Kartais menininko archyvas pasako daugiau nei bet kuris interviu. Jame lieka ne tik kūriniai, bet ir jų tarpusavio ryšiai, pasiklydę sumanymai, netikėti pasikartojimai ir idėjos, kurios po daugelio metų sugrįžta nauju pavidalu. Būtent nuo tokio rinkinio peržiūros prasidėjo ir mūsų pokalbis su Jurga Šarapova. Fotografijos, plakatai, senų parodų fragmentai, objektai ir jų istorijos. Kol mėginau susigaudyti tarp daugybės kūrinių, jų personažų, medžiagų ir motyvų, Jurga juos komentavo tarsi pati pirmą kartą matytų: ne aiškindama, o iš naujo atrasdama jų ryšius ir prasmes.

UNDINĖ, 2004. Audimas, siuvimas. Tekstilė, medvilnė, viskozė, vario viela, 55 × 70 × 46 cm

Archyvo „perkratymas“ tapo savotišku raktu į Šarapovos kūrybos logiką: atsiskleidė ne chronologiška menininkės biografija, bet gyvas, nuolat kintantis pasaulis, kuriame kiekvienas kūrinys yra dar vienas žingsnis į nežinomą teritoriją. Todėl vietoj įprasto nuoseklaus interviu mūsų pokalbis virto klaidžiojimu po vaizdų, medžiagų ir asociacijų labirintą.

Šiuolaikinio meno evoliucijoje nesunku įžvelgti aiškią opoziciją, dvi skirtingas nuostatas: vieni meną politizuoja ir socializuoja, tikėdami, jog kūrėjas privalo reaguoti į visuomenės kaitos procesus, o kiti pabrėžia autoriaus autonomiją ir saviraiškos teisę, nepaisant politinių tikslų ar ideologijų. Šarapova primena, kad menas didžiąją savo istorijos dalį buvo neatsiejamas nuo užsakovo, pirkėjo ar tam tikrų bendruomenės lūkesčių, tačiau jai įdomiausia tai, kas gimsta be nurodymo iš šalies, tik iš vidinio poreikio ir smalsumo.

Pašnekovė pripažįsta, kad negalėtų kurti tik vienos rūšies meno. Jai svarbu leistis į savęs tyrinėjimą, sekti paskui vidinius impulsus ir iš naujo apmąstyti procesą. Kartais jis primena susidūrimą su kažkuo baugiu: iš pradžių kyla baimė, sumišimas, net noras „rėkti“, vėliau paaiškėja, kad tai tėra dar viena jos pačios dalis, kupina energijos ir gyvybės.

Šarapovos teigimu, kūryba padeda išlaisvinti stiprias emocijas ir taip išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Tai nėra tik spontaniškas emocijų demonstravimas – veikiau būtinybė suteikti joms formą. Tik pabaigus darbą, atsiranda galimybė judėti toliau.

Menininkė kritiškai vertina kuratorių, kritikų, galerininkų, žiūrovų bandymus riboti kūrėjo raišką ir primesti jam vieną teisingą veikimo būdą. Ji ne kartą girdėjo patarimus atsisakyti tam tikrų motyvų, pamėgtų „žmogeliukų“, susitelkti tik į tapybą, tekstilę, vieną konkretų žanrą ar sritį. Autorės manymu, niekas negali nurodyti, kaip menininkas turi dirbti. Kūryba prasideda tada, kai žmogus leidžia sau sekti vidiniais impulsais, net jei jie atrodo keisti, neadekvatūs, kitiems nepatogūs ar sunkiai paaiškinami. Būtent ši laisvė ir yra svarbiausia jos meninės praktikos sąlyga.

Esu įsitikinęs, jog menas yra susaistytas su psichologija ir filosofija, net jei pats kūrėjas to sąmoningai nesiekia. Juk viskas vienaip ar kitaip kyla iš žmogaus vidinių būsenų, patirčių, baimių, troškimų ar konfliktų. Meną turėtume laikyti savita metakalba – tokia, kuri veikia ne dėl sąvokų ar loginių argumentų, o vaizdiniais, formomis, medžiagomis, ritmu ir emocijomis. Šarapovos menas būtent toks – apgaulingai jaukus, skausmingai tiesmukas ir sykiu ypatingai nuoširdus. Daugelį minėtų vidinių būsenų ir gyvenimiškų patirčių autorė transformuoja į objektus, žmogučių figūrų – totemų – sankaupas, tekstilines struktūras, sutankintas mažų savarankiškų objektėlių (ne detalių!) instaliacijas.

