Pažįstu Liną Kaziulionį nuo tada, kai jam buvo dvidešimt. Pirmą kartą jo darbus pamačiau dar iki tol, kol jie atsidūrė Niujorke, Paryžiuje, Čikagoje ar Delyje – kai jis dar piešė grafičius naktimis Kauno gatvėse, ir dabar apie tai žinote tiktai jūs ir aš. Visus tuos metus stebėjau abu jo gyvenimus: kūrybinį ir asmeninį. Jie vystosi kartu ir niekada nepersiskiria – o tai yra retenybė.

GRANATSVAIDININKAS, DVIRATININKAS,
SĄMOKSLO TEORIJŲ TYRĖJAS

Pradėkime nuo to, ko niekas neįrašytų į menininko biografiją. Dar mokyklos laikais, apie 2010-uosius, Linas įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorius – gerokai iki politinių aktualijų ar prestižo auginimo soctinkluose (nebuvo nei instagramo, nei informacijos internete). Įgijo eilinio laipsnį ir granatsvaidininko padėjėjo pareigybę. Jis man tai paminėjo taip pat paprastai, kaip pasakotų apie dažus skirtingiems muralų (gatvės meno piešinių) paviršiams tapyti. Niekas čia jam neatrodė ypač reikšminga.

Dar jis važinėja dviračiu šimtus kilometrų. Vienu prisėdimu, be konkretaus tikslo – tiesiog todėl, kad tai jam patinka. Keliauja daug, ir ne dėl CV įrašo: Kosovas, Islandija, JAV, Tailandas. Pastaruoju metu kelionėse turi dar vieną kompanionę – vienerių metų dukrą Liu, kurią augina taip pat aktyviai, kaip ir žmona.

Kitas dalykas, jis išties domisi sąmokslo teorijomis. Ne kaip ciniškas žiūrovas, stebintis kvailius internete. Jį traukia pats šio reiškinio mechanizmas: kodėl racionalūs, standartiškai gyvenantys žmonės pradeda tikėti tuo, kas akivaizdžiai nelogiška? Kas atsitinka asmeniui, kai informacijos perteklius viršija ribą, kol dar galima ją filtruoti? Kada ateities ar nežinomybės baimė tampa tokia didelė, kad bet koks paprastas pasakojimas – net absurdiškas – atrodo patikimesnis už kompleksinę tikrovę?

Šie skirtingi Lino asmenybės elementai – kariuomenė, dviračiai, sąmokslo teorijų anatomija, santuoka ir dukra, kelionės, tapyba ir gatvės menas – nėra atsitiktiniai. Jie – to paties žmogaus skirtingos apraiškos: asmenybės, kuri renkasi tyrinėti gyvenimą. Linas yra man sakęs: jeigu nori būti laiminga, nebūk liūdna. Genialu.

KĄ APIE VISA KITA PASAKO VIELINIS ŽIEDAS

Kai Linas buvo dvidešimties, bare pamatė Eveliną. Ji atrodė rimta ir neprieinama, mat prie baro privažiavo automobiliu. Jis žinojo, kad būtent ją regėjo vaikystės sapnuose, bet išėjo neprisistatęs. Sugrįžo kitą dieną. Ir dar kitą. Kiekvieną kartą ėjo į tą patį barą tikėdamasis vėl sutikti merginą, kurios nedrįso užkalbinti. Tai truko keletą savaičių.

Kai galiausiai susipažino, pirmą pasimatymą jis pasiūlė suvirinimo studijoje. Jai, studijuojančiai muziką, ši patirtis tikrai patiko. Po kelių mėnesių jis pasipiršo paties pagamintu vieliniu žiedu, ir jie susituokė. Žiemą. Padariau penkias nuotraukas polaroidu, ir jie įsivaikino mano katę.

„Evelina yra mano pirmoji ir griežčiausia auditorija, – sako Linas. – Ji nieko nesureikšmina. Tai yra vertingiausia savybė, kokią gali turėti žmogus šalia.“

Kodėl ši istorija svarbi straipsnyje apie tapybą? Todėl, kad ji parodo menininkui būdingą kūrybinį metodą. Nupirktas žiedas būtų automatinis aktas. Vielinis žiedas yra jautrumas, išreikštas rankų darbu. Linas visada renkasi tikrumą, net kai tai reikalauja daugiau laiko ar iš šalies atrodo keistai. Tai kartojasi visuose jo darbuose ir sprendimuose – šis nuoseklumas liudija menininko autentiškumą.

