Praėjusių metų pabaigoje susitikome su šiuolaikinio meno, finansų ir technologijų srityse veikiančia eksperte Shirina Marquart. Jos patirtis plati – nuo darbo aukcionų namuose „Philips“, galerijoje Sankt Morico kurorte Šveicarijoje iki vadovavimo meno kūrinių tokenizacijos kompanijai „360X Art AG“ Frankfurte prie Maino. Ilgalaikė veikla meno rinkoje bei darbas su „Fluxus“ palikimu suformavo kritišką, bet kartu – labai atvirą pašnekovės požiūrį į meną kaip procesą, bendruomenę ir patirtį, o ne vien kaip į finansinį objektą. S. Marquart pasakoja apie tai, ko, jos manymu, trūksta šiandienos meno rinkoje, kodėl „Fluxus“ dvasia išlieka nepaprastai aktuali ir kaip eksperimentavimas, žaismingumas bei drąsa gali iš naujo įkvėpti tiek menininkus, tiek kolekcininkus ir institucijas.

Jūsų veikla apima meno, finansų ir technologijų pasaulius, kurie susijungia į vientisą darinį. Kas jus patraukė į šią hibridinę erdvę ir kaip ilgainiui keitėsi jūsų požiūris į skirtingas jos sritis?

Meno rinkoje pradirbau daugiau nei dešimtmetį. Ne tik klasikiniuose aukcionų namuose, vadinamojoje antrinėje rinkoje, bet ir pirminėje – galerijoje Šveicarijoje. Visgi supratau, kad man trūksta įvairovės. Visada mėgau darbuotis didesnėse komandose, nagrinėti teisinius ir finansinius klausimus, padėti struktūruoti konsignacijas. Visgi 2013-aisiais dar nebuvo įprasta atvirai kalbėti apie meną kaip apie turtą ar finansinį instrumentą.

Kai į mane kreipėsi bankas, užsiimantis meno kūrinių skolinimu bei paskolomis, suteikiamomis įkeičiant juos kaip užstatą, pamačiau galimybę mokytis ir sulieti dvi skirtingas rinkas, galinčias daug išmokti viena iš kitos. Manau, meno ekonomikai, norint augti, ypač trūko geresnių refinansavimo struktūrų, didesnio skaidrumo. Todėl pastaruosius 12 metų intensyviai siekiu sujungti šiuos du pasaulius – pasitelkdama tiek finansavimo produktus, tiek technologijas, su kuriomis dirbame kompanijoje „360X Art AG“.

Kokia asmeninė filosofija jus veda dirbant su istorinio meninio paveldo kolekcijomis ar pradedant naujas skaitmenines iniciatyvas?

Mano filosofija visada yra suformuluota kaip klausimas: kokią pažangą galima pasiekti ir ko galiu išmokti iš naujų technologijų ar kolekcijų? Esu didelė novatoriškų, net griaunančių nusistovėjusias normas strategijų gerbėja. Jos leidžia į rinką atnešti pokyčių, įkvepia naujas vystymosi kryptis.

Tomas Dragūnas, pašto ženklas, skirtas Jurgiui Mačiūnui, 2016, Lietuvos paštas

Viena iš jūsų specializacijos sričių — ,,Fluxus“ judėjimas, itin gerai žinomas Lietuvos auditorijai. Esate jį apibūdinusi kaip „pralenkusį savo laiką“. Kurie šio judėjimo aspektai šiuolaikiniame pasaulyje patys aktualiausi, svarbiausi?

,,Fluxus“ buvo antijudėjimas, priešprieša popmenui. Nors paprastai yra siejamas tik su dadaizmu, mano nuomone, jis gyvavo maždaug 1960–1990 metais. Apėmė performansą, pašto meną, poeziją, šiuolaikinę muziką, – būtent dėl tokio tarpdiscipliniškumo, humoro naudojimo ir buvo pralenkęs savo laiką. Šiandieninėje meno rinkoje dažnai trūksta žaismingumo, leng­vumo, o ,,Fluxus“ visada išliko laisvas nuo finansinių spekuliacijų, pinigų diktuojamų interesų. Todėl man asmeniškai tai yra vienas įdomiausių meno reiškinių. Jis absoliučiai įtraukus, kuriantis bendruomenę.

,,Fluxus“ ištrynė ribas tarp meno, muzikos, performanso ir kasdienio gyvenimo. Ko dabartiniai menininkai bei institucijos galėtų pasimokyti iš tokio radikalaus tarpdiscipliniškumo?

Menas gali egzistuoti be aukštai iškeltų barjerų, kuriuos reikia peržengti, norint patekti į jo terpę. Be to, jis gali egzistuoti ne tik „balto kubo“ erdvėje, bet ir bendruomenėje, draugystėje, net pačiame humore.

Kur matote „trūkstamą grandį“ tarp „Fluxus“ etoso ir dabartinės meno rinkos?