GREBLĖ, 2010. Audimas, siuvimas. Tekstilė, medvilnė, viskozė, 124 × 62 × 15 cm

Įdomu, ar kūrybą ji suvokia kaip tam tikrą psichologinį asmenybės virsmą, būdą pažinti save ir išversti tai, kas vyksta viduje, į kitą – vizualinę ir materialią – kalbą. Ar menas – savotiška savęs at(pažinimo) forma? Autorė griežtai nesutinka savo kūrybą prilyginti psichologinei praktikai ar terapijai. Pasak jos, šios mokslo srities tikslas – padėti žmogui prisitaikyti prie esamos socialinės tvarkos, suprasti save, integruotis į visuomenę, kurti santykius, rasti darbą, saugumą ir vidinę pusiausvyrą. „Menas yra menas, o terapija labai toli nuo jo – kitas laukas. Jokių ten terapijų ir edukacijų, kiek galima kabinti ant to meno viską?“ – teigia J. Šarapova.

Sukurtą darbą ji priima kaip įvykį, tarsi pagimdo jį ir paleidžia savarankiškam gyvenimui, nesiekia grįžti prie jau išmoktų dalykų ir įteisinti savo stilių. Atsiradus kūriniui, jos dėmesys bemat krypsta kitur, dailininkė eksperimentuoja, nerimsta. Jurga pabrėžia, kad jos meno pasaulyje neveikia įprasta ekonominė logika. Jei kūryba būtų grindžiama užsakymais ar aiškiai apibrėžtais tikslais, kaip pati juokauja, ji galėtų tiesiog organizuoti procesą ir paskirstyti užduotis kitiems.

Paklausiau autorės apie algoritmą kaip sąvoką – ne technologine ar griežtai matematine prasme, bet kaip būdą kalbėti apie personalinių kodų ar taisyklių rinkinį, leidžiantį vidiniam chaosui virsti fizine, apčiuopiama struktūra. Pasak Jurgos, instaliacijoms skirti objektai neatsiranda iš išorinių impulsų, sąmoningai pasirinktų pavyzdžių ar siekio ką nors iliustruoti. Jai svarbiausia nuolatinis veiksmas: siūti, jungti, kaupti, kartoti. Menininkė teigia nieko nekopijuojanti, tačiau bandymai racionaliai paaiškinti, iš kur atsiranda vienas ar kitas pavidalas, dažniausiai pasirodo bevaisiai. Vos tik mėginama pagauti mintį ar ją suformuluoti, ji išslysta ir pasimeta asociacijų sraute.

Kūrinių gimimas – lėtas ir fiziškai sunkus. Kartais per dieną pavyksta pasiūti vos keletą smulkių elementų, o sudėtingesnės kompozicijos formuojasi metų metus. Būtent ši įtampa tarp pirminio impulso ir fizinių galimybių jai atrodo viena svarbiausių patirčių. Galbūt todėl daugelis jos kuriamų objektų ilgainiui įgauna antropomorfinių bruožų. Iš audinių, mazgų, siūlų ir įvairių „pakeliui“ rastų medžiagų ima ryškėti fragmentai – burna, akis, nosis, ausis. Veidas žmogui yra savotiška tvirtovė, pirmoji riba tarp savęs ir kito. Todėl šis motyvas dominuoja Jurgos darbuose kaip apsaugos, pažeidžiamumo ir tarpusavio santykių metafora. „Įsivaizduokite, jeigu aš liesčiau ar ką kito daryčiau jūsų veidui, koks būtų atsakas?“ – klausia Šarapova.

Man nejauku. Ypač kai matau, jog instaliacijose susiburia, transformuojasi, mutuoja įvairūs personažai – boksininkai, skalbėjos, moterys, karaliai ar keisti pusiau atpažįstami veikėjai. Svarbu, jog jie nėra kuriami kaip alegorijos ar klasikinės kultūros simboliai. Stenografuoju: „Boksininkas dėvi pirštinaites, nes gina savo gralį, kitas fruktas trikampe kepuryte – tai Napoleonas, trečias kabo ant vos matomos gijos – tai mauduolė. Imperatorius dėl jos daro viską. Juk ji yra dauginimosi aparatas. Kaip paprastai viskas atrodo. Daugiau nieko. Nereikia dirbtinai kurti jokių prasmių.“ Pradedu suprasti, kad šių veikėjų santykiai rutuliojasi beveik spontaniškai, paraleliniame pasaulyje, kurį menininkė veikiau stebi, nei kontroliuoja.

