2018 m. Žirgų gatvė Rygoje, atkarpa tarp Duomo ir Lyvių aikščių, tapo vartais iš vieno pasaulio į kitą: futuristinį miesto peizažą perskrodė virtualūs biurų bokštai – paneigdami gravitacijos dėsnius jie iškilo į 25 kilometrų aukštį. Taip latvių menininkas Gintas Gabranas įkūnijo savo meninę-urbanistinę viziją. Projektui „Strato City“, dar vadinamam „Transrealitātes Zirgu iela“, jis pasitelkė paties sukurtą papildytos realybės (toliau – PR) programėlę SAN, leidusią GPS duomenimis „įkurdinti“ nematerialias struktūras konkrečiose miesto vietose ir paversti jas matomomis per mobiliuosius įrenginius bei „Google Street View“ aplinką. SAN tapo ne tik techniniu įrankiu, bet ir kūrybine platforma, leidusia Gabranui realizuoti ne vieną meninį projektą, paremtą PR logika. „Strato City“ integravo skaitmeninį meną į kasdienį urbanistinį kraštovaizdį ir tapo platesnio tyrimo dalimi, kuriame realybė suvokiama kaip nuolat technologijų plečiamas konstruktas.

MoMAA, Augmented Reality in Art: Blurring the Line Between Physical and Digital, https://momaa.org/augmented-reality-in-art-blurring-the-line-between-physical-and-digital/.

Ilgus šimtmečius menininkai siekė įgyvendinti sunkią užduotį – nematomą padaryti matomą, atskleisti emocines, metafizines ar dvasines dimensijas, nepaklūstančias materialiai formai. XXI amžiuje šis istorinis siekis tampa įmanomas papildytoje realybėje – medijoje, kuri suvokimą paverčia meno kūrinio esme. Ji nekeičia fizinio pasaulio, bet jį refraktuoja, sukurdama daugiasluoksnę terpę, kurioje materija ir neapčiuopiamybė egzistuoja kartu. Ji įkūnija tai, ką MoMMA meno redaktorė Dr. Abigailė Adeyemi vadina „gebėjimu realybę išplėsti, padaryti elastingą ir gyvą“. Šis „tamprumas“ keičia ir meno objekto, ir žiūrovo sampratą. Kūrinys tampa santykių sistema, egzistuojančia tik žiūrovo dalyvavimo momentu; regėjimas – aktyviu veiksmu; žiūrovo kūnas – sąsaja, be kurios menas nefunkcionuoja.

Kultūriniu požiūriu tai reiškia slinktį nuo vaizdo prie patyrimo. Modernizmas išplėtė meno kūrinį, įtraukdamas jo aplinką, postmodernizmas suabejojo kūrinio autonomija socialiniame kontekste, o papildyta realybė žengia dar toliau – ji pačią aplinką paverčia mūsų suvokimo dalimi. Šį pokytį numatė medijų teoretikas Levas Manovichius, teigęs, kad naujosios medijos yra „kultūrinės sąsajos, per kurias mes suvokiame pasaulį“. Jo požiūriu PR žymi poslinkį nuo žiūrėjimo į aktyvų, įkūnytą ryšį su aplinka. Todėl papildytoji realybė nėra tiesiog dar vienas menininkų įrankis – tai nauja sąmonės būsena, ontologinis eksperimentavimas išbandant, kiek „tikrovė“ gali būti transformuojama, kol visiškai išnyks.

IŠPLĖSTOS PRASMĖS IR SKAITMENINIS BŪVIS

AR technologijos estetinė galia slypi galimybėje pertvarkyti pačią pojūčių sąrangą. Tarptautinės mokslo leidybos platformos MDPI publikuotame tyrime „Papildyta realybė mene: dabartinė padėtis ir perspektyvos“ naujas patyrimo būdas apibrėžiamas kaip jutimų ir skaitmeninės informacijos sąveika, kuri keičia įprastą tikrovės potyrį ir verčia abejoti tuo, kas laikoma „tikra“. PR kūriniuose realybė ir virtualybė nėra priešinamos – jos veikia kartu, išlaikydamos jautrią pusiausvyrą. Tai tarsi dvi skirtingo dažnio bangos, susiliejančios į vieną bendrą percepcijos lauką.

