Vasaros pradžioje „Contour Art Gallery“ atidaryta ką tik Vilniaus dailės akademijos magistro diplomą apsigynusios tapytojos Kotrynos Onaitytės paroda „Tokie laikai: Elada 1.0“. Ekspozicija mus sugrąžina į du paskutinius praeito amžiaus dešimtmečius. Tai galėtų būti tąsa to, ką savo romane „Pietinia kronikas“ vaizdavo rašytojas Rimantas Kmita, nes veiksmas rutuliojasi ne kur kitur, o būtent Šiauliuose. Lietuvoje tuo metu dar nebuvo nei „Gym Plius“, nei „Lemon gym“, nei „Forum Palace“, nei „Impuls“, nei „Sportgates“… Anuomet dviračių industrija garsėjęs miestas turėjo legendinę štanginę „Elada“, kuri sutraukdavo per du šimtus nuolatinių lankytojų. Sako, tarp jų buvusi ir ne viena Šiaulių kriminalinio pasaulio žvaigždė, negana to – manoma, kad kelios jų jau ne vieną dešimtmetį ilsisi po žeme… Taigi, štai toks sodrus, vienu metu ir gąsdinantis, ir traukiantis kontekstas žadino menininkės smalsumą ir siekį pažinti savo tėvų, lankiusių „Eladą“, kartą, jos aplinką. Videokasetėse įrašyti treniruočių vaizdai tapo itin dokumentišku šios parodos, liudijančios devintąjį ir dešimtąjį dešimtmečius, artefaktu.

Dulkių nerinkim! 2024. Aliejus, grafitas, drobė, 100 × 100 cm

Sovietmečiu viešai draudžiamas, iš pogrindinių rūsių, kareivinių ir kalėjimų atėjęs kultūrizmas Atgimimo ir Nepriklausomybės aušroje buvo daugiau nei sportas, o raumeningas kūnas – ne tik tos epochos estetinis idealas. Jis buvo statuso, galios, apsaugos ir išlikimo permainų laikais priemonė. Jaunosios kartos tapytoja K. Onaitytė parodoje tyrinėja šią specifinę miesto subkultūrą, susiformavusią rūsiuose įrengtose štanginėse, kur VHS kasečių herojų įkvėpti šiauliečiai savadarbiais treniruokliais augino raumenis ir kartu formavo naują fiziškumo etiką bei estetiką. „Tuo metu mes neturėjome nieko – nei daug pinigų, nei užsienietiškų automobilių, nei garsiais prekių ženklais išmargintų „firminių“ drabužių, nei privataus nekilnojamojo turto, nei kitų Vakarų pasauliui būdingų gyvenimo atributų, kuriais galėtume didžiuotis ir patraukti merginų dėmesį. Kas beliko? Būti išskirtiniam ir kietam savo treniruotu kūnu. Tokios amerikiečių kultūrizmo žvaigždės kaip Arnoldas Schwarzeneggeris ir Ronnie Colemanas mums buvo kaip dievai“, – taip savo jaunystės raumenų kulto epochą apibūdina dailininkės tėtis Linas Onaitis.