KRIAUKLĖ iš ciklo „Dubens dugnas“, 2014. Siuvimas. Tekstilė, sintetinis audinys, 36 × 37 × 18 cm

APSIŠAUKĖLĖ ZOJA

Peržvelgus Šarapovos kūrybos recenzijas, susidaro įspūdis, kad jose aptariama ne viena, o kelios skirtingos menininkės. Vieni kritikai jos darbus aiškina kaip feminizmo apraišką ar socialinę kritiką, kiti juose mato mitologinius, psichologinius ar net antropologinius sluoksnius. Įdomu, kaip pati autorė jaučiasi skaitydama tokias interpretacijas – ar atpažįsta jose save. O gal menotyrininkai pasakoja savas istorijas, kurios egzistuoja jau nebe kūrėjos valioje? Jurgos nuomone, kiekvienas žiūrovas ar tyrėjas turi teisę matyti tai, ką mato. „Aš nesikišu. Tai jų darbas. Tegul rašo, ką nori“, – ji pabrėžia, kad nesiekia reguliuoti ar keisti kitų nuomones.

Kalbėdama apie savo meninį pasaulį, ji primena ir vieną iš savo alter ego – Zoją Cinober. Šiuo slapyvardžiu Jurga pasirašinėja tik tam tikrus kūrinius (Zoja – modernizmo laikų dailininkė), pavyzdžiui, didelio formato tapybos darbus ant faneros, atliktus akriliniais dažais ir plunksna. Taip autorystė tampa žaidimu, leidžiančiu išskaidyti kūrėjos tapatybę į savotiškus veikėjus. Paklausta, kodėl Zoją Cinober ji vadina apsišaukėle, Jurga atsako trumpai ir ironiškai: „Todėl, kad ji neverta.“ Šis personažas susijęs su Nykštuku iš Wilhelmo Hauffo pasakos – kuprotu ilganosiu, kurį visi laikė ypatingu ir nuostabiu dėl antgamtinių savybių, nors tikrovėje jis tebuvo raganos užburtas smalsus vaikis. Menininkei ši istorija regisi nepaprastai taikli, nes atskleidžia, kaip lengvai kuriami autoriteto ir vertės mitai.

Kalbėdama apie Zoją Cinober, menininkė pabrėžia, kad tai atskiras kūrybinis balsas, turintis savą logiką ir teritoriją. Šioji nėra vien kaukė ar žaidimas – veikiau savarankiška figūra, leidžianti pasidalinti autorystę ir pažvelgti į kūrybą iš skirtingų perspektyvų. Prisiminusi ankstesnį savo teiginį, kad pati norėtų virsti objektu parodoje, Šarapova tik nusijuokia: jos manymu, juo yra tapusi jau seniai. Svarbiausia išlikti smalsiai ir nenustoti stebėtis tuo, kas vyksta. „Jeigu būčiau praktiška ir norėčiau uždirbti pinigų, už mane galėtų dirbti Zoja“, – juokauja ji. Tačiau, priduria, jos alter ego tingi dirbti.

GULBĖ iš ciklo „Dubens dugnas“, 2014. Siuvimas. Tekstilė, sintetinis audinys, 21 × 19 × 52 cm

