau peraugo į racionalios, konceptualiai argumentuotos, netgi ironiškos tapybos kalbą.

Du šiuolaikinio meno apologetai akademinėje aplinkoje, 2011. Akrilas, drobė, 100 × 100 cm

PEREITI KRYŽKELES

Nuo šio amžiaus pradžios Liandzbergis ėmė daugiau dėmesio skirti tapybai. Jo kompozicijose nuolat susipindavo abstrakcija ir realybės fragmentai – kartais nefigūratyvias struktūras papildydavo tikroviškos detalės, kartais, priešingai, realistinį vaizdą ardydavo neaiškūs intarpai. Tokia mišri vaizdinė raiška ilgainiui suformavo atpažįstamą autoriaus braižą: tapyba pasižymėjo sąmoningai struktūruota vizualine kalba, įtraukiančia tiek šiuolaikinių medijų atgarsius, tiek konceptualaus meno refleksijas.

Dailininkas studijų metais brendo intensyvioje kūrybinėje terpėje: turėjo stiprius dėstytojus – spalvinės tapybos meistrus Joną Čeponį, Arvydą Šaltenį, Kostą Dereškevičių, Augustiną Savicką. Jo meninė branda formavosi svarbiu laikotarpiu – tradicinio ekspresionizmo ir šiuolaikinio meno tendencijų sankirtoje, kai vyko esminis kartų ir epochų lūžis. Ši patirtis išugdė gilią kūrybinę intuiciją, kurios šiandien, palyginimui, dažnai stokoja jaunesnioji karta, labiau pasikliaujanti mados tendencijomis, „influencerių“ diktuojamais naratyvais nei autentiškais meniniais ieškojimais.

Paradoksalu, bet Linas, galėjęs tapti puikiu sezanistu, sąmoningai pasuko popmeno linkme. Šis pasirinkimas liudija menininko nuolatinį siekį išsivaduoti iš rutinos, išvengti statiškumo, neužsibūti kartą atrastoje formoje. Kūryboje jis nenustoja keistis, nes, pasak jo paties, pernelyg patogus sprendimas gresia stagnacija. Todėl kiekvienas naujas tapybos ciklas gimsta kaip minties ir formos manifestas, pradedantis kitą raiškos etapą.

Abstrakti Liandzbergio tapyba visada yra kryžkelėje, kur pasukęs vienu keliu prieisi paviršiaus plastikos ieškojimus, kitu – instaliatyvų tapybiškumą, trečiame daugiau akcentuojama spalva. Ketvirtas atves į geometrinės abstrakcijos labirintą, kuris – taip pat kryžkelė. Ir ne vien todėl, jog rombo formos drobėse zuja žaislinės mašinėlės. Tapytojo abstrakcijų spalvinių plotų, dėmių santykis gana disonansinis, jei lyginsime su „gražiųjų abstrakcionistų“ (Dalios Kasčiūnaitės, Audriaus Gražio, Arūnės Tornau, Rūtos Katiliūtės, Juzefos Čeičytės, netgi Kazės Zimblytės) prioritetais. Jis nevilioja žiūrovo pustonių estetika, linijų, dažų ar drobės nuobrėžų šuorais, šviesa, sklindančia pro lesiruotus paviršius. Paveikslai labai tvarkingi, padalinti spalvinėmis zonomis, formos suskirstytos teritorijomis, detalės turi savo „lysves“. Juose mažai emocijų ir daug erdvės „post-plokštumos“ tyrinėjimui. Žiūrėjimui į gana lygiai nudažytą, kartais aerografu pamargintą ar storesnio potėpio kniede prikaltą paviršių. Tai tam tikra tapybinio vakuumo estetika, kai nekuriamas paveikslo koloritas.