AKADEMIJŲ KOVA DĖL HIERARCHIJOS, KURI JO NEDOMINO

Linas baigė dailės mokyklą Kaune, o vėliau tapybos studijas tęsė tiek Kauno, tiek sostinės dailės akademijose. Tai svarbu, nes tarp dviejų miestų egzistuoja ne tik geografinis, bet ir filosofinis atstumas. Vilniaus ir Kauno profesūra bei studentai vienas kitą vertina jausdami subtilų pranašumą ar, atitinkamai, nepilnavertiškumą. Hierarchija egzistuoja, jos niekas neslepia, ir – faktas – ji lemia, kuris jaunas menininkas į kuratorių akiratį patenka greičiau.

Linas šiame ginče nedalyvavo. Apie tai jis kalba su tokia ramybe, kuri atrodo kaip nesusipratimas – atsako, nes klausi. Jis turėjo savą darbotvarkę, netelpančią nė į vieno padalinio etikos kodeksą: tapyti spalvingai, kai tai buvo laikoma lengvabūdiška; piešti gatvėje, kai tai buvo vadinama ne menu; domėtis tuo, kas jį domina, o ne tuo, kas atrodė akademiškai leistina.

Pati esu Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventė ir didžiuojuosi, jog profesūra mane išmokė formuluoti tyrimų klausimus, surasti teorinius rėmus, apsibrėžti kontekstus ir kūrinį pagrįsti tekstu. Mano ir bendrakursių darbai buvo intelektualiai solidūs ir kartu globaliai sintetiniai, nors ir besiremiantys personalinėmis istorijomis. Rinkomės traumines arba pasaulį išgelbėti pretenduojančias temas. Asmeninė patirtis įtraukdavo kaip medžiaga konceptui, tik ji buvo perdirbta, apdorota, paruošta ekspozicijai. Lino kūryboje šio atstumo tarp patirties ir darbo nėra. Jis tiria tai, kas jam rūpi, ir nesistengia atitikti tendencijas ar kontekstą.

„Man nebuvo svarbu, ar kūryba atitinka akademijos lūkesčius, – sako jis. – Tapiau.“

MONA LIZA SU AUSINĖMIS IR RICHTERIO ŠEŠĖLIS GATVĖJE

Du skirtingi Linai kuria du skirtingus kūrinius ir abu yra tikri. Gatvėje jis naudoja klasikos ikonas – Moną Lizą, Damą su šermuonėliu – ir užvelka joms džemperius, uždeda ausines, šiuolaikinės miesto estetikos ženklus. Tai nėra pašaipa iš meno istorijos ir ne postmodernistinis žaidimas su citata dėl pačios citatos. Intencija konkreti: sustabdyti paprastą žmogų, kaimyną, gyvenantį už sienos, prie kūrinio, kuris jam kažką primintų dar prieš bandant suprasti gilią mintį. Be anotacijos, be paaiškinimo – vien pasitelkus vizualą, visų visur (Vakaruose) atpažįstamą. Tai yra netikėtas ir itin demokratiškas kūrybos aktas.

Galerijos erdvėje – menininkas kitoks. Ten jo stilius artimas Gerhardui Richteriui: vaizdai tirpsta, sluoksniai dengia vienas kitą, tarsi ekranas, kuriame per daug atskirų signalų vienu metu. Informacijos perteklius čia nėra tema,  jis – pati tapybos forma. Muralas – pokalbis su miestu. Drobė – pašnekesys su tuo, ko nematai, bet kas vis tiek egzistuoja.

„Noriu, kad būtų įdomu žiūrėti, – sako jis. – Ne todėl, kad žiūrovas jaustųsi kaltas dėl pasaulio problemų. Ne tam, kad pateikčiau atsakymus. Menas kaip bausmė ar moralas manęs nedomina.“

Šiandien jo muralai puošia Lietuvos, Švedijos, Vokietijos, JAV, Indijos, Danijos gatves. Lino tarptautinė tapybos karjera – parodos Niujorke, Paryžiuje, Čikagoje, Briuselyje – vyksta taip pat laisvai, kaip jo spalvų pasirinkimai. Menininkas visur išlieka savimi ir darbui mažame miestelyje ruošiasi tiek pat, kiek megapolyje.