Be Zojos neišsiversi. Motyvai, formos ir medžiagos nuolat migruoja, transformuojasi, peržengia laikmečių, stilių, tendencijų ribas ir grįžta naujais pavidalais. Šiuo požiūriu tekstilė yra itin patogi medžiaga – ją galima ardyti, perdirbti, persiūti, suteikti jai naują gyvenimą. Šarapova pasitelkia paradoksalią metaforą: Bombyx mori – jos kūrybai svarbų naminio šilkverpio įvaizdį. Menininkės teigimu, tekstilė per ilgą savo raidą ne kartą buvo pasiekusi aukščiausią kultūrinio pripažinimo tašką, ypač gobeleno tradicijoje, kai buvo prilyginta tapybai ir įgijo svarbų statusą vaizduojamųjų menų hierarchijoje. Tačiau būtent šis pripažinimas, anot autorės, slepia ir tam tikrą stagnacijos grėsmę. Šį procesą ji lygina su šilkverpiu, kuris, susisukęs kokoną ir pasiekęs savo biologinės egzistencijos tikslą, neišvengiamai artėja prie pabaigos. Taip ir tekstilė, institucijų pripažinta bei estetiškai užbaigta, rizikuoja prarasti gyvybingumą, eksperimentavimo drąsą ir užsidaryti savotiškame kultūriniame kokone. Bombyx mori, 2022 m. tapęs parodos pavadinimu, menininkės kūryboje veikia kaip daugiasluoksnis vaizdinys, suaudžiantis tekstilės kilmės, trapumo, priklausomybės, kismo ir pažeidžiamumo temas. Drugelio lerva tampa kultūrinių sistemų gyvybės ciklo bei jų nykimo alegorija.

TVIRTOVĖ IR SKALBĖJA iš ciklo „Mitologiniai prietaisai“, 2017. Siuvimas. Tekstilė, medvilnė, viskozė. Dviejų dalių asambliažas, 10 × 66 × 33 cm ir 120 × 28 × 30 cm

ŽVILGSNIAI IŠ ARTI

Šarapovos darbai traukia ne tik vaizdu, bet ir taktiliškumu – siūlėmis, audinio sluoksniais, kailiais, tekstilės paviršiais, netikėtomis medžiagomis, kurias žiūrovui beveik fiziškai norisi paliesti. Žiūrint į jos meno objektus atrodo, kad vien akimis jų nepakanka patirti. Galbūt lytėjimas Jurgos ekspozicijose yra ne paikas žiūrovo geismas, kurį muziejai ir galerijos paprastai draudžia, o viena iš meno pažinimo formų? Regis, jos objektai patys gundo ranką – tarsi kviestų prieiti arčiau, „patikrinti“ paviršių, pajusti faktūrą. Prisilietimas čia ne mažiau svarbus nei žvilgsnis.

„Ne, ne. Tik nepradėkite sakyti, kad mano darbai yra taktiliški. Tokią sąvoką pritaikyti galima, tarkim, per atidarymus panašių nesąmonių klausinėjančios ponios papams. Sakau jai: Tamsta, čia viskas aišku. Papai turi labai konkretų santykį su lietimu, turi ar gali būti liečiami, t. y. jums pačiai rinktis. O mano kuriami daiktai NĖRA taktiliški. Jie ne(si)prašo būti liečiami, negundo ir ne­flirtuoja. Žmonės dažnai supainioja medžiagos fizines savybes su iliuzija. Jeigu kūrinys pasiūtas iš minkšto audinio, verptas, sluoksniuotas, visiems būtina jį liesti! Bet tai žiūrovo fantazija, ne kūrinio poreikis. Dirbu su tomis medžiagomis todėl, kad jos man reikalingos išraiškai. Ne tam jas renkuosi, kad kas nors glostytų. Tad mane visada juokina žiūrovo noras viską paversti jutimine patirtimi. Ne kiekvienas daiktas trokšta kontakto. Yra objektų, kurie nori būti matomi. Yra tokių, kurie nori būti apeinami ratu. O yra tokių, kurie apskritai nieko nenori.“

Daugelis Jurgos objektų atrodo kaip savotiškos prieglobsčio vietos. Jie primena kokonus, kaukes ar apsauginius apvalkalus, kurie kažką saugo ir laiko savyje. Todėl kyla asociacijos su ritualais, talismanais ar kitomis formomis, padedančiomis susitarti su tuo, ko nepažįsti, kas baugina. „Menas man tėra liekamasis produktas. Kaip šilkverpio kokonas. Jis ten tiesiog gyvena, o mes paskui bandome iš jo išspausti prasmes. Imu tą asociatyvią energiją ir fiziškai įsiuvu ją darbuose. Į mano kūrinius parodose reikia žiūrėti iš arti. Iš labai arti. Prizūminti gyvenimą. Kai žvelgi iš toli, pradedi viską taisyti, aiškinti, teisti. Kai prieini prie pat, pamatai siūlę, mazgą, kreivumą, randą. Ir tada lengvo sprendimo pojūtis, noras dalinti patarimus išgaruoja. Pagalvokite: mes vieni su kitais elgiamės siaubingai. Aiškiname, kad žinome, kas tam drugeliui šilkverpiui geriau. Kad reikia sunaikinti kokoną dėl grožio – išausti šilkinį audeklą. Kad reikia paaukoti jo apsaugą dėl mus tenkinančio rezultato. O gal turėtume tiesiog atsimerkti, laukti, kol išsiris tobulas drugelis? Žmonės akli – kalba, sprendžia, diskutuoja, nemato. Praregėk! Visas mano darbas sako tą patį – atsimerk ir pažiūrėk. Įvertink ne idėją, ne teoriją, ne gražų paviršių. Vertink tai, kas yra šalia“, – kalba Šarapova.

