Fotografijos „masterclass“: svarbiausia – kas nematoma
GAIVA PAPRASTOJI
Kažkada seniai, kai tik pakilo geležinė uždanga ir atsivėrė sienos (galimybė, apie kurią buvom tiek svajoję!) – sėdėjau Amsterdame, Vincento van Gogho muziejuje. Nesitverdama iš laimės, žnaibydama sau į ranką, ar tikrai, ar nesapnuoju… Tokios pakylėtos būsenos apžiūrinėdama salę po salės, labai aiškiai pamačiau lūžio momentą: pradžioje buvo ieškojimai, bandymai, tik vėliau prasidėjo tapyba, jau turinti savyje… gyvybinę energiją. Kai dailininkas atrado savo stilių, motyvus, vietą po saule – susitiko savo lemtį, ir gyveno jos vedamas. Kai apie tokį paveikslų gyvumą bandžiau kalbėti su kitais, manęs nesuprato…
Šią savo patirtį prisiminiau vasario 8–12 dienomis vykusios Roterdamo meno savaitės (Art Rotterdam Week 2017) metu. Tvarkant ten surinktą vaizdinę medžiagą, gilinantis į negirdėtų autorių kūrybą, išsikristalizavo mintys apie kūrėjo santykį su kūriniu ir pastarojo įtaką žiūrovui, jomis ir noriu pasidalinti. Vaizdo medžiagą parodysiu gegužės 4 d., šia tema kalbėdama Kauno fotoklube, čia pateiksiu tik pagrindines idėjas ir pavyzdžius.
Noriu pasakyti, jog visai nesvarbu, ką vaizduoji ar fotografuoji. Svarbus tiktai tavo – autoriaus – požiūris į tai, nes nuotrauka žiūrovui perteiks autoriaus būseną, požiūrį, motyvaciją. Jei, tarkime, fotografas nuobodžiavo, jo darbai ir atspindės tuštumą, nuobodulį ir beprasmiškumą. O jei jis įamžino tai, kas jam labai gražu, artima? Tai, kuo didžiuojasi ar žavisi, ką myli, kuo stebisi?… Tada žavėsis ir žiūrovas, ir jis jaus meilę, nuostabą ar pagarbą. Uždainuos ir jo širdis.
Roterdamo fotografijos muziejuje pasitiko Henri Cartier-Bressono ekspozicija „Europiečiai“, kurioje rodomi darbai sukurti įvairiose Europos šalyse per kelis XX a. dešimtmečius. Didžiulė paroda, kurioje justi įgudusi fotografo akis ir ranka, bet – nėra širdies. Visai kitoks įspūdis žiūrint į prancūziškąją Europiečių serijos dalį, kurioje autorius fotografavo tai, ką išmano, pažįsta, kuo gyvena jo mylimi tautiečiai ir jis pats. Ir man pasirodė paradoksalu, jog visą gyvenimą fiksavęs pasaulį, kad galėtų parodyti jį saviškiams, fotografijos istorijoje jis išliks dėl tų darbų, kuriose pasakoja apie savo tautiečius, savą šalį… Visa kita ilgainiui paskęs archyvuose.
Toks likimas ištinka daugelį. Pamažu pasaulis tapo pažįstamas, matytas, sumažėjęs; nuotraukos, kuriose be smalsumo naujovėms daugiau nieko nėra, žiūrovams nebeįdomios. Pavyzdžiui, žymus olandų fotografas Edas van der Elskenas praeito amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais išmaišė Japoniją ir Afriką, tačiau populiariausios, mėgstamiausios jo nuotraukos yra tos, kuriose užfiksuotas Amsterdamas hipių, seksualinės revoliucijos ir „flower power“ laikais! Nes jis buvo vienas iš jų, hipis, gyva, funkcionuojanti to meto ląstelė, jame gyvenanti ir jį vaizduojanti su šiluma, suprantančiai. Autorius po to laiko Amsterdamą žiūrovus vedžioja kaip po savus mylimus namus, kuriuose jam miela, patogu gyventi.
Toks buvo ir vokiečių fotografas Ulay’us, kartu su ilgamete savo drauge Marina Abramovič gyvenęs Amsterdame. Jis fotografavo prostitutes, transvestitus, narkomanus, muzikantus, šokėjus, homoseksualus, menininkus. Dirbo su „Polaroid“ firma, eksperimentavo su jų kameromis, fotopopieriumi (kai kurie jo polaroidai didesni nei žmogaus ūgio). Ulay’us persirengdavo pats, nusigrimuodavo, fotografavo tiek kitus, tiek save, taip parodydamas visai kitą Amsterdamo gyvenimo pusę, pasitelkdamas nebent tamsią romantiką arba visai jos atsisakydamas. Bet jo nuotraukos nėra atstumiančios, priešingai. Jos tikros, žiūrovas patiki autoriumi, kuris nėra pašalietis, sumanęs užsidirbti pinigų, fotografuodamas ir smalsiems miesčionims rodydamas žmogiškas anomalijas. Nors tokiose nuotraukose gali būti pavaizduoti patys nepatraukliausi dalykai, bežiūrėdamas suvoki, jog jei jos ir atstumia, tai savo išnaudotojišku, komerciniu požiūriu į tai, kas užfiksuota. Tada apima šleikštulys. O su meile fiksuojamas gyvenimas šlykštus būti negali.
Dar vienas olandų menininkas, rašytojas, bohemietis Janas Cremeris Roterdamo Fotografijos muziejuje kuravo nedidelę aktų ekspoziciją. Dokumentiniame filme-interviu buvo galima sužinoti, kas lėmė jo pasirinkimą. J. Cremeris iš muziejaus kolekcijos atrinko tik keleto olandų autorių fotografijas: vienas jų Paryžiuje fotografavo kankano šokėjas, kitas – nuogus Dailės akademijoje pozuojančius modelius. Pats kuratorius dalinasi prisiminimais, kaip viskas vyko, kaip įkalbėti vienas merginas nusirengti fotografavimui ėjosi lengviau, kitas – sunkiau… Kadangi šeštasis ir septintasis praeito amžiaus dešimtmečiai jau nuo mūsų nutolę, praėję, gali būti matomi iš laiko perspektyvos, lyginami su dabartimi. Pavyzdžiui, į akis labai krenta tuometinis vyrų menininkų, fotografų jaudulys, matant moterišką kūną. Nuotraukose išlikęs žavėjimasis, laimė, grožio pajauta, net jei modelis ir nėra ypatingai patrauklus. Dabar vyrų ir moterų santykiuose šio tarpusavio įsielektrinimo nebelikę. Tai akivaizdu stebint kasdienį bendravimą tarp lyčių – jau būta per daug nuogo kūno, per daug pornografijos, iššaukiančios reklamos, kuri prarado savo paveikumą… Kitos lyties kūnas nebeintriguoja – į hipių laikus galima žiūrėti vos ne su švelniu grauduliu tam, kas buvo ir ką praradome…