Vos prieš keletą savaičių, šiltą pavasario pavakarę, kaip kartais nutinka, naršiau instagramo platybėse. Ir štai – prieš akis išnyra 1980-aisiais Neapolyje daryta Andy Warholo ir Josepho Beuyso fotografija. Joje Josephas laiko Andy už rankos, tarsi bandydamas jį sulaikyti ar apsaugoti, o kita Warholo ranka įstrigusi romėniško liūto iš balto akmens nasruose – pirštai lyg ir mėgina sučiupti iltį ar net liežuvį. Vaizdas keistas, įtemptas ir kartu intymus.

Tai ne tik fotografija – tai dviejų pokario meno polių susidūrimas. Draugystės, o gal ir tyliai tvyrančios opozicijos ženklas. Andy – kiek neramus, tarsi jį slėgtų jo paties „amerikietiška svajonė“ ir šlovė. Josephas – santūrus, ramus, beveik archetipinis europietis, visa esybe įsišak­nijęs savo žemėje.

Andy Warholas ir Josephas Beuysas Neapolyje, 1980 m. balandis. Mimmo Jodice nuotrauka. Iš „Europeana“ archyvo. Publikuojama pagal CODA muziejaus suteiktą CC BY licenciją

Jau kurį laiką mane traukia Fluxus ir poparto sankirta. Iš pirmo žvilgsnio – priešybės: viena vertus, masinės kultūros refleksija, kita vertus – jos dekonstrukcija. Tačiau kuo įdėmiau žiūri, tuo labiau supranti, kad tai ne konfliktas, o paralelinis egzistavimas. A. Warholas stebi, fiksuoja vartotojišką kultūrą, daugindamas jos artefaktus – galbūt tikėdamasis perprasti, o gal net pakeisti, bet galiausiai pats tampa jos dalimi. Tuo tarpu J. Beuysas siekia keisti pačią visuomenės struktūrą – kurti tai, ką jis vadino „socialine skulptūra“.

Jiedu vienas kitą gerbė. Warholas yra pavadinęs Beuysą vienu įdomiausių Europos menininkų. Pastarosiomis dienomis, sklaidydamas Beuyso tekstus, vis pastebiu juos jungiantį bruožą: beveik maniakišką poreikį kolekcionuoti. Ne tik daiktus – laiką. Akimirkas. Kasdienybę.

Warholas juk beveik dešimtmetį samdė rašytoją Pat Hackett vien tam, kad ši kasdien jam skambintų ir dokumentuotų jo dienos įvykius, kartu vesdama ir savotišką gyvenimo buhalteriją. Už to slypėjo ne tik poreikis kontroliuoti, bet ir baimė – prarasti, iššvaistyti, išnykti. Tuo pat metu, šioje Atlanto pusėje, Beuysas kaupė savąją kasdienybės archeologiją: atvirukus, dažų skardines, vaizdo juostas, atsitiktinius objektus.

Jie abu rinko gyvenimą. Tik skirtingomis formomis.

SUSITIKIMAS

Pasak „The Guardian“, pokario meno milžinai A. Warholas ir J. Beuysas pirmą kartą oficialiai susipažino 1979 m. gegužės 18 d. Hanso Mayerio galerijoje Diuseldorfe, Vokietijoje. Meno apžvalgininkas Davidas Galloway’us apibūdino šį susidūrimą kaip turintį „dviejų konkuruojančių popiežių susitikimo Avinjone iškilmingą aurą“. Toji iš pradžių, regis, Warholui kiek nepatogi akistata nutiesė kelią į abipusę pagarbą, kuri paskatino Andy sukurti garsiąją Beuyso, dėvėjusio savo firminę veltinio skrybėlę, portretų seriją.

Kaip žinoma, renginio metu Beuysas priėjo prie akivaizdžiai nerimaujančio Warholo ir pasakė: „Buvo labai sunku su jumis susitikti.“ Ši akimirka užfiksuota renginio vaizdo įraše. Atsakydamas į tai, Andy nedelsdamas nufotografavo jį savo mėgiama „Polaroid Big Shot“ kamera. Šis momentas virto portretų serija – Josephas su fedora tapo Warholo fotoarchyvo dalimi. Vėliau abu menininkai vėl matėsi tais pačiais metais Gugenheimo muziejuje Niujorke, kur Beuysas pristatė savo kūrybos retrospektyvą.

Įdomu, kad po tų susitikimų A. Warholas įvertino kolegą netikėtai puikiai: „Man patinka Beuyso pasaulėžiūra. Jis turėtų atvykti į JAV ir čia aktyviai imtis politikos. Tai būtų nuostabu… Jis galėtų tapti JAV prezidentu.“

Paroda „Andy Warhol. The Joseph Beuys Portraits“, „Thaddaeus Ropac“ galerija, Londonas, Jungtinė Karalystė, 2023. © Malcolmo Parko nuotrauka / Alamy Live News

SERIJA, KOLEKCIJA, GYVENIMAS

Tokią Fluxus ir avangardo dvasią puikiai atmena kolekcininkas Michaelis Bergeris iš Vysbadeno. Beuysas pas jį gyveno ir kūrė daugelį metų, ir, kaip pats Bergeris ne kartą minėjo mūsų susitikimų metu, minimas laikotarpis jį ne tik įkvėpė, bet ir išmokė daugybės dalykų. Visa tai jis sudėjo į kelias dešimtis punktų knygoje „Socialinė skulptūra: Beuysas Kinijoje“, o tų pamokų pagrindas – humoras. „Šypsena yra geriausias vaistas nuo visų ligų, – rašo jis, o vos keliomis eilutėmis žemiau priduria: – Fluxus tobulina ir išplečia meno reikšmę, jis išlaiko šių dienų tempą.“ Būtent stebėjimas, humoras ir tempas tampa Andy ir Josepho bendrystės ašimi. Abu kūrėjai rėmėsi savais metodais: vienas siekė atspindėti kapitalistinę kultūrą ir ją demokratizuoti, kitas užsiėmė ekonomiškai naudinga veikla bei meno multiplikavimu – nors iš tiesų tai darė abu. Jų skirtumas labiau estetinis: Andy kūryboje daugiau glamūro, paviršiaus blizgesio, o Josephui būdingas aštrumas ir nuogos realybės perteikimas. Tai išduoda net ir jų kūno pozicijos anksčiau minėtoje nuotraukoje.