Materialaus ir skaitmeninio pasaulio sąveika sukuria tai, ką kultūros filosofas Paulis Virilio pavadino „išnykimo estetika“ – vizualinę struktūrą, kurioje pastovumą pakeičia greitis ir mediacija. Meno kūrinys tampa trumpalaikis, matomas tik tada, kai jį aktyvuoja dalyvio turima kamera ar kitas įrenginys. Objekto buvimas priklauso nuo ryšio: jis išnyksta, kai nutrūksta signalas. PR technologijoje išnykimas yra neatsiejama kūrinio dalis, o neregimumas tampa estetikos žodyno sąvoka.

Ši nauja eksponavimo logika žiūrovą paverčia bendraautoriumi – matymas tampa performatyvus. Kaip pastebi PR technologijų platforma „IEnhance“, „tokie meno kūriniai neegzistuoja nepriklausomai nuo stebėtojo – jie atsiskleidžia dalyvaujant“. Kiekvieno žiūrovo unikalūs judesiai, įrenginiai ir erdvės santykiai sukuria skirtingas to paties kūrinio versijas. Taip gimsta sambūvio estetika. Meno kūrinys egzistuoja tarp apčiuopiamo ir užkoduoto, materialaus ir kompiuterinio sluoksnių. Jis išryškina besikeičiančią žmonijos savimonę kaip hibridinį jutimo organą, atliepiantį kultūros filosofės Donnos Haraway kiborgų teorijai, pagal kurią mūsų tapatybė yra biologinių ir technologinių procesų derinys. Šia prasme PR menas atspindi epochą, kurioje suvokimas jau seniai išsiplėtė iki kūnų, jutiklių, signalų ir algoritmų sintezės.

Gints Gabrāns TRANSREALITY ZIRGU STREET, 2018. Žirgų gatvė Rygoje ir papildytosios realybės programėlė SAN. © Autoriaus iliustracijos

MENAS PAPILDOMAME SLUOKSNYJE

Jei PR technologija modifikuoja suvokimą, ji taip pat keičia meno geografiją. MoMAA esė pažymima, kad PR pašalina erdvinius apribojimus ir leidžia meno kūriniams vienu metu lygiomis teisėmis veikti viešose aikštėse, privačiose patalpose ar vien tik virtualioje erdvėje. Išnyksta tradicinės galerijų sienos ir PR meno kūriniai perkeliami į nomadišką parodų formą, kintančią žiūrovams judant aplinkoje. Šis mobilumas turi svarbią demokratišką reikšmę: bet kuris miesto fasadas, parkas ar apleistas pastatas gali tapti laikina galerija, prieinama kiekvienam išmaniojo telefono savininkui. Meno kūrinys patenka į bendrą viešąją erdvę ne kaip autoriaus ar kolekcininko nuosavybė, bet kaip patirtis. Tokiomis aplinkybėmis žiūrovas primena Walterio Benjamino flâneur – miesto klajūną, kuris be konkretaus tikslo vaikščiodamas po miestą „skaito“ jo ženklus: architektūrą, vitrinas, prekes, minias, praeivių gestus. Jis ne šiaip slampinėja gatvėmis, o interpretuoja urbanistinę kultūrą kaip tekstą, tik dabar, pasitelkus AR, tekstuali informacija tiesiogine prasme atsiranda ore aplink jį.

Pasitelkdami pažangias technologijas, menininkai iš naujo permąsto, kas šiais laikais yra kultūrinis artefaktas. Muziejų eksperimentai, kuriuose papildyta realybė naudojama atverti paslėptus paveikslų sluoksnius – eskizus, restauravimo etapus ar spekuliacines rekonstrukcijas – rodo, kad skaitmeninė kopija nepakeičia originalo, o praplečia jo interpretavimo galimybes. Žiūrovas čia susiduria ne su vienu objektu, bet su keliomis jo versijomis, egzistuojančiomis vienu metu.

