Ji gyvena Berlyne, aš – Kaune. Susisiekėme pašnekesiui vaizdo skambučiu. Ekranas kūrė artumo iliuziją – matėme viena kitos veidą, gestus, girdėjome balso intonacijas bei pauzes, tačiau kartu jautėme nuotolį. Aistė kalbėjo ramiai, rinkdama žodžius, tarsi nuolat svarstytų, ką pasirengusi parodyti kitiems.

Prisiminiau britų psichoanalitiko Donaldo Winnicotto mintis: knygoje „Žaidimas ir realybė“ jis rašė apie „tarpinę patyrimo sritį“, kurioje susitinka vidinė žmogaus tikrovė ir išorinis gyvenimas. Kūryba ir kultūrinė patirtis gimsta būtent šioje būsenoje: ne iki galo atsiveriant, bet ir nevisiškai pasislepiant.

Menininkės santūrumas tik patvirtina tai, ką įžvelgiame jos darbuose – apgalvotai išlaikytą ribinę teritoriją, už kurios slypi numanomi, bet atvirai nedeklaruojami autorės apmąstymai ir jausmai. Jos paveikslų figūros dažnai komponuojamos itin artimu planu: kaklas, ranka, audinio paviršius, šviesos slystelėjimas per odą, tačiau visa žmogaus esybė taip ir lieka neatskleista. Tarp veikėjo ir žiūrovo lyg paryčio migla tvyrantis tylos sluoksnis šią tapybą daro ne šaltesnę, o jautresnę.

FIGŪRA KAIP SIMBOLIS

Aistės Stancikaitės darbuose žmogus materializuojasi tarsi ne iki galo: atsiranda iš spalvingo rūko. Jos personažai, regis, užfiksuoti ne gyvenimo akimirkoje, bet trumpame sąmonės blyksnyje, prisiminimo nuotrupoje. Paveiksluose pirmiausia įsimena pojūtis, o ne siužetas. Nusisukę veidai, fragmentuoti kūnai, pirštinėmis slepiamos rankos. Žmogus čia – ne realus individas su savo biografija, o trapus būties pėdsakas, daugiareikšmis ženklas.

„Nenoriu rodyti asmeninių istorijų. Figūra man yra simbolis. Jei pradėčiau tapyti veido raukšles, atsirastų per daug konkretumo“, – sako autorė. Jos paveiksluose dažniausiai nėra viso portreto, tik siluetas, kontūras, žvilgsnis į šalį. Nėra lyties, teigiančios: „tai moteris“; nėra odos, kuri sufleruotų: „tai jaunas žmogus“. Nė vieno ženklo, galinčio atskleisti kilmę ar profesiją. Figūros egzistuoja tarsi už kasdienybės ribų – tarp sapno ir savistabos.

Šis jausmas ypač stiprus cikle „Echo“: personažai išnyra iš purpurinės, nežemiškos miglos, lyg formuotųsi žiūrovo akyse. Ryškiai apšviesta tik dalis silueto, visa kita ištirpę spalvų perėjimuose. Tai ne detalus atvaizdas, o intymi, tačiau nepažįstama būsena. Žiūrovas jaučiasi stovintis labai arti ir kartu negalintis prisiliesti.

Stancikaitė įprasmina kūną kaip abejonių sferą, anot jos pačios – nuolat kintančią konstrukciją. Šis nenutrūkstamas kismas siejasi su šiuolaikiniais filosofais, kultūros teoretikais ir rašytojais Judith Butler, Donna Haraway, Legacy Russell, Paulu B. Preciado, kurių idėjos menininkei akivaizdžiai artimos. Kūnai nėra stabilūs, tikri, baigtiniai – Aistės darbuose kiekvienas potėpis juos apibrėžia iš naujo.