„Fluxus“ nėra lengvai prieinamas – norint jį patirti, būtina įdėti pastangų: skaityti, klausytis muzikos, gilintis į manifestus ir kt. Kuo daugiau mokaisi, tuo įdomesnis jis tampa.

„Fluxus“ darė įtaką elektroninei muzikai, kvestionavo socialines normas. Kaip ši eksperimentavimo dvasia gali performuoti nūdienos kūrybinę ekonomiką?

Perkeičiant nusistovėjusią tvarką taip, kad pirmiausia būtų galvojama ne vien apie finansinį aspektą ar galutinį rezultatą, bet apie patį procesą – veikimą, džiaugsmą ir augimą, kurie iš jo kyla.

Esate minėjusi, kad dabartinėje meno rinkoje trūksta kažko esminio. Kas, jūsų manymu, buvo prarasta?

Šiandienos kolekcininkai ir galerininkai jaučiasi labai nesaugūs. Šiuolaikinio meno pasauliui tampant rinka, jis prarado pasitikėjimą savimi. Kai pinigų bei turto aspektai nustelbia džiaugsmą stebėti ir patirti meną, mokytis iš jo, drąsiai kolekcionuoti, regime panašias kolekcijas, tuos pačius patarėjus. Būtent dėl to susidomėjimas ilgainiui blėsta.

Kartą esate sakiusi, kad ,,Fluxus“ ir jo dvasia užpildo trūkstamą meilės pačiam menui spragą, priešingai nei perdėtas dėmesys aukštų kainų pardavimams bei pinigų srautams. Kaip ,,Fluxus“ tą sugeba šiandien?

„Fluxus“ sugebėjo išlikti pogrindyje ir ištikimas sau. Meno rinka daugelį metų jį ignoravo, palikdama nišiniu reiškiniu, tačiau kai jis atrandamas, nebeįmanoma sustoti. Imi ieškoti sąsajų ir ryšių.

Milan Knížák, eksperimentinė garso meno serija „Sunaikinta muzika“, apie 1963–1965

Žurnalų bei laikraščių antraštėse dominuoja itin aukštos kainos ir „trofėjiniai“ pardavimai. Kaip tai veikia platesnę ekosistemą – nuo kylančių menininkų iki kolekcininkų bei institucijų?

Žudo įvairovę, riboja menininkų, galerininkų potencialą. Pats menas negali būti vertinamas vien pagal kainą – ir niekada nebus.

Ar manote, kad kylančios kainos iškreipia meninę vertę, ar jos gali sugyventi su labiau eksperimentinėmis, nekomercinėmis praktikomis?

Nuostabu, kad jos gali sugyventi. Aukštos kainos yra tam tikras momentumas, tačiau jos netrukdo kūriniams egzistuoti šalia nekomercinių praktikų.

Kokią atsakomybę didžiosios galerijos, muziejai ir finansinės institucijos turi formuojant sveikesnę, intelektualiai gyvybingesnę rinką?

Galerijų, muziejų ir finansinių institucijų atsakomybės yra visiškai skirtingos. Galerijos turi galią kurti įvairialypes programas, tačiau dažnai jas veikia įtakingos meno mugės, globalios veiklos kaštai. Muziejų atsakomybė – institucinė, bet jie neretai stokoja finansavimo, todėl jų įtaka silpnėja. Manau, ateityje vertėtų permąstyti, kas yra muziejus, kaip jis galėtų būti kuriamas ir valdomas, kad įtrauktų jaunesnes kartas, – čia slypi didžiulis potencialas naujai koncepcijai. Finansinės institucijos linkusios pasitelkti meną kaip rinkodaros priemonę; tai naudinga meno rinkai, tačiau jų atsakomybė paprastai lieka paviršutiniška.

Kaip pradedančiuosius kolekcininkus būtų galima geriau šviesti apie istorinį kontekstą, meninę riziką ir ilgalaikę kultūrinę vertę?

Labai geras klausimas, nes didelė dalis informacijos meno rinkoje vis dar yra sunkiai prieinama, kitaip tariant, šešėliuose, ir dažniausiai perduodama vyresnės kartos kolekcininkų ir galerininkų. Būtina tiesti tiltus, gerinti prieinamumą jaunesniems kolekcininkams, taip pat greta finansinių interesų parodyti papildomą kultūrinę, istorinę vertę.

Kaip įsivaizduojate meno rinkos ekosistemą po 10–20 metų – kūrybos, nuosavybės, auditorijos ir technologijų požiūriu?

Meno rinka susidurs su dideliais, bet teigiamais griaunančiais pokyčiais. Iš beveik vidur­amžiškos, visiškai praleidusios „Web 2.0“ ir elektroninę prekybą, jai teks vystytis į ištisą pasaulį, kuriame menas gali būti turtas, tokenizuojamas ar naudojamas kaip užstatas paskolai gauti. Man šie nauji judėjimai atrodo labai įkvepiantys ir novatoriški, tačiau juos būtina valdyti atsakingai, tinkamai pasirinkus prioritetus.