Kaip matote, Linas nėra lietuviškos tradicijos puoselėtojas, veikiau – potapybinės abstrakcijos gerbėjas, lygių plotų ir loginės mechanikos šalininkas. Abstrahavimas čia sintetinis. Kitaip tariant, autorius pirma apgalvoja paveikslo struktūrą, o tik vėliau įkomponuoja joje motyvą (bent taip atrodo, žvelgiant iš šono). Aiškus geometrinis karkasas, vienodai intensyvios dėlionės paveikslui suteikia rimties, santūrumo, solidumo. Plokštuminėje tapyboje modeliuojamos dėmės ir linijos, taškai leidžia atmesti nerimą, vidinę sumaištį, spalvinę painiavą ir ekspresionistines vingrybes. Dailininko meninė kalba – elastinga, nedaug „sveria“ ir yra nebanaliai dekoratyvi. Jo darbai ženklina ekspresionizmo paliktą teritoriją ir kalba apie netradicinį spalvos naudojimą bei naują kūrinio sampratą. Trumpai tariant, žiūrovas kviečiamas žaidimui. Kaleidoskopiškai suskaidyti motyvai, perforuoti gamtos vaizdai, kuriuos „surinko“ dailininko atmintis. Perdėtas ramumos ir atstumo pojūtis paveiksluose, kurį Linas išsaugo, toliau neįžengęs ir neįsivėlęs į lietuvišką dažo tirštumą, leidžia jo tapybą šmaikščiai prilyginti stendams šalia autostrados. Gal todėl ji labiau pastebima nei „pagrindinio“ Lietuvos dailės kelio skruzdėlynas?

Trys limonai. Trys karaliai, 2011. Akrilas, drobė, 135 × 200 cm

SINTETINĖ LAISVĖ

Liandzbergis nesidangsto sudėtingomis koncepcijomis ar teorijomis. Jo abstrakcija, nepaisant „sintetizmo“, ar kalbant madingiau – „tarpdisciplininės sinergijos“, kvėpuoja gyvybe. Ji formuojama iš realių architektūrinių fragmentų, žmonių kontūrų, fono ir perspektyvos triukų, stilizuoto minimalizmo. Tokiu būdu menininkas kuria savitą „puošnios abstrakcijos puokštę“, kurioje derinami įvairūs estetiniai dažniai. Autorius geba realius objektus, įvykius ar net buities detales paversti simboliais, kurie leidžia ne tik reflektuoti pasaulį, bet ir iš naujo kelia tapybinius klausimus ir pametėja žiūrovui šaradų. Paveikslai veikia kaip daugiasluoksnės užduotys – svarbus ne tik estetinis potyris, bet ir vizualinis mąstymas, kurio gylis atsiskleidžia palaipsniui.

Vienas ryškiausių Liandzbergio kūrybos bruožų – koliažinė struktūra. Tai pasireiškia tiek konkrečių daiktų – žaislų, lego detalių, dirbtinių gėlių – įkomponavimu į paveikslą, tiek skirtingų vaizdinių ir stilistikų jungtimi vienoje drobėje. Peizažai, klasikinės architektūros fragmentai, popkultūros objektai ar skaitmeninės estetikos elementai susipina, kurdami keistą, neretai prieštaringą, tačiau įtaigų vaizdinį pasaulį. Paveiksluose pastebimas ir siurrealistinis braižas – dažnai vaizdai atrodo kaip sapno ar pasąmonės konstruktai, kur realybė virsta hiperrealumu arba deformuotu fantazijos pasauliu. Tokia raiška pasitelkiama kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį, šiuolaikines baimes, technologinės visuomenės poveikį individo tapatybei ir emocijoms.

Keiptauno Kerėtoja, 2020. Akrilas, drobė, 160 × 250 cm

Pasak menotyrininkės Kristinos Stančienės, pristačiusios Liną Liandzbergį MO muziejaus kolekcijoje, vienu metu menininką ypač domino RGB spalvų sistema, naudojama elektroniniuose ekranuose. Liuminoforo dažai, kuriuos jis naudojo, turėjo savotišką „atmintį“ – gebėjimą kaupti šviesą. Tokios savybės tapo ne tik technologiniu eksperimentu, bet ir gilia metafora: kas yra šviesos atmintis, kaip informacija palieka pėdsaką, kaip vizualinis pasaulis tampa žinių nešėju?