K. Onaitytės tapybos darbuose ir skulptūrose vis dėlto netenka užuosti štanginės prakaito kvapo, kaip ir nepavyksta pajusti fizinio sunkumo, treniruoklių svorio. Tačiau autorė papildo ekspoziciją videoinstaliacija, kurioje girdima sporto klubui būdinga akustinė atmosfera: raumenis pumpuojančių personažų kvėpavimas, stenėjimas, numetamų štangų garsai. Menininkė prisiminimus rekonstruoja iš savo – šių dienų Z kartos – vertybinių pozicijų. Grįžtančias vaikystės refleksijas fiksuoja pasitelkdama ironiją, tarsi iš šalies stebėtų kultūristus ir su švelnia šypsena klaustų: „Na na, ir kas iš to?..“ Regis, prie „štanginės reikalų“ menininkė liečiasi moteriškai trapiai, tarsi netyčia patekusi į vyrišką savo tėvų kartos teritoriją. Tačiau, kad ir kiek jos žvilgsnyje būtų vaikiško smalsumo, tą pasaulį ji stebi ir apmąsto neįtikėtinai pagaviai. Kita vertus, jos tapybos darbų spalvynas ir šviesa, atrodo, neturi nieko bendra su įsivaizduojamais to meto apleistais rūsiais, jų nešvara ir vyriško prakaito kvapu. Ekspozicijos objektai nutapyti minkštais, odą primenančiais tonais, o skulptūros – treniruokliai ir svarmenys – kuriamos iš porolono ir aptempiamos kūno spalvos nailonu. Būtent šis moteriškų pėdkelnių audinys ir tampa fetišiniu ekspozicijos leitmotyvu. Tai stipri užuomina, kad nailoninės pėdkelnės devintajame dešimtmetyje buvo svarbus ne tik iš Vakarų nelegaliai į posovietinę erdvę atklydusių erotinių ar pornografinių filmų atributas, bet ir veikė macho tipo vyrus kaip afrodiziakas. Tatuiruotas atletiškas kūnas, krūvelė dolerių bank­notų, pistoletas, stiklas viskio su ledukais ir seksualizuotas moters vaizdinys – štai tokios kino, televizijos, vaizdo kasečių siūlomos vyriškumo ir moteriškumo klišės gana reikšmingai formavo visuomenės mąstyseną, netrukus įsitvirtindamos ir Gariūnuose. Anuomet turgavietėje po vienu stogu galėjai įsigyti ir kramtomosios gumos, ir prezervatyvų, ir apatinio trikotažo, ir rožinį, ir žvakių kapams. Čia greta stovėjo ir koplytėlė, ir intymių paslaugų vagonėlis užtamsintais langais – à la dark room. O suplėšytų pėdkelnių vaizdinys kėlė asociacijas su vyro pergale – užkariauta moterimi ir visu pasauliu.

Būtent tokiame vertybiniame lauke Lietuvą pasiekė seksualinės revoliucijos idėjos, kurios ištakų tenka ieškoti Jungtinių Valstijų XX a. vidurio ir antrosios pusės bytnikų bei hipių judėjimuose ir to meto sociologų, psichologų ir filosofų darbuose. Vokiečių kilmės amerikietis filosofas ir socialinių mokslų teoretikas Herbertas Marcuse’as pabrėžė tikruosius žmogaus poreikius – nevaržomą kūrybą, laisvę, meilę ir laimę. Knygoje „Erosas ir civilizacija“ jis teigė, kad visuomenė pernelyg slopina žmogaus seksualinius impulsus. O štai anglų romanistas, poetas, dramaturgas ir eseistas Davidas Herbertas Lawrenceʼas (1885–1930) nagrinėjo modernybės, industrializacijos bei individo jausmų temas. Anuomet provokuojančia laikytoje kūryboje („Sūnūs ir meilužiai“, „Vaivorykštė“, „Ledi Čaterli meilužis“) jis jungė erotinį atvirumą su dvasinės laisvės paieškomis ir tapo vienu reikšmingiausių XX a. anglų literatūros autorių. Kaip ir Brukline užaugęs amerikietis Henry’is Milleris: vos persikėlęs į Paryžių, 1930 m., jis parašė skandalingąjį autofikcinį romaną „Vėžio atogrąža“, kuris, kaip ir vėlesni tekstai, dėl atviro seksualumo anuomet buvo uždraustas Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Taip pat verta paminėti amerikietį Johną Updikeʼą, savo kūriniuose „Triuši, bėk“, „Poros“, „Tekėk už manęs“ gana atvirai vaizdavusį JAV vidurinės klasės santuoką, neištikimybę, intymius troškimus ir besikeičiančias etines normas. Tiesa, nemažai literatūros tyrėjų teigia, kad Updikeʼas ne tiek rėmė šias permainas, kiek rodė jų pasekmes – vienatvę, iširusias santuokas, tapatybės krizes ir moralinius konfliktus. Todėl literatūros istorijoje jis dažniau apibūdinamas kaip seksualinės revoliucijos metraštininkas, o ne jos ideologas.