„Grožis manęs neveža, – pripažįsta autorė. – Domina energija, tai, kas žmogų ėda iš vidaus. Todėl tiek metų siuvau tuos žmogeliukus, naudojau lininio audimo metimą, siuvau iš šilko, iš plauko plonumo siūlų. Bet kokie kiti verpalai regėjosi per stori. Jokia čia meditacija, tai būtų nuobodu. Mano kūryba – įnirtingas darbas, po kurio skauda sąnarius. Neprisiriškite prie mano motyvų. Ne pirmąsyk manęs klausia, kodėl nebedarau žmogeliukų. Todėl, kad man dabar viskas gerai. Anuo laiku buvo kitaip. Kūryba veikė kaip savidestrukcija. Įsivaizduokite: trejus metus siuvu tūkstančius figūrėlių ir naikinu save. O kūrybiniai fontanai trykšta į visas puses – noriu piešti, kurti objektus, vaizdus, bet paklūstu pradėtam monotoniškam veiksmui. Kitas žingsnis – tik tada, kai kūrinį pabaigsiu?! Tuo periodu kovojau su savo demonais. Kartojau jiems: Ėskite, ėskite, suėskite mane! Ir mes labai gerai sugyvenome. Visi sako, kad turiu daug energijos. Žinoma, turiu. Mano demoniukai dirba man. Kaip maži sraigteliai. Todėl ir tie darbai vaizduoja tai, kuo nepavyko tapti, nors reikėjo: žmona, mama. Labai stengiausi. Tenka pripažinti, didelė mano kūrybos dalis – nuolatinis bandymas tapti tuo, ko iš tavęs tikimasi, ir, žinoma, suprasti, kad man šito ne-rei-kia.“

GRALIO KAULIUKAI iš ciklo „Mitologiniai prietaisai“, 2014. Siuvimas. Tekstilė, medvilnė, viskozė, 9 × 6 × 11,5 cm ir 11 × 8 × 7,5 cm

SKALBĖJA iš asambliažo „Tvirtovės ir skalbėjos“, 2017. 20 × 8,5 × 11 cm

KULTŪROS PARIBIŲ ŠAMANĖ

Jurgos tekstilinės kaukės bei pagalves primenantys objektai nėra skirti reprezentacijai ar persikūnijimui į kitą asmenį. Veikiau tai priemonės patirti savotišką vidinės erdvės – tarsi asmeninės galerijos – prabangą, t. y. būseną, kurioje, nepriklausomai nuo aplinkybių, žmogus gali atrasti saugią ir patogią erdvę tik savyje. Šios kaukės dėvimos ant pečių, apgaubia galvą, susiaurina regėjimo lauką, tačiau kartu suteikia netikėtą komforto jausmą. Žvelgdamas pro mažas angas žiūrovas pasaulį regi kitaip: fragmentiškai, tik jam skirtą „kažko“ asmeniško gamą, diapazoną.

Šarapovos kūryboje svarbi vieta tenka dauginimui ir kaupimui. Tai įrodo šimtai mažų tekstilinių elementų, kuriuos ji vadina kukliai: blyniukais. Menininkę domina ne tiek atskiro elemento reikšmė, kiek jo kuriamas intensyvumas. Kai mažų formų prisikaupia daug, jos virsta objektu, kurio esmė slypi ne detalėje, o visumos energijoje. Tačiau fiziką ir chemiją palikime paraštėse. Linkčiau pakalbėti apie alchemiją ir metafiziką. Antai autorė, atidarinėdama failus, sustoja ties viena figūra – eiline Zojos išdaiga, padabinta tartum votais, kuriuos autorė juokais vadina fetišais. „Jai kabinu juos aš. Meldžiuosi jai“, – šypsosi menininkė ir išsyk priduria, kad Zoja iš jos nuolat reikalauja: Pirmyn, pirmyn, įveik, pranok mane!