Liandzbergio tapyba pilna simbolinių užuominų. „Lipdukai“, kaip jis pats vadina ryškias, dekoratyvias kompozicijos detales, neretai sujaukia estetinę harmoniją, sudrumsčia „gražų“ vaizdą ir tokiu būdu tampa mūsų laikmečio metaforomis – technologinių šiukšlių, emocinių perkrovų, informacinio pertekliaus žymekliais. Menininko darbuose slypi ir subtilus socialinis komentaras – tai ne tiesioginis protestas ar kritika, bet greičiau ironija, nuostaba: kur link judame kaip visuomenė?

Kūriniai taip pat atspindi egzistencines problemas – žmogaus atotrūkį nuo gamtos, vienatvę, nesusikalbėjimą tarp kartų, kultūrų, epochų. Tačiau šios temos dramatiškai nesureikšminamos. Priešingai – jos perteikiamos vizualiai lengva, netgi žaisminga forma, kuri nėra moralizavimas, o atvira refleksija.

Pirmieji Luko Skaivokerio žingsniai, 2019. Akrilas, drobė, 110 × 60 cm

Pastaruosius septynerius metus Linas tapo markeriais. Drobėse atsiranda ženklai, primenantys šiuolaikinius piktograminius kodus, miesto ženklus ar net grafičių estetiką. Šis periodas rodo, kad Linas, likdamas ištikimas savo vizualinei tapatybei, nuolat peržiūri jos ribas ir nustato iš naujo – ieško vis kitų būdų kurti vaizdą, kuris būtų ne vien forma, bet ir savotiška mąstymo trajektorija.

Paveikslų pavadinimai atlieka itin svarbų vaidmenį – jie veikia tarsi semantinės nuorodos, atveriančios papildomus interpretacijos laukus. Juose gausu užuominų, metaforų, ir daugiasluoksnių prasmių. Pavyzdžiui, darbas „Pirmieji Luko Skaivokerio žingsniai“ (nuoroda į „Žvaigždžių karų“ herojų) sukuria aliuziją į mitinę kelionės pradžią, nors kompozicija minimalistinė – juodai baltame fraktalinės žemės fone matomos tik spalvotos, tarsi iš virtualios realybės iškritusios „pirmeivio“ kojos.

Panašaus stiliaus kūrinyje „Viena kryptis“ vaizduojamas naktinis paplūdimys, kuriame sėdi vyras ir moteris, o šalia – pliažo ir kelio ženklų hibridas: rodyklė, vedanti iš vienos figūros į kitą, simboliškai perteikianti lyčių santykį ar net egzistencinį judėjimą. Pasak menininko, tai nuoroda į universalią tiesą – kad ir kas būtume, judame ta pačia kryptimi.

Liandzbergis savo kūryboje neretai pasitelkia fotografijas, kurios tampa atminties sužadinimo įrankiais ar vizualiniais motyvais, tačiau paveiksluose jos susilieja į daugiasluoksnius koliažus. Tai gali būti asmeninė medžiaga – pavyzdžiui, dukros nuotrauka, gamtos peizažo frag­mentas ar kultūrinė citata.

Paveikslas „Keiptauno kerėtoja“ – vienas ryškesnių šios strategijos pavyzdžių. Jame realistiškai pavaizduotas Keiptauno parkas, kuriame įkomponuota figūra, primenanti Henri Rousseau darbų motyvus – juodaodė moteris groja fleita, interpretuodama egzotizmo ir kolonijinės vaizduotės klodus. Kaip komentuoja pats menininkas: „Parko fragmentą, esantį Keiptaune, nupiešiau realų, o kerėtoją pasiskolinau“. Taip sąmoningai sujungiama dokumentinė realybė ir kultūrinė fikcija.