Pagunda ieškantiems tobulumo, 2025. Aliejus, nailono kojinės, kimšinys, drobė, 100 × 100 cm

Bet grįžkime į štanginę. Pirmosios sporto salės žinomos dar senovės Graikijoje – jos atsirado apie VI a. pr. Kr. ir buvo vadinamos gimnazionais (gr. gymnasion). Ten jaunuoliai lavino bėgimo, imtynių, disko ir ieties metimo įgūdžius. Senovės Romoje tokios erdvės būdavo rengiamos prie viešųjų pirčių. Daugelyje Antikos polių gimnazionai buvo esminė jų kultūros dalis – viešos kūno ir dvasios tobulinimo vietos, skirtos atletiniam pasirengimui, filosofiniam švietimui, retorikos gebėjimams ir pilietiniam sąmoningumui ugdyti. Iš pradžių juose jaunimas ruošdavosi karinei tarnybai, o laikui bėgant jie tapo kultūriniais centrais, kuriuose savo mintis skleidė tokie filosofai kaip Sokratas ir Platonas. Be sporto pratybų, čia vykdavo diskusijos, paskaitos apie grožio ir doros dermę (tobulo piliečio bruožus), taip pat ir muzikos pamokos. Tipiškas gimnazionas turėjo atvirą aikštę fiziniams pratimams – palaestrą (gr. palaistra) – kolonadomis apjuostus pastatus, persirengimo kambarius, pirtis ir mokymosi sales. Jo architektūra pabrėžė harmoniją, proporcijas ir grožio idealą, atspindintį graikų požiūrį į kūno ir proto vienovę.

Į dabartines panašios sporto salės pradėjo formuotis XIX a. Didelę įtaką tam padarė vokiečių pedagogas Friedrichas Ludwigas Jahnas (1778–1852), kuris apie 1811 m. įkūrė organizuotas gimnastikos aikšteles ir skatino fizinį ugdymą. Šis vokiečių pedagogas dar vadinamas Turnvater – gimnastikos tėvu. Jo įkurtas visuomeninis ir politinis kūno kultūros judėjimas Turnbewegung tapo visos Vokietijos kultūros reiškiniu. Jahnas studijavo teologiją, istoriją ir filologiją įvairiuose universitetuose, vėliau dėstė Berlyne. 1811 m. Hasenheidės parke atidarė pirmąjį atvirą gimnastikos aikštyną, kur įvedė naujų pratimų ir sukūrė įrangą, tokią kaip lygiagretės, žiedai, skersinis ir gimnastikos arklys. Šio pedagogo fizinio ugdymo sistema siekė lavinti ne tik kūną, bet ir tautinį bei moralinį charakterį. Jahnas buvo aistringas vokiečių vienybės ir laisvės šalininkas. Po Napoleono karų jo turneriai ir studentai tapo liberalių bei nacionalinių judėjimų, pavyzdžiui, Burschenschaften, sekėjais. Dėl įtakos jaunimui ir kritikos monarchijai Jahnas 1819 m. buvo suimtas ir keleriems metams įkalintas Kolberge. 1840 m. jam įteiktas Geležinis kryžius, o 1848 m. buvo išrinktas į Frankfurto nacionalinę asamblėją. Pedagogo idėjos apie fizinį lavinimą ir visuomeninį bendrumą turėjo ilgalaikį poveikį sportui bei pilietinei kultūrai. Vis dėlto vėlesni tyrimai kritiškai įvertino jo nacionalistinius ir antisemitinius pasisakymus.