SPALVA KAIP BŪSENA

Dailininkės tapyboje spalva niekada neveikia kaip dekoratyvus sluoksnis. Ji nėra tik nuotaiką kuriantis elementas. Regis, pačios figūros gimsta iš spalvos ir atrodo beveik nežemiškos: švytinčios tamsoje, apsuptos ryškiaspalvių ūkų, tapusių ne tiek kompozicijos fonu, kiek atmosfera. Drobėse kaupiasi temstančio vakaro indigas ir gilios nakties ultramarinas. Purpuriniai, rožiniai, kūniški atspalviai išsklinda, įsilieja vieni į kitus taip, lyg paveikslas būtų ne nutapytas, o pamažu išryškėjęs – tarsi analoginės fotografijos procese, kai atvaizdas dar tik formuojasi cheminėje vonelėje ir nėra galutinai užfiksuotas. Menininkė pripažįsta, kad jos darbų koloritas ne apgalvotas, o intuityvus: „Spalvoje – skirtingai nei kompozicijoje – racionalumo nėra. Ji gimsta visiškai organiškai.“

Paveiksluose juntama dviejų polių įtampa. Viename – stipriai kontroliuojama kompozicija: fotografiškai apgalvotas rakursas, preciziškai sustyguotos proporcijos, tvarkingas paviršius. Kitame – spalva, kuri atrodo spontaniška, emocinga, beveik nevaldoma. Stancikaitės tapyboje raudona dažniausiai nėra agresyvi, demonstratyvi ar dekoratyvi, ji veikiau primena kūno šilumą – odos jautrumą, šviesą, matomą pro užmerktus vokus. Karmino, kraplako ir purpuro tonai jos drobėse kuria artumo ir slepiamo nerimo pojūtį. Čia raudona ne šaukia, o pulsuoja tarsi kraujotaka – kone fiziškai juntama.

Migloti pustonių perėjimai mano atminty gana netikėtai ima sietis su lenkų tapytojo Jareko Puczelio švelniais gradientais, tačiau Aistės paletė intensyvesnė, labiau prisodrinta psichologinės įtampos. Puczelis spalvomis kuria tylą, o Stancikaitės kompozicijose ji niekada nebūna meditacinė ar visiškai rami. Čia tvyro keistas nuščiuvimas – lyg akimirka prieš kažką svarbaus ištariant. Arba prieš kam nors išnykstant.

Kai kurių menininkės darbų spalvynas primena Hubble’o teleskopo užfiksuotus tarpžvaigždinius ūkus. Tačiau šis kosmosas jos tapyboje nėra šviesmylėmis nutolęs nuo žmogaus. Priešingai – primena, jog kūnas ir visata sudaryti iš tos pačios pirminės medžiagos: šviesos, pulsavimo ir nestabilios, nuolat kintančios formos. Dailininkės kuriama erdvė – tarsi tiršta, neperžvelgiama terpė, kurioje objektai dar tik formuojasi arba gęsta. Tokia asociacija svarbi ne tik vizualiai – ji nusako Stancikaitės personažų emocinę būklę. Jie atrodo tarsi pakibę tarp buvimo ir išnykimo. Lyg patys negalėtų apsispręsti, kiek savęs nori parodyti pasauliui. Šis paradoksas – įdomus jos kūrybos aspektas. Figūros tarsi tolsta nuo realybės, tačiau spalva jas grąžina atgal, įkūnydama pojūčius ir emocinę patirtį. Todėl menininkės paveikslai balansuoja tarp dviejų būsenų: itin fiziško žmogaus pavidalo ir beveik metafizinio jo nyksmo.

NUOTRAUKA KAIP ESKIZAS

Dailininkės kūrybiniame procese ypatingą reikšmę turi fotografija, kuri ilgą laiką jai buvo ne mažiau svarbi nei tapyba. Po studijų Aistė daug keliavo po Azijos šalis, fotografavo, piešė, tačiau visiškai netapė. Kameros objektyvas leido stebėti pasaulį fragmentais – po vieną priartintą objektą. „Man visada buvo įdomu parodyti mažiau, ne per daug“, – prisimena dailininkė. Toks matymo būdas savaime persikėlė ir į jos drobes. Jose dažnai nelieka visos scenos: fonas išvalytas, aplinka nutrinta, o žvilgsnis sutelkiamas į detalę – veido fragmentą, rankos gestą. Šie stambūs planai kuria keistą artumo pojūtį: atrodo, kad matai ne patį žmogų, o jo prisiminimo pėdsaką. Fotografija tampa ne dokumentavimo priemone, o būdu perkeisti realybę.