KONTROLIERIUS: KAI FIKTYVUS CHEMIKALAS TIKSLIAI ATSKLEIDŽIA REALYBĘ

Keletą metų Linas plėtoja tapybos seriją „Kontrolierius“ – išgalvotą istoriją apie pasaulio galinguosius, sukūrusius cheminį junginį, dedamą į maistą, kad keistų žmonių suvokimą. Tai metafora – mes „persivalgome“ naujienų ir atbunkame tam, kas išties svarbu.

Žinome, kaip viskas veikia iš tikrųjų – ne dėl chemijos, o algoritmo. Socialiniai tinklai sukuria burbulą, kuriame tiesa yra tai, ką mato dažniausiai į tave panašūs žmonės. Realybė tampa suasmeninta. Šis procesas yra subtilesnis ir todėl baisesnis už bet kokią fiktyvią medžiagą maiste. Linas šiame projekte naudoja sąmokslo teorijų kūrimo schemą – slapta mikstūra, nematoma kontrolė, išrinktieji – visa tai tampa dezinformacijos ir žinių pertekliaus metafora. Sąmokslas čia nėra tema, užmačia, kurią reikia demaskuoti. Jis yra instrumentas, tinkamas iliustruoti tai, kas realiai vyksta.

„Žmonės juokiasi iš sąmokslo teorijų, bet kartu patys jose dalyvauja – tik vadina tai kitaip, – sako jis. – Socialiniai tinklai yra tobuliausia sąmokslo teorija, kokią žmonija sugalvojo – fiktyvūs draugai ir santykiai, globalumo, žinomumo, validacijos pojūčiai ir filtrai – paralelinis išgalvotas pasaulis, kurio egzistavimą visi supranta, bet kolektyviškai sutinka jame gyventi.“

Lino darbai šia tema nekaltina ir nepamokslauja – parodo, skatina apmąstyti. Bet svarbiausia: jie yra nuoširdūs. Menininkas sąmokslo teorijų mechaniką tyrinėja ne kaip akademinę problemą, o kaip priežastį tapyti. Tai paprasta ir kartu labai reta savybė kūryboje. Visa tampa integralu – fluorescencinės spalvos kaip cheminio elemento švytėjimas, sluoksniai it dylantys atsiminimai, nykstantys kontūrai – kai nebeaišku, kur faktas, o kur – smagi klastotė.

METAMODERNIZMAS: KAI CINIZMO NEBEPAKANKA

Norėčiau trumpam peršokti prie teorijų. Ne tam, kad Linui prisegčiau etiketę – o tam, kad kad įžodinčiau, ką jaučiu.

Modernizmas originalumą pavertė kultu ir tikėjo pažanga kaip religija. Postmodernizmas tą religiją sudegino ir pakeitė ironija – distancija nuo bet kokio nuoširdumo, savotiška intelektualios pozicijos forma. Keletą dešimtmečių tai atrodė tarsi išmintis. Bet sarkazmas, tapęs išgyvenimo būdu, sekina. Jis neišgydė nė vieno žmogaus, nepastatė nė vieno namo ir, pagaliau, tiesiog nusibodo. Cinizmas kaip refleksas yra toks pat varginantis kaip ir naivus optimizmas – tik kitu būdu ir didesne ego sąskaita.

2010 m. Timotheus Vermeulenas ir Robinas van den Akkeris suformulavo tai, ką daugelis jautė: kultūra žongliruoja tarp modernizmo nuoširdumo ir postmodernizmo ironijos – ne pasirinkdama vieną, o švytuodama tarp abiejų vienu metu. Jie tai pavadino metamodernizmu. Galima būti sentimentaliam ir sarkastiškam. Rimtam ir žaismingam. Kalbėti apie tamsą ir jos nekęsti.

Lokalioje meno scenoje Linas yra geriausias šios nuostatos pavyzdys, kurį galiu nurodyti, ir tai – ne komplimentas, o diagnozė. Jo kūryboje nėra cinizmo, bet nėra ir naivumo – tik smalsumas. Jis tiria sąmokslo teorijų mechaniką ne todėl, kad nori iš to pasijuokti. Gilinasi, nes jam išties įdomu, kaip ji veikia. Tai kitoks požiūris į šią temą, ir tas skirtumas įžvelgiamas drobėse.

