Nufotografuoti rankas
VALENTINAS SVENTICKAS
Bus kokie metai, kai kalbinu fotografijos klasiką Antaną Sutkų, ant stalo palikdamas įjungtą diktofoną. Turėtų susidėti knyga. Kodėl tą daro literatūros kritikas? Taip, kritiko čia ne kažin kiek. Suartėjome vis pabendraudami tuo laiku, kai abu buvome pirmininkai: jis – fotomenininkų, aš – rašytojų. Žinoma, man svarbu, kad Antanas nuo paauglystės buvo ir lig šiol yra literatūros gerbėjas, galvotas skaitytojas. Posėdžiai, po posėdžių – kava ir ne tik. Susiskambinimai, susitikimai, sutarti „projektai“, kaip dabar sakoma. Pokalbių kryptis atsirado savaime. Antanas daug pasakodavo apie tai, kaip jam, fotomenininkų draugijos steigėjui ir ilgamečiam lyderiui, reikėdavo veikti ir tvarkyti reikalus „anuo metu“. Menininkas šio veiksmo sūkury. Sąlygos, epizodai, žmonės, pareigūnai, detalės, ribos, jų plėtimas. Paties Antano gyvenimas šioje terpėje, jo kūryba. Tai tokia maždaug formuojasi knyga. Su pipirais, to meto intermedijomis, egzistenciniais liūdesiais.
Pokalbis, kurį skaitysite, yra išskirtinis. Lig tol visą laiką šnekėdavomės dviese. Bet neseniai pradėtas kurti dokumentinis filmas apie Antaną Sutkų, o kinui reikia personažų. Taigi Antanas pats pasiūlė dar kartą grįžti prie fotomenininkų organizacijos steigimo aplinkybių ir įtraukti į pokalbį Lionginą Šepetį, aptariamo veiksmo metu vadovavusį LKP CK [Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto – red.] mokslo ir kultūros skyriui, o steigimo metu dirbusį kultūros ministru. Po kambarį slankiojo trys kameros, bet nepasakyčiau, kad trukdė kalbėtis. Skaitydami suprasite – kalba šiai publikacijai palikta beveik šnekamoji.
Valentinas Sventickas
Mes dar tik baigiame lukštentis iš žieminių apdarų, gruodžio 7 dieną užkopę slidžiais laiptais iki Antano Sutkaus namo durų (Vilnius, Alytaus g. 18), o jis jau cituoja iš „Literatūros ir meno“ Marijos Čepaitytės pokalbį su fotografe, žurnaliste Viktorija Ivleva ir dailininku Nikita Aleksejevu. Išspausdintas 2016 m. lapkričio 4 d.
Antanas persako, kokios asociacijos Aleksejevui kyla išgirdus žodį „Lietuva“. Feisbuke jis išrikiavęs tokią eilę: Mérimée, Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, Čiurlionis, Venclova ir Banionis. Ir pridėjęs: „Viena viltis liko – gal Kęstutis ateis. Ir Gediminas.“ Toji viltis reikalinga, kaip Aleksejevas paironizavo, „sulaukėjusiems“ rusams.
Toliau Antanas cituoja, kaip tą eilę pratęsia Ivleva: „Dar Gintaras, Nekrošius ir lietuviški fotografai – neįtikėtinas buvo reiškinys sovietiniais metais. Kaip jie atsirado, kodėl jiems leido būti? Antanas Sutkus man – toks fotografijos Márquezas“.
Taigi, – klausia iš anksto įsismarkavęs Sutkus, – kas leido? Kas leido tokioms fotografijoms būti?
Lionginas Šepetys: Kad mes nieko nekláusėm.