Be to, PR keičia viešojo meno eksponavimo ir pasakojimo būdus. Galimi papildomi geolokacijos sluoksniai paverčia miesto peizažus besiskleidžiančiomis istorijomis. Pasivaikščiojimas po istorinį rajoną tampa interaktyviu archyvu – kiekvienas žingsnis gali atverti nematomus paminklus ar paralelines istorijas. Tokios papildomo naratyvo formos leidžia kolektyvinei atminčiai įsipinti į kasdienį gyvenimą ir kurti tęstinį dialogą tarp praeities ir virtualiais sprendimais kuriamos dabarties. Anot Virilio, technologija perkeičia ne tik erdvę, bet ir laiką – momentinė informacija sujungia buvimą ir nebuvimą. PR estetiškai įkūnija tą būseną: meno kūriniai sklando laikiname dabar, bet lieka atsekami, archyvuojami, vėl aplankomi. Jie egzistuoja nuolat ir nuolat išnyksta.

BALTIJOS ŠALIŲ PERSPEKTYVOS: NAUJAS SUVOKIMAS

Nors diskusijos apie PR meną dažniausiai vyksta pasaulio aukštųjų technologijų centruose, būtent Baltijos šalyse susiformavo viena iš konceptualiai drąsiausių šio meno scenų. Čia technologijos nėra tik efektingo reginio priemonė, bet veikiau filosofinis ir sąmoningumą stiprinantis įrankis. Jos padeda įkūnyti sudėtingą regiono istoriją, kurią formavo politiniai pokyčiai, postindustrinė transformacija ir ekologinis jautrumas.

Vienas įdomesnių ankstyvųjų papildytosios rea­lybės integravimo pavyzdžių Lietuvos šiuolaikiniame mene – Roberto Narkaus paroda „Träger / Nešėjas“ (ŠMC, Vilnius, 2017). Ši ekspozicija veikė kaip keista, bet nuosekli darbo ir vertės laboratorija, kurioje susipynė verslo strategijos, performansas ir gamybos logika. Menininkas sukūrė savotišką mikroekonomiką: kūrybinis darbas, automatizuoti procesai ir socialiniai ryšiai nebuvo atskiri elementai, o vieninga sistema. Technologijos tapo ne fonu, bet aktyvia parodos infrastruktūra – nuo mechaninių įrenginių ir vaizdo instaliacijų iki papildytos realybės sluoksnių, jungusių fizinius objektus su nematomais duomenų srautais. Kaip pastebėjo „Mousse Magazine“, ši technologinė integracija kūrė hibridinę erdvę, kurioje realūs ir virtualūs elementai susiliejo į vientisą choreografiją, atskleisdami šiuolaikinio darbo trapumą, nuolatinę kontrolę ir priklausomybę nuo sistemų. Tokiu būdu „Träger / Nešėjas“ tapo ne tik paroda, bet ir veikiančiu modeliu, leidžiančiu patirti, kaip ekonomika, technologija ir menas šiandien formuoja vienas kitą.

Robertas Narkus TRÄGER / NEŠĖJAS, 2017. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius. Autoriaus nuotraukos

Nomeda ir Gediminas Urbonai projekte „Pelkės observatorija“ (The Swamp Observatory, 2022) papildytąją realybę naudoja kaip įrankį, leidžiantį stebėti ir įsivaizduoti ekologinius procesus kitaip, nei įprasta mokslo ar urbanistikos srityse. PR programėlėje reali gamtinė aplinka per išmanųjį telefoną papildoma hipotetinėmis ateities rūšimis, hibridinėmis gyvybės formomis ir nematomais ekologiniais ryšiais. Lankytojas tampa ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu dalyviu, tyrinėjančiu kraštovaizdį kaip gyvą, kintančią ekosistemą. Urbonų projekte PR nėra dekoratyvus efektas – tai medija, jungianti mokslą, bendruomeninį tyrimą ir meninę praktiką, kviečiančią permąstyti mūsų santykį su aplinka ir atsakomybę už jos ateitį.