Carlo Gustavo Jungo požiūriu, fetišiniai objektai gali tapti kolektyvinės vaizduotės nešėjais, į kuriuos projektuojamos mintys, troškimai ir patirtys, sunkiai pasiduodančios tiesioginei raiškai. Jurgos kūryboje jie veikia kaip savotiški tarpininkai tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tarp asmeninės patirties ir jos materialaus pavidalo. Tačiau kodėl žmogui apskritai reikalingi tokie tarpininkai? Kodėl santykis su tikrove taip dažnai mezgamas ne tiesiogiai, o per daiktus, simbolius ir vaizdinius?

Šarapova kūrybinį procesą apibūdina ne kaip sąmoningą kontrolę, o veikiau kaip tarnystę vaizduotei – veikėjui, diktuojančiam kryptį. Pasak menininkės, šis vidinis padaras veikia anapus racionalumo ribų, todėl jo vaidmuo dažniau primena ne vadovavimą, o nuolatinį kūrybinės energijos palaikymą ir puoselėjimą.

Jurgą domina ir tai, kas paprastai atmetama kaip pernelyg deklaratyvu, banalu ar apsimetėliškai reikšminga. Jos dėmesį traukia įvairios pretenzijos į moralinį, politinį ar estetinį autoritetą, tačiau ne tam, kad jas patvirtintų, o kad patikrintų jų tvarumą. Todėl svarbią vietą jos kūryboje užima ironija ir autoironija, nuolatinis dialogas su savimi, savo įsitikinimais ir žiūrovu. Rimta menininkė ir kartu žiniuonė, burtininkė ir ragana, garbinanti savo pačios sukonstruotus pasaulius, ji vienu metu kuria ir griauna, masina ir provokuoja.

Neatsitiktinai parodos „Barelyna“ ašimi tampa paklaida – nukrypimas nuo normos, netikėtai atveriantis naujas prasmes. Pats pavadinimas siejasi su vaikyste, santykiu su tėvu, bendrais judviejų juokais ir brangiais prisiminimais. Tokie žodžiai veikia kaip emociniai detonatoriai – išskelia ne vieną atminties blyksnį ir išjudina ištisus asociacijų tinklus. Paklaida čia tampa ne klaida, kurią reikia ištaisyti, bet galimybe trumpam ištrūkti iš kalbos, logikos ar socialinių susitarimų rėmų.

Menininkė prisipažįsta besidžiaugianti, kai pavyksta išgirsti ar sukurti kalbinę paklaidą, ypač lietuvių kalboje, kuri dėl savo gramatinės struktūros atrodo gana griežta. Ją domina netikėtos žodžių formos, pasislinkusios reikšmės, neįprastos sakinių konstrukcijos. Būtent tokie netyčiniai nukrypimai dažnai sukelia juoką – tą trumpą akimirką, kai įprasta tvarka sutrinka ir pasaulis staiga pasirodo šiek tiek kitoks.

Ar Jurgai apskritai reikalingas žiūrovas? Pasakodama apie vieną savo objektų – iš audinių susuktą tvirtą žiedą – ji prisimena žmonių reakcijas. Paklausta, iš ko sukurtas šis darbas, kartais juokaudama atsakydavo, kad tai žydų oda. Menininkę domino ne pati provokacija, o tai, kas įvyksta po jos. Vieni nusijuokdavo, kiti sutrikdavo, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie rimtai perklausdavo, ar tai tiesa.

Šarapovą domina akimirka, kai žmogus apsisprendžia tikėti arba netikėti tuo, ką girdi. Tokiose situacijose atsiskleidžia ne tiek pats kūrinys, kiek žiūrovo mąstymo būdas, jo vaizduotė, išankstinės nuostatos ir pasirengimas priimti tai, kas akivaizdžiai balansuoja tarp fakto ir fikcijos. Todėl žiūrovas menininkei svarbus ne kaip pasyvus stebėtojas, o kaip aktyvus prasmės kūrimo dalyvis.