PARTIZANO ANŪKAS, GYVENANTIS TIKRUMU

2024 m. Varėnos krašte atsisveikinta su Vytautu Kaziulioniu – politiniu kaliniu, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviu, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio ir Karininko kryžių kavalieriumi. Jam buvo 94-eri. Tai Lino senelis. Atsimenate Eveliną, Lino žmoną? Kiti jų pasimatymai vasaromis vyko apylinkių kapinėse, baltais dažais ryškinant partizanų pavardes apleistuose paminkluose.

Apie tai Linas kalba be patoso ir perdėto atsargumo. Senelio istorija jam nėra simbolinis kapitalas – tai šeimos atmintis apie pasipriešinimo sisteminiam melui kainą. Jo darbuose to tiesiogiai nepamatysi – nėra ikonografijos ar sovietmečio simbolikos. Tačiau žmogui iš tokios šeimos, pasirinkusiam dezinformaciją kaip pagrindinę kūrybinę temą, tai nėra akademinė mada, veikiau – asmeninė genealogija. Menininkas ir eilinis kariškis – abiem pasirinkimams reikia pašaukimo.

LAIMINGAS MENININKAS

Meno pasaulyje egzistuoja labai primityvus stereotipas, koks turi būti rimtas menininkas. Jis privalo kentėti – ar bent jau atrodyti kenčiantis. Būti mąslus arba apgirtęs, „nučiuožęs“ arba bent depresuojantis. Linas šio personažo neatitinka ir, regis, apie tai iš viso negalvoja.

Jis keliauja, nes tai jam yra tiesiog pažinimas, o ne tarptautinių rezidencijų strategija. Daug parduoda, ir klientai grįžta – ne tik dėl to, kad darbai geri, bet todėl, kad su juo malonu bendrauti. Visi atsipalaiduoja, kai autorius nekviečia žiūrovo pasijusti atsakingam už pasaulio problemas. Linas siūlo pagalvoti. Tas skirtumas tampa itin svarbus, darbą pakabinus namuose ant sienos – kiekvieną dieną norisi su juo susitikti akimis.

„Jei esi pilnas neapykantos ar baimės – reprodukuoji tamsą, – sako jis. – Galiu ją analizuoti, bet gyventi noriu kitaip.“

Tai nėra naivumas ar mintys iš pozityviosios psichologijos knygų. Toks yra sąmoningas pasirinkimas, kuriam reikia daugiau valios nei demonstratyviam pesimizmui. Depresija gyvenimui duotų svorio. Džiaugsmas reikalauja kasdien iš naujo apsispręsti.

Pažįstu Liną dešimtmetį. Per tą laiką jis tapo geresniu menininku – akivaizdu. Bet svarbiau, kad jis tapo daugiau savimi. Dažniausiai trisdešimties mes būname apaugę įsipareigojimais bei standartais ir pradedame lankyti autentiškumo seminarus. Lino atveju kiekvienas darbas, kiekvienas projektas yra aiškesnis jo (kaip asmenybės) apibūdinimas nei ankstesnis. Turiu galvoje ne greitą karjeros augimą, o menininką, kuris žino kryptį ir ja eina – be akademinių hierarchijų triukšmo, be ironijos kaip apsaugos, be reikalavimo pateisinti džiaugsmą.

Šiandien jie su žmona rengia tarptautinį gatvės meno festivalį „Meeting of Styles“, rugpjūtį vyksiantį Vilniuje, remiamą sostinės savivaldybės (tai garsiausias šios srities prekės ženklas, suteikiantis teisę vykti renginiams skirtinguose pasaulio miestuose). Jiedu nusipirko apleistus Nedzingės kultūros namus Dzūkijoje, šalia senelio tėviškės, ir įrenginės meno rezidenciją. Augina dukterį Liu, su kuria jau aplankė virš dešimties šalių. Tik mažiau važinėja dviračiu ir vos spėja tapyti paveikslus.

Linas Kaziulionis (g. 1993) – geriausio Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizo laimėtojas (2022), geriausio Europos gatvės menininko titulo laureatas (2022, „MarteLive“, Italija), atstovaujamas žmonos ir „H-Gallery“ (Paryžius).

Lietuvių menininkas, kurio tarptautinė karjera auga, nors Linas jos nesiekia. Žmonės, kurie perka jo darbus, tą pastebi. Jį pažįstantys tą jaučia. O dabar apžvelgdama jo kūrybos dešimtmetį galiu pasakyti: tai – ne atsitiktinumas. Tai yra charakteris mene.