Antanas Sutkus: Po vienos parodos Vilniuje, Parodų rūmų kavinėje, dalijomės įspūdžiais. Manęs kažkas pasiteiravo, ką manau apie tankus, įsiveržusius į Čekoslovakiją (1968 m.). Po kiek laiko turėjau pasakoti apie tai jums (kreipiasi į Šepetį). Pakláusėt, ką tada atsakiau. O aš: „Ką jūs manėte apie sovietų tankus, kai jie prieš karą į Lietuvą įėjo?“ Tada sekretorius, šypteldamas: „Neklasinis požiūris.“
L. Š.: Su tavim būdavo sunku kalbėtis. Ne tik kavinėj, bet ir Čiurlionio gatvėj.
A. S.: Aš, durnius, tada nežinojau, kad mikrofonai yra visur.
L. Š.: Buvo visur. Tačiau kalbėtis su Sutkum buvo įdomu. Sakiau sunku, bet ir lengva. Galima būdavo pasiginčyti. Kažkodėl, negaliu paaiškinti kodėl, bet aš jaučiausi žymiai drąsiau su tavim (kreipiasi į Sutkų) kalbėdamas. Su kitais taip bendrauti vengdavau, egzistavo tam tikros leistinos ribos. Su tavim tos ribos plėtėsi.
Iš karto nukrypom. Grįžkim į pokalbio pradžią.Kaip atsirado fotografų draugija? Jeigu prisiminsim tuos laikus, tai buvo veržlumo metai. Visi menai – rašytojai, dailininkai (atsirado neplokščias vitražas), teatras – išgyveno pakilimą. Čia gal kokie 1967-ieji, gal ir anksčiau, septinto dešimtmečio vidurys.
Organizacija įsteigta kiek vėliau, kai jau buvau kultūros ministras.
A. S.: Jūs iš pradžių, kai prasidėjo šitos kalbos, dirbote Centro komitete.
L. Š.: Taip, buvau skyriaus vedėjas. Mokslo ir kultūros skyriaus.
A. S.: Tada pradėjau sukti jums galvą, kad būtų leista įkurti Fotomenininkų organizacijos iniciatyvinę grupę.
L. Š.: Pratęsiu. Visi menai veržliai ėjo pirmyn, savaime susidarė drąsos atmosfera, atsirado sąlygos. Mūsų fotomenas jau buvo įvertintas ir namie, ir užsieny. Bet neturėjo atramos. Ir čia, kaip „deus ex machina“, nusileido Antanas Sutkus. Sudėtingas vyras, nelabai valdomas. Pradėjo spausti mane ir, turbūt, ne tik mane, kad reikia kurti organizaciją. Daug atnešdavo man užsieny išleistų albumų. Net tie mūsų žmonės, kurie buvo „toliau nuo meno“, jau vartydavo albumus, nuotraukas, ne tik tas, kur kūno grožis, bet ir kur žydėjimas, gamta.
Toks buvo „fonas“, ir juo pasinaudojo Antanas. Kas davė leidimą ar nedavė? Ko turėjau atsiklausti, dirbdamas kultūros ministru? Sakyčiau, netipišku ministru. Nes kartu buvau Ministrų tarybos prezidiumo narys. Kito tokio atvejo Tarybų sąjungoje nepasitaikė. Iš ministrų to prezidiumo nariai buvo tik du – Romualdas Sikorskis [tuometinis finansų ministras – red.] ir aš. Pinigai ir dvasia. Taigi gauti lėšų man buvo žymiai lengviau.
A. S.: Taip, Sikorskis labai padėdavo. Žinau.
L. Š.: Jis gi buvo ir kultūros žmogus, prijaučiantis. Vyriausybės posėdžiuose mūsų kėdės – greta. Juose elgėmės taip, kaip reikia, kai kada „dėl akių“, o jo kambarėlyje sutardavome. Tas suteikė man daugiau galių. Kai jau buvo priimtas sprendimas (Maskvos nekláusiau). Juk ir pinigų prireikė. O kokius dokumentus Kultūros ministerija dėl draugijos formino, – jau nebeatmenu.
Vienas „trogloditas“ mane pradėjo graužti, pavardės nesakysiu…
A. S.: Pasakykit jau.
L. Š.: Sigizmundas [kalbama apie Sigizmundą Šimkų, LKP CK kultūros skyriaus vedėją 1969–1983 m., – red.]. Nors pats dėjosi fotografu. Jis maždaug taip: „Tai kam dabar tokia organizacija, niekur šalyje nėra…“ Aš jam sakau: „Matai, Sigizmundai, menininkai yra laisvesnės dvasios žmonės, bet ir juos reikia valdyti. Sutinki?“ – „Taip.“ – „O kaip valdyt? Po vieną? Reikia, kad kolektyvas būtų, sąjunga ar kas. Kaip rašytojų, dailininkų, kompozitorių…“
Jis man nieko negalėjo padaryti, bet jo įkyrumas nervindavo.
