2017-03-20
GAIVA PAPRASTOJI
Kažkada seniai, kai tik pakilo geležinė uždanga ir atsivėrė sienos (galimybė, apie kurią buvom tiek svajoję!) – sėdėjau Amsterdame, Vincento van Gogho muziejuje. Nesitverdama iš laimės, žnaibydama sau į ranką, ar tikrai, ar nesapnuoju… Tokios pakylėtos būsenos apžiūrinėdama salę po salės, labai aiškiai pamačiau lūžio momentą: pradžioje buvo ieškojimai, bandymai, tik vėliau prasidėjo tapyba, jau turinti savyje… gyvybinę energiją. Kai dailininkas atrado savo stilių, motyvus, vietą po saule – susitiko savo lemtį, ir gyveno jos vedamas. Kai apie tokį paveikslų gyvumą bandžiau kalbėti su kitais, manęs nesuprato…
Daugiau