Aistė iš pradžių fotografuoja kuriamas kompozicijas: jas konstruoja, dėlioja, koreguoja skaitmeniniu būdu, ieško santykio tarp kūno, šviesos ir spalvinių plotų, o tik vėliau vaizdinį perkelia į drobę. Tačiau galutinis rezultatas nėra fotorealizmas. Atvirkščiai – tapyba tarsi ištirpdo nuotraukos tikroviškumą, palikdama tik jos aidą. Vaizdas tampa minkštesnis, mažiau apibrėžtas, labiau primenantis vidinę projekciją nei realų žmogų. Gal būtent todėl jos paveiksluose taip stipriai juntamas sapno efektas. Ne siurrealistinis, o veikiau toks, kai pabudęs dar trumpam matai neryškų veidą, kol jis ima tirpti atmintyje.

Susan Sontag rašė, kad fotografija vienu metu yra ir tariamas buvimas, ir nebuvimo ženklas. Stancikaitės paveikslų personažai veikia panašiai: jų kūniškumas atrodo beveik apčiuopiamas, tačiau tarp figūros ir žiūrovo vis tiek lieka savotiškas apsauginis šydas, už kūno fragmentų visada slypi kažkas neatskleista. „Leidžiu matyti tik tiek, kiek pati noriu ir suprantu“, – prisipažįsta menininkė, ir tai galima vadinti jos kūrybos konstitucija. Šis sąmoningai kontroliuojamas atsivėrimas būdingas visiems jos darbams.

KŪNAS BE VEIDO

Viena stipriausių Aistės tapybos įtampų – balansavimas tarp artumo ir slėpimosi. Veidai nusisuka, siluetai matomi tik dalimis, todėl žiūrovas niekada neišvysta viso portreto. Tapytoją domina ne konkretus žmogus, o veikiau neapibrėžta esybė.

Tai ypač būdinga ciklui „Crossings“: figūros tarsi pereina iš vieno pavidalo į kitą – jau nebe visiškai kūniškos, bet dar neištirpusios abstrakcijoje. Vienur siluetas beveik susilieja su spalviniu lauku, kitur iš jo išnyra hiperrealistinės detalės: šypseną užgožiantys dantys, lyg antra oda aptrauktos švytinčios plaštakos, glotnaus audinio bangos.

Būtent šie elementai jos tapyboje atrodo keisčiausi. Ypač pirštinės. Paveiksluose jos kartojasi taip dažnai, kad ilgainiui ima veikti it savotiškas ženklas – apsauginis dangalas, slepiantis vieną individualiausių kūno dalių – ranką. Pirštinė tarsi nuasmenina žmogų, tačiau kartu sukuria labai stiprų jo buvimo pojūtį.

Šios detalės primena Tamaros de Lempickos geometriškai išryškintas pirštinėtas rankas, tik be art deco blizgesio – tarsi iš lenkų tapytojos vaizdinio būtų likęs vien išgrynintas pavidalas, panardintas į tamsą. Lempickos pasaulyje pirštinės reiškė eleganciją ir statusą, o Stancikaitės kūryboje jos veikia priešingai – ne išryškina asmenį, bet jį slepia. Šis sąmoningas atsitraukimas tampa savita jos tapybos laikysena.

Rankos apskritai yra viena iškalbingiausių žmogaus kūno dalių. Jos išduoda amžių, nuovargį, nervingumą, socialinę klasę, netgi charakterį. Plaštakose slypi biografijos pėdsakai. Galbūt todėl Aistė jas ir kruopščiai slepia, ir atkakliai tapo. Čia glūdi vienas iš menininkės kūrybos paradoksų: pats personažas išlieka anonimas, tačiau atskiros detalės nutapytos taip tiksliai, kad galima suskaičiuoti pirštinių siūles. Todėl žiūrovas vienu metu mato ir per daug, ir nepakankamai.

„Jei pradėčiau vaizduoti pernelyg konkretų žmogų, tai labai greitai virstų iliustracija“, – sako ji. Ši mintis puikiai apibūdina jos meninės kalbos logiką: vengti iliustratyvaus, vienareikšmio pasakojimo.

Žvelgiant į Stancikaitės darbus apima dvilypis jausmas: matai kažką labai tikro, tačiau kartu supranti, jog šis tikrumas yra kruopščiai surežisuotas. Tai primena amerikiečių kultūros kritikės Legacy Russell aprašytą gličo būseną – trikdį, kai identitetas nustoja būti vientisas ir ima slysti tarp skirtingų formų. Aistė minėjo, kad šios autorės mintys jai buvo svarbios ruošiantis personalinei parodai Dresdene. Ir iš tiesų jos personažai veikia tarsi gličinės figūros – ne skaitmenine, o veikiau egzistencine prasme. Kartais atrodo, kad jos dar nėra iki galo „užsikrovusios“ tikrovės matricoje ir gali bet kurią akimirką išnykti. Tačiau šį nestabilumą visada lydi labai stipri autorinė kontrolė.