Daug metų praėjo, visko buvo, santykiai su Lietuvos fotomenininku klasiku Sutkumi neužsimiršo. Kai man prisireikia save palepinti, pagalvoju, kad tarp geresnių faktų ir darbų buvo Fotomenininkų draugijos steigimas. Galima ir daugiau ką vardyti – tapybos trienalę ir t. t. Nors būtų klaidinga manyti, kad viskas ėjo kaip sviestu patepta. Atsirasdavo problemų. Paprastai pirmadieniais. Kai jau buvau ne ministras, o CK sekretorius – tarytum dar daugiau galių. Taigi, kiekvieną pirmadienį turėdavau suremti ietis su daugeliu savo kolegų iš CK. Kadangi savaitgaliais jie nueidavo į teatrus, parodas, kultūrinę spaudą pavartydavo. Ir sakydavo: „Lionginai“, arba „Draugas Šepety, o Akademinio teatro vaidinime tokia vieta tai nelabai gera, o Gudaičio paveikslas – nelabai suprasi, ar ten žmogus pavaizduotas, ar kas, veido nėra…“ Kartais atkirsdavau, kartais pratylėdavau.
Ar teko man durti pirštu ir „nuimti“ kokį paveikslą? Iš parodos? Juk buvo kas ateina, „informuoja“. Žinot, kaip darydavom. Va, klaviatūra. Juodi ir balti klavišai. Norint, kad Švažo labai apibendrintas peizažas nedirgintų kieno nors „meninės akies“, reikia šalia jo pakabinti kito tapytojo žymiai aiškesnį paveikslą „iš gyvenimo“. Tada galima sakyti: štai platus diapazonas, kūrybinė laisvė, tvarkoj. Šitaip ir Maskvoje tekdavo aiškinti. Kažkuris iš menotyrininkų man yra priminęs, kad, girdi, Maniežo salėj, komentuojant Lietuvos skyrių „sąjunginėje“ dailės parodoje, Šepetys vienus paveikslus dengia pečiais, o kitus – kad aiškina Ekaterinai Furcevai [tuometinė TSRS kultūros ministrė, 1960–1974, – red.], kad aiškina. Pats neatmenu, bet gal ir buvo panašiai.
Grįžtu. Lietuvos menas tada – teatras, Juozas Miltinis, Kauno teatras, Jonas Jurašas… Dideli pasiekimai. Ir menas, drįstu sakyti, neiškrito iš viso tuometinio Lietuvos konteksto. Ir žemės ūkis kilo, gyvenviečių atsirado, modernių – Juknaičiai, vyresniojo Karbauskio, Česlovo, ūkis buvo stiprus [Šiaulių rajono kolūkis „Už taiką“ – red.].
Architektūra augo, sulaukdavo valstybinių premijų. Ir paminklai. Mūsų autoriai kūrė ne tik Lietuvai. Šis bendras kontekstas skatino mus visus, ir menininkus, ir organizatorius, biurokratus truputį išpūsti krūtinę, sakyti: „Mes, tai mes!“ Šiam procesui akompanuodavo iš svetur, iš Maskvos atvažiuojantieji inteligentai. Sakydavo: „O, pas jus Vakarai“. Į tokį kontekstą įsiterpė ir fotomenininkų iniciatyva. Be to, pats, Antanai, tapai pasaulio ar Europos dailės fotografų kažkokio padalinio ar federacijos nariu.
A. S.: Buvo daug tų organizacijų. Reikėjo bendrauti. O manęs šešerius ar septynerius metus į jokį tolesnį užsienį neišleisdavo. Būdavo, kai kalbėdavomės su sekretoriumi, kartais jis parodydavo tokį gestą, panašų į žirkles.