2021 m. Rygoje, RIXC naujųjų medijų kultūros centre surengtoje papildytos realybės parodoje „Augmented Experiences“ (kuratoriai – Rasa Šmitė ir Raitis Šmitas) pagrindinis dėmesys buvo skirtas meniniam patyrimui, kuriame skaitmeniniai sluoksniai įsilieja į miesto aplinką. Papildytosios realybės terpėje, pasitelkdami dirbtinį intelektą, 360° vaizdų sferas ir virtualias 3D skulptūras, Sabynė Šnė („Soil Mate“), Rihardas Vytuolas („Forest“), Zanė Zelmenė („Omnisence“) ir Jurgis Peteras („Familiar Yet Different“) tyrinėjo atmintį, kraštovaizdžio kaitą ir žmogaus „šeštąjį pojūtį“, kurį vis dažniau pakeičia išmanusis telefonas. Naudodami mobiliąją programėlę „Sensus Art“ žiūrovai virtualius objektus galėjo patirti ne tik galerijos erdvėje, bet ir viešojoje aplinkoje – šalia Latvijos nacionalinio dailės muziejaus – tokiu būdu tarsi sujungiant parodą „viduje“ su miesto erdvėmis. Menininkų darbai pavertė pasivaikščiojimą Esplanados parke aktyvia, įvietinta papildytos realybės patirtimi.

Straipsnio įžangoje minėtas latvis Gintas Gab­ranas projektuose „SAN“, „SAN: Meta-Galleries“ (2021) ir kituose kūriniuose pasitelkia PR kaip dvasingumo architektūrą. Jo nematomos struktūros, kurias išvystame tik mobiliajame įrenginyje, iškyla virš realių peizažų. Menininkas teigia, kad tikrovė – tai tarsi kintantis kodas. Šiuose projektuose menas ir mokslas susilieja į viena.

KRITINIAI PASTEBĖJIMAI

Papildyta realybė žavi tuo, kad leidžia matyti ir patirti pasaulį naujai, tačiau kartu ji remiasi tomis pačiomis technologinėmis sistemomis, kurios renka duomenis, stebi ir valdo vartotojų dėmesį. Todėl PR menas vertinamas prieštaringai: jis gali praplėsti suvokimą, bet taip pat – jį paversti preke. Šioje terpėje kūrinys nebėra stabilus – jis priklauso nuo programinės įrangos, ryšio, vietos ir paties žiūrovo veiksmų. Kyla klausimas, ar suasmenintos PR patirtys mus sutelkia, ar priešingai – kiekvieną uždaro į atskirą, algoritmų suformuotą mikrovisatą. Papildytą realybę pasitelkiantys menininkai mąsto kritiškai – šią įtampą išryškina, paversdami technologiją ne pramoga, o paskata diskutuoti apie tai, kas ir kaip šiandien formuoja mūsų tikrovės suvokimą.

PELKIŲ OBSERVATORIJA GOTLANDE, 2022. © Urbonas Studio Iliustracijos

KAI PASLĖPTA TAMPA REGIMA

Visuose žemynuose ir skirtingose meno srityse papildyta realybė šiandien žymi nebe techninę naujovę, o gilesnį suvokimo pokytį. Jei XX amžiaus vizualusis menas išplėtojo abstrakciją ir koliažą, pirmenybę teikdamas idėjai, o ne objektui, tai XXI amžius susiduria su hibridine tikrove, kurioje fizinė ir skaitmeninė plotmės praranda aiškią ribą. PR kūriniai prabyla ekologinio sąmoningumo, socialinės vaizduotės ir hipotetinės ateities kalba. Papildytosios realybės menas nesiūlo rinktis tarp fizinio ir skaitmeninio lygmens – jis kviečia gyventi abiejuose vienu metu, atspindėdamas epochą, kurioje ribos tampa vis labiau sąlyginės. PR kūriniai ragina iš naujo apmąstyti tikrovę, suvokti ją giliau ir atsakingiau. Jie atskleidžia mūsų laikmečio paradoksą: naujos technologijos vienu metu ir tolina, ir jungia, maskuoja ir išryškina. Kaip ir menas visais laikais, šiandien PR primena, kad nematoma visada buvo šalia – tereikėjo rasti būdą tai pamatyti.

Pelkių Observatorija Gotlande, 2022. Nomeda ir Gediminas Urbonai / Urbonas Studio, bendradarbiaujant su Atheneskolan Gotland mokiniais (piešiniai ir garsai), Indre Umbrasaite (architektūra), Kristupu Saboliumi (scenarijus), Mouse on Mars (garso kompozicijos), Terry T Kang ir Thomas Harriett (programavimas).