PERFEKCIONIZMAS IR NORAS KLYSTI

Žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad dailininkės kūriniai gimsta lengvai. Perėjimai tarp spalvų minkšti, beveik besvoriai; figūros atrodo tarsi išplaukusios, nelyg drobė pati būtų nusprendusi, kur baigiasi kūnas ir prasideda fonas. Tačiau pats kūrybos procesas, apie kurį ji kalba, yra įtemptas, kupinas savikontrolės ir abejonių. Menininkė tapo itin preciziškai – purškia akrilą, naudoja dengimus ir jautriai išgauna kiekvieną toninį perėjimą. Tai lėtas, disciplinuotas procesas, paremtas nuosekliais, iš anksto apgalvotais etapais, o ne spontanišku gestu ar staiga apėmusia įkvėpimo būsena. Jos kompozicijose nėra atsitiktinumų ir jokio pertekliaus.

„Turiu labai stiprų estetinį filtrą“, – prisipažįsta Aistė. Jis jaučiamas visur: švariuose potėpiuose, švytinčiuose paviršiuose, puikiai sustyguotame spalviniame ritme. „Kartais bandydama pataisyti pusę centimetro sugadinu visą darbą. Tada tenka tapyti iš naujo“, – sako ji.

Stancikaitė nėra impulsyvi dailininkė, nepriklauso tam tipui menininkų, kurie dirba greitai, agresyviai, pasikliaudami energijos protrūkiu. Jos drobėse viskas kontroliuojama – vaizdiniai, jausmai, estetika. Netgi jos intuicija nėra laukinė – dailininkė ją suvaldo lėtame savistabos procese. Todėl jos darbuose nėra chaoso, nors tiek daug vidinės įtampos.

Aistė neslepia kartais norinti paveiksle palikti daugiau netobulumo – to, kas nedera, trikdo harmoniją. Tačiau perfekcionizmas stabdo. „Norėčiau būti drąsesnė“, – sako ji. Tai labai netikėta frazė. Žvelgiant į jos tapybą iš šalies, darbai atrodo drąsūs: ryškios spalvos, nepatogus kūno artumas, nuasmenintos figūros, nejaukiai sustabdytos būsenos. Tačiau viduje ši tapyba gimsta iš be galo jautrios, save nuolat tikrinančios sąmonės. Čia atsiveria itin keistas Stancikaitės kūrybos paradoksas: kuo stipresni paveikslai, tuo trapesnė atrodo autorė.

Apie save ji kalba gana santūriai, net apie sėkmę: garsias rezidencijas ir parodas. Paklausta, kaip į jas patenka, to visai nesureikšmina: „Kažkas pamato, pasiūlo.“ Tačiau būtent toks jos kūrybą pastebinčių kuratorių dėmesys – parodytas pasitikėjimas – jai yra labai svarbus. „Kai kviečia, atsiranda daugiau motyvacijos. Kai niekas nesidomi, dingsta noras tapyti“, – atvirauja dailininkė. Tai nėra tuštybė ar poreikis būti matoma. Greičiau – labai jautrus menininko savivertės aspektas. Kūryba negali egzistuoti vakuume – jai reikia bent menko atgarsio, ženklo, kad ryšys su pasauliu vis dar nenutrūkęs.

Daugeliui dailininkų vernisažai tampa savotišku triumfo ritualu – viešu kūrinių paleidimu į gyvenimą, tačiau Aistei tokia patirtis nėra jauki. „Nenoriu matyti, kaip žmonės žiūri“, – atsiveria ji. Čia slypi svarbi detalė: Stancikaitės kūryba nėra narciziška. Ji nesiekia užvaldyti ar šokiruoti publikos. Atvirkščiai – regis, pati autorė nuo jos nori atsiriboti. Tą patį atstumą galima įžvelgti ir paveiksluose: kūnai neieško kontakto. Tai nėra šaltumas, veikiau – labai subtili savisaugos forma.