Tačiau šiuolaikinio kultūrizmo krikštatėviu laikomas iš Karaliaučiaus kilęs prūsų kilmės vokietis Eugenas Sandowas (1867–1925), sportininkas, pramogų artistas ir verslininkas. XIX a. pabaigoje jo idealizuotas kūno grožis pavertė šį žmogų tarptautine įžymybe ir pirmuoju kūno rengybos „influenceriu“. Sandowas nuo vaikystės domėjosi graikų bei romėnų skulptūrų proporcijomis. Siekdamas atkurti „graikų idealą“, jis išvystė raumenų estetiką iki neregėto lygio. Atletas, buvęs cirko akrobatu, tapo populiaraus galiūno Profesoriaus Attilos mokiniu, o 1889 m. Londone laimėjęs stipruolių varžybas išgarsėjo visoje Europoje. Sandowas derino jėgos demonstracijas su meniniu pozavimu, tapdamas gyvu klasikinių statulų įsikūnijimu. 1893 m. jis pasirašė sutartį su impresarijumi Florenzu Ziegfeldu ir triumfavo Čikagos pasaulinėje parodoje. 1894 m. Thomas Edisonas jį nufilmavo ankstyvajame kine – tai buvo vienas pirmųjų kultūrizmo žvaigždės įamžinimų. 1897 m. Londone jis atidarė „Institute of Physical Culture“ – vieną pirmųjų viešų sporto klubų. Savo leidiniuose ir knygose propagavo mankštą, sveiką mitybą ir proporcingą raumenų formavimą. 1901 m. Karališkojoje Alberto salėje jis surengė pirmąjį istorijoje kultūrizmo konkursą.

Torsas IV, 2025. Aliejus, spalvotos pastelės, nailonas, drobė, 100 × 120 cm

Kuo čia dėti Šiauliai ir iš jų kilusios K. Onaitytės paroda „Tokie laikai: Elada 1.0“? Jeigu fizinės rengybos istoriją tęstume toliau, prieitume ir 1968-uosius, kai tuomečio Pedagoginio instituto studentai surengė pirmąjį kultūrizmo čempionatą. Jame dalyvavo ir Lietuvos mafijos bei kriminalinio pasaulio tėvu vadinamas Vidas Antonovas. Tiesa, varžybos buvo neoficialios, nes šaltojo karo metais sovietinei ideologijai vakarietiškas tobulo kūno kultas buvo nepriimtinas ir pavojingas. Būtent tuo metu Vakarų pasaulyje prasidėjo specializuotų sporto salių bumas. Ryškiausiu šios krypties simboliu laikomas austrų kilmės amerikiečių atletas A. Schwarzeneggeris – aktorius, verslininkas ir politikas (buvo Kalifornijos gubernatoriumi (2003–2011), tapęs vienu populiariausių Holivudo veidų pasaulyje. Jo charizma ir pasiekimai įkvėpė ištisą sportininkų kartą, neaplenkė ir Šiaulių „Elados“ štanginės.

Ne taip dažnai dailininkės debiutinė paroda tampa itin preciziškai epochą atspindinčiu reiškiniu. Ilgiau nei pusketvirto dešimtmečio Šiauliuose veikusi „Elada“ ne tik būrė bendraminčių kompaniją, bet ir virto savotišku dešimtojo dešimtmečio miesto simboliu. Tai puiki iliustracija, kaip iš socializmo pereinama į kapitalizmą, kaip vienos vertybės keičia kitas, galų gale, kaip kinta bendruomenės mentalitetas. Šis virsmas dailininkei K. Onaitytei ir tapo akstinu imtis kūrybinio tyrimo bei pažvelgti į štanginę kaip į savitą socialinį reiškinį. Nors įstaiga buvo įsikūrusi pilkame daugiabučių kieme, pasislėpusi už siaurų laiptų į pusrūsį, anuomet atliko kone bažnyčios ar psichologo kabineto terapinę ir bendruomenę telkiančią funkciją. Ji kūrė išskirtinę paslapties atmosferą, suformavo savitą tapatybę ir buvo visiška priešingybė šiandieniams beveidžiams sporto klubams. Juose lankytojas neretai jaučiasi niekybe – absoliučiai vienišu sociumo fragmentu. K. Onaitytės paroda „Tokie laikai: Elada 1.0“ – tarsi dedikacija jos tėvų kartos jaunystei ir nostalgiškiems prisiminimams apie tą laiką.