Vis dėlto yra vienas aspektas, kurį iki šiol buvau kiek nuvertinęs – tai sąvokų duetas: serija ir kolekcionavimas. Norint iš tikrųjų suprasti abu menininkus, verta dar kartą sugrįžti prie Bergerio – legendinio kolekcininko – figūros. Aistrą rinkti kasdienybės objektus ir kartu iš jų švelniai pasišaipyti taikliai atskleidžia kitas jo leidinys – „Arlekino daiktų ir juokų knyga“. Čia Bergeris kataloguoja pačius įvairiausius objektus: nuo puodelių iki veidrodžių rėmų, nuo plastikinių maišelių iki vazonų ar pirštinių. Šio katalogo logika atveria dar vieną svarbų meno istorijos lūžį – posūkį, leidusį paprastam žmogui ne tik mėgautis menu, bet ir jį rinkti, o svarbiausia – matyti kasdienybę poetiškiau, kūrybiškiau. Viena vertus, Warholo „Factory“ prisidėjo prie meno atspaudų plitimo, kita vertus, Beuysas žengė dar toliau – jis kūrė ir rinko objektų serijas, kurios šiandien Schellmanno ir Klüserio kataloguose yra kruopščiai sužymėtos. Jų – beveik šeši šimtai. Eliui Broadui netgi pavyko sukaupti beveik pilną multiplikuojamo meno kolekciją. Serijinė kūryba ir kasdienių objektų kolekcionavimo aistra dar labiau suartina Josephą ir Andy – tikras gyvenimo nuostabumas atsiskleidžia būtent kasdienybėje. Atrodo, kaip tik tai jie ir bandė mums pasakyti.

Joseph Beuys. Gauja / Das Rudel / The Pack, 1969. Instaliacija. „Volkswagen“ mikroautobusas, medinės rogės su išgyvenimo reikmenimis (veltinio ritiniais, riebalais, žibintuvėliais ir diržais). „Neue Galerie“, Kaselis, Vokietija. Paulo Stevensono nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją. Iš atviro mikroautobuso galo tarsi iššliuožia 24 rogės – lyg vilkų gauja, nešanti išgyvenimui būtinus reikmenis. Beuysas šį kūrinį vadino „nepaprastosios padėties objektu“ ir aiškino, kad kritinėse situacijose įprastos technologijos tampa ribotai naudingos, todėl žmogus vėl atsigręžia į paprastesnes, pirmaprades išlikimo priemones. Menininko manymu, būtent tokia gyvybinga, chaotiška ir nevaldoma energija yra būtina visuomenės pokyčiams.

LIETUVIŠKOS ŠAKNYS

Kalbėdami apie kasdienius dalykus, neišvengiamai turime paliesti tai, kas slypi giliau, už garsių vardų, ikoninių fotografijų ir meno istorijos sakinių. Kodėl šiandien grįžtu prie šių dviejų asmenybių? Galbūt todėl, kad jų susitikimas – iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, beveik anekdotiškas – nebūtų įmanomas be lietuviškų Fluxus ištakų.

Tai, kas atrodo kaip dviejų globalių figūrų – A. Warholo ir J. Beuyso – dialogas, iš tiesų yra tankesnis, gilesnis audinys. Jų kūrybinė genealogija nėra vien Niujorkas ar Diuseldorfas. Joje pulsuoja ir lietuviškas ritmas.

Jonas Mekas Warholui ne tiesiog parodė kamerą – jis parodė naują meno kryptį. Kamerą kaip būdą būti pasaulyje. Kaip galimybę ne kurti, o stebėti. Ne konstruoti, o leisti įvykti. Meko įtaka nėra techninė – ji ontologinė. Be jo sunku įsivaizduoti Warholo filmus, tą lėtą, beveik hip­notinį žvilgsnį į kasdienybę, veidus, laiką, kuris ne vyksta, o tiesiog yra. Į gebėjimą pamatyti reikšmę ten, kur, rodos, jos nėra – arba dar nėra. Svarbu nepamiršti, kad ir Joną, ir Andy filmuoti mokė niujorkietė, lietuvių emigrantų dukra Marie Menken (Marija Menkevičiūtė).

Jurgis Mačiūnas taip pat turėjo didelės įtakos – ne kaip figūra, o kaip struktūra. Kaip mąstymo būdas. Fluxus jo dėka tapo ne tik judėjimu, o nuolatine kūrybine būsena. Jis išplėtė objekto ribas – menu galėjo tapti bet kas: veiksmas, klaida, pokštas, kasdienybės fragmentas. Tokioje terpėje Beuysas skleidė savo socialinės skulptūros idėją – ne kaip teoriją, o kaip gyvenimo praktiką.

Warholas ir Beuysas – du, atrodytų, radikaliai skirtingi pasauliai – iš tiesų susitinka ne tik geografiškai ar istoriškai. Juos suartina panašus jautrumas ir gebėjimas matyti meną ne kaip objektą, bet kaip procesą, ne kaip rezultatą, bet kaip vyksmą. Šioje sankirtoje slypi lietuviškas kodas – Meko žvilgsnis ir Mačiūno struktūra.