Šiuo požiūriu jos kūryba smarkiai skiriasi nuo šiandien populiarios išpažintinės tapybos, atvirai eksponuojančios traumą ir autobiografines patirtis. Menininkė kuria kitokią autofikcijos formą: ji taip pat kalba apie vidinį pasaulį ir pažeidžiamumą, tačiau visa tai abstrahuoja iki ženklo ar simbolio.

„Naudoju save kaip prototipą, bet viską ištrinu“, – prasitaria ji mūsų pokalbyje. Šis „ištrynimas“ – kūrybinė strategija. Tikriausiai todėl jos paveiksluose tiek pauzių, tiek erdvės tarp žmogaus ir išorinio pasaulio. Būtent šis santūrumas sukuria keistą emocinį efektą: kuo mažiau tapytoja pasako, tuo stipriau žiūrovas jaučia, kas nutylėta.

BERLYNAS KAIP STOTELĖ

Aistės Stancikaitės kūryba šiuo metu eksponuojama Vilniuje, V. Kasiulio dailės muziejuje, jungtinėje dviejų dailininkų parodoje „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“. Tai išties įdomus atvejis: menininkę, ilgą laiką gyvenusią Londone, kūrusią įvairiose rezidencijose JAV ir galop apsistojusią Berlyne, mūsų publika sutinka ne kaip emigrantę, o kaip labai savą, atpažįstamą balsą – tarsi jos tapyba būtų pataikiusi į kažkokią ilgai neužpildytą vizualinę nišą.

Mūsų tapybos tradicija ilgai buvo siejama su niūresniu, šiaurietišku koloritu, o Stancikaitės paletė veikia kitaip: ji nėra dekoratyvi, bet ryški ir gyva. Neoniški violetiniai, tirštai raudoni, skaudžiai rausvi perėjimai jos drobėse atrodo taip, lyg būtų nusižiūrėti ne iš mūsų krašto gamtos, o iš dirbtinės šviesos pripildyto miesto nakties. Pati dailininkė tai itin gerai jaučia: „Mano spalvinė estetika tikrai nėra lietuviška.“ Jos darbuose yra tai, ko intensyvaus kolorito tapybai dažnai trūksta, – vidinė būtinybė. Aistė nenaudoja ryškaus tono kaip efekto. Nėra ironijos, dekoratyvaus popso žaidimo ar bandymo šokiruoti. Jos spalva visada atrodo išgyventa.

Regis, Berlynas gana natūraliai atsirado jos nomadiško gyvenimo bei kūrybos trajektorijoje. Šiame megapolyje daug meno gimsta iš nuolatinio judėjimo, kintančio identiteto ir bandymo save kurti iš naujo. Alternatyvios kultūros ir eksperimentinės vizualinės kalbos aplinkoje Stancikaitės darbai atrodo labai savi, tačiau kartu išsiskiria santūriu jautrumu.

LĖTOS BŪTIES ILGESYS

Yra tapybos, kuri pagauna žvilgsnį per kelias sekundes – spalva, efektu, atpažįstamu siužetu, vizualiniu triukšmu. Tokie darbai itin paveikūs mobilaus ekrano šviesoje, socialinių tinklų sraute. Jie akimirksniu perduoda signalą. Aistės kūryba veikia kitaip. Iš pradžių jos paveikslai atrodo labai fotogeniški – internete jie traukia akį kone instinktyviai. Tačiau žiūrint į juos gyvai, ekspozicijoje, apima keistas jausmas – tarsi paveikslai lėtėtų. Žvilgsnis nebepraslysta, užstringa. Priėjus arčiau paaiškėja, kad spalviniai perėjimai nėra skaitmeniniai gradientai, paviršius nėra sterilus, o figūra – ne tik skaitmeninė projekcija. Tapyba sugrąžina vaizdui kūniškumą. Gal būtent čia slypi viena įdomiausių jos kūrybos priešpriešų: menininkė kalba apie spartėjantį, nestabilų, fragmentuotą pasaulį, tačiau tam pasitelkia itin lėtą, kruopštaus rankų darbo mediją – tapybą.