Kūrinyje „Palmių sekmadienis“ išvystame bib­linės ikonografijos motyvų, perteiktų pasitelkus šiuolaikinės išmonės filtrą. Tai dinozauro pavidalo gyvis, įgijęs Kristaus atributų: palmių šakos metamos po kojomis žvėriui-demonui. Taip kuriamas hibridinis – religinės tradicijos, popkultūros ir postapokaliptinės vaizduotės – naratyvas.

Ženkime žingsnį atgal – simboliškai įtaigus „ikimarkerinio“ periodo darbas „Naujieji“ (2020), kuriame užfiksuota alegorinė scena: neregys su dujokauke veda kitus tokius pačius neregius. Ši scena pasiskolinta iš Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslo „Neregiai“, tačiau šiuolaikinis kontekstas – COVID-19 pandemija – suteikia kūriniui nelaimės nuojautos. Tai tampa ne tik istorinės citatos reinterpretacija, bet ir aktualia mūsų laikmečio alegorija, kur praregėjimą pakeičia cenzūra, o kryptį nurodo ne įžvalga, bet aklumas. Svarbu pabrėžti, kad Lino kūryba dažnai vystoma ciklais. Kiekviena nauja tema ar idėja užvaldo autorių taip, kad jai išnarplioti prireikia ištisos paveikslų serijos. Menininkas gilinasi į idėją ne paviršutiniškai, o sistemiškai, konceptualiai.

Pastaruoju metu Liandzbergis sąmoningai siekia atsitraukti nuo pernelyg dominuojančio grafiško ženkliškumo, būdingo markeriais atliktiems darbams – ieško raiškos, kad kūriniai vėl kvepėtų tapyba, turėtų jos faktūrą, gyvybingumą ir medžiagiškumą. Tokiu būdu jo kūryba išlaiko pusiausvyrą tarp konstruktyvios abstrakcijos ir ekspresyvios, pojūčiu grįstos meninės kalbos.

Linas nuolat ieško pokyčio – vos pajutęs, kad pernelyg ilgai kartoja tą patį, ima keistis, vengia kūrybinio sąstingio. Nors jo veiklos spektras buvo labai platus – nuo tapybos iki performanso, nuo muzikos iki teatro – apie tai žino ne visi. Pats autorius nesiekia viešumo, nesireklamuoja, jo kūryba kol kas nesuguldyta į monografiją, todėl neretai aplinkiniai nustemba sužinoję apie tapytojo įvairialypę meninę biografiją. Linui svarbiausia – nuoširdumas ir autentiškumas. Jam artima tiek klasika, tiek šiuolaikinė kūryba, tačiau jis visada pirmenybę teikia tam, kas tikra, autentiška – kas sugeba išmušti iš pusiausvyros, nustebinti, sujaudinti giliau nei bet kokie vizualiniai triukai.

Liandzbergio kūrybos kalba – nuosekli, intelektuali, daugiasluoksnė, joje dera technologijų pasaulio refleksija, konceptualumas, ironija ir estetinė drąsa. Jo paveiksluose nėra emocio­nalaus sprogimo, tačiau kiekvienas darbas išsiskiria mintimi, savita logika ir vaizdiniu mąstymu. Šis menininkas sugeba įprastus, net dekoratyvius elementus paversti sudėtingų temų laidininkais, todėl jo darbai – ne tik šiuolaikinės dailės reiškinys, bet ir kultūrinės savivokos forma. Liandzbergio kūrybos samprata leidžia apibūdinti jį kaip ribinę figūrą – viena vertus, jis galėtų būti vadinamas pirmuoju lietuviškos tapybos postmodernistu, išaugusiu ant modernizmo pamatų, kita vertus – paskutiniuoju abstrakcionistu, kuris abstrakcijoje įžvelgė ne tik formalią, be ir egzistencinę prasmę.