Autorė ironiškai mesteli: „Jeigu nori mąstyti, prisigalvoti, prašom. Tačiau man nereikia nuomonių vien dėl jų pačių. Na, panašu, jog neretai lankytojas ateina į parodą a priori pasiruošęs kalbėti. Pripuolęs bemat klausia: kodėl, kas, kur, ką tai reiškia. Tarsi būtų atėjęs ne į ekspoziciją, o į apklausą.“

SKALBĖJA ANT LEDO iš ciklo „Mitologiniai prietaisai“, 2017. Siuvimas. Tekstilė, medvilnė, viskozė, 23 × 16 × 24 cm

Jurga laikosi nuostatos, kad žiūrovas turi suprasti, jog įžengė į kito žmogaus teritoriją. Į svetimą pasaulį, kuriame neprivaloma vaikščioti ant pirštų galiukų, bet nereikia ir šeimininkauti. Yra žmonių, kurie moka žiūrėti. Jų reta, tačiau egzistuoja. Menininkė dalijasi prisiminimais: „Dirbdama parodose tokius atpažįstu iš karto. Jie nesiveržia kalbėti. Jie grįžta. Ne toleruoti, tačiau vertinti ir suprasti.“ Ji mena vieną užsienietį, iš pirmo žvilgsnio atrodžiusį tarsi atsitiktinis praeivis. Tačiau buvo akivaizdu, kad jis užaugęs kultūroje, kurioje menas ne tik priimamas, bet ir vertinamas kaip patirtis, reikalaujanti laiko. Po pirmojo apsilankymo pasiteiravus, ar patiko paroda, jis atsakė: „Dar nežinau.“ Šis atsakymas Šarapovai pasirodė genialus. Žmogus sugrįžo dar kartą. Ir dar. Po penkto apsilankymo tarė: „Ne… čia viskas apie mirtį.“ Jurga sutinka – mirties tema tuo metu jos darbuose iš tiesų buvo svarbi. Nors kūdikių, moterų figūros ir išorinis kūrinių grožis dvelkė švelnumu, po paviršiumi slypėjo visai kiti klausimai. Ši istorija tik sustiprino jos įsitikinimą, kad meno suvokimas reikalauja laiko. Kartais tam neužtenka vieno apsilankymo parodoje, gebėjimo pabūti nežinioje, neapibrėžtumo būsenos, neskubant priimti galutinio sprendimo. Tas pats galioja ir gyvenimui. „Esu laiminga, kai pasikraunu ir kai išsikraunu. Gal tai skamba banaliai, tačiau kaifuoju, kai nieko neskauda: tada stipriausiai jaučiu būties intensyvumą. O ramybės nemėgstu“, – šypsosi menininkė.

Kompiuterio ekrane dar lieka atverti aplankai: Zoja. Bombyx mori. Žmogeliukai. Barelyna. Vieni projektai baigti, kiti dar tik pradėti, treti, regis, jau seniai gyvena savarankiškai ir nebeklausia nei autorės, nei žiūrovo leidimo. Šarapovos kūryboje nėra galutinio taško. Vos tik forma nusistovi, ji ima irti, daugintis, virsti kažkuo kitu. Vienas motyvas išaugina kitą, personažas užleidžia vietą naujam. Zoja pakeičia Jurgą, Jurga ginčijasi su Zoja, o tarp jų įsiterpia šilkverpis, nertinis žmogeliukas, kaukė ar dar koks nors iš pasąmonės išniręs padaras, su kuriuo taip ir nespėjau susipažinti. Laikas čia svarbus. Kūriniai ne tiek užbaigiami, kiek transformuojami. Jie grįžta naujais pavidalais, persikelia iš vienos medžiagos į kitą, mezga vis naujus ryšius. Tarsi fraktalas, kurio kiekviena dalis slepia būsimos formos užuomazgą.

Vakarėjo. Už lango gyvenimas, cituojant pačią Jurgą, gyveno savo gyvenimą. Automobiliai judėjo savais maršrutais. Žmonės grįžo namo. Kažkas rašė projektus. Skubėjo. Vėlavo. O Jurga mintyse konstravo būsimą kūrinį: iš klaidų, užsispyrimo ir tų keistų vidinių balsų, kurių dauguma mūsų stengiamės negirdėti.

Gal todėl jos kūryba ir palieka tokį savitą įspūdį. Menininkė nesiekia būti iki galo suprasta. Ji nesiveržia tapti nei savo teorijos iliustracija, nei madingų temų įkaite. Tiesiog auga, kinta. Ir kol mes mėginame paaiškinti jos darbus, kažkur jau formuojasi kitas pasaulis. Nauja istorija.