Šiandien vizualinė kultūra reikalauja greitos reakcijos. Vaizdas turi būti iš karto suprantamas, atpažįstamas, „suvartojamas“. Net menas vis dažniau egzistuoja kaip trumpa skaitmeninė patirtis – kelių sekundžių stabtelėjimas sraute. Aistės darbai šiai logikai priešinasi: iki galo neatsiveria, nepaaiškina savęs, nevirsta akimirksniu suvokiamomis istorijomis. Juose lieka nutylėjimų ir neatsakytų klausimų, todėl prie jų norisi grįžti. Gyvename laikais, kai žmogus savo tapatybę nuolat perrašo – socialiniuose tinkluose, DI generuojamuose vaizduose. Veidas tampa vis lengviau redaguojamas, o riba tarp tikro kūno ir jo įvaizdžio – vis trapesnė. Stancikaitė šios būsenos nevaizduoja tiesmukai, tačiau labai tiksliai pagauna jos atmosferą. Todėl figūros pakimba tarp realaus prototipo ir jo metaforos. Dailininkė įžvelgia šiuolaikinio individo prieštarą – troškimą būti matomam ir kartu nuovargį dėl nuolatinės viešumos.

Ilgainiui imu suprasti, kad Aistės kūryboje svarbiausia gal net ne figūra, ne spalva ar teoriniai kontekstai. Svarbiausia – atstumas tarp asmenybės ir jos kūno. Tarp vidaus ir išorės. Tarp noro pasirodyti ir siekio pasislėpti. Tarp kontakto ir tylos. Šis nuotolis jos darbuose nuolat kinta: kartais sumažėja iki beveik nejaukios artumos, kai priartintas liežuvis ar nenatūraliai išryškinti dantys užpildo visą paveikslo erdvę; kartais išauga tiek, kad figūra ima plūduriuoti ir tirpti beribiame spalvų telkinyje. Tačiau net ir tuomet žmogus iš jos akiračio neišnyksta. Net kai veidas nutrintas, o kūnas virsta abstrakcija, vis tiek lieka šiltas gyvybės pėdsakas. Gal todėl peizažas jos tapyboje taip ir netampa pagrindiniu veikėju.

Ką menininkė vaizduotų, jei nebegalėtų tapyti žmogaus? Aistė atsako išsyk, nė akimirkos nesudvejojusi: objektus, kuriuos jis naudoja. Ne gamtą, ne architektūrą, ne tuščią erdvę – jai vis tiek reikėtų mūsų buvimo ženklo. Ši detalė pasirodė labai iškalbinga. Šiuolaikiniame mene dažnai kalbama apie posthumanizmą, apie individą, nebelaikomą pasaulio centru. Tačiau Stancikaitės kūryba, nors ir veikiama šiandienos teorinių idėjų, išlieka labai humaniška. Dailininkė tiki mūsų vidinio pasaulio svarba. „Mane domina, ką reiškia būti žmogumi“, – sako ji. Jos tapyboje ši mintis neskamba abstrakčiai.

Nors menininkės karjera iš šalies atrodo nuosekliai kylanti – prestižinės rezidencijos, galerijos, tarptautinės parodos, vis stipresnis matomumas, pati Aistė kalba apie nuolatinį, kartais skausmingą grįžimą prie tapymo. „Kai ilgiau nekuriu, apima ilgesys“, – menininkė turi galvoje ne discipliną, produktyvumą ar poreikį „gaminti“ paveikslus, o būseną, į kurią reikia vėl panirti.

Pokalbyje ne kartą šmėkštelėjo abejonės: kam kurti, kai pasaulyje tiek daug gero meno? Kaip vizualinėje gausoje išsaugoti autentišką balsą? Tai šiandien daugeliui pažįstamos baimės – ypač žmogui, gyvenančiam tarp ekranų ir socialinių tinklų, skęstančiam nenutrūkstantančiame vaizdų sraute. Vis dėlto Stancikaitės tapyba atrodo tarsi sąmoningas lėtesnio meno pasirinkimas. Jos paveikslai neatsiveria akimirksniu – jiems reikia laiko, pauzės, kone periferinio žvilgsnio; figūros iki galo nesusiformuoja, spalvos neišblunka, o istorijos taip ir lieka miglotos. Būtent todėl Aistės kūriniuose lieka vietos žiūrovui – galimybė atpažinti save tame keistame, tarp kūno ir kosmoso pakibusiame personaže, kuris vienu metu atrodo ir labai tolimas, ir nepatogiai artimas.