fbpx

Remis Ščerbauskas

Tomas Pabedinskas

Su fotografu Remiu Ščerbausku apie jo kūrybą kalbėjomės pro kavinės langą stebėdami miesto gyvenimą, koks įamžintas ir autoriaus darbuose, tačiau vos pabandžius jo kūrybą priskirti gatvės fotografijos žanrui, kilo daugybė klausimų. Ar pakanka nuotraukose užfiksuoti praeivius, kad tai būtų vadinama tikra gatvės fotografija? Jei ne, ko tuomet trūksta? Ir jei neapčiuopiame įprastų šio žanro bruožų, kodėl tie vaizdai vis dėlto sulaiko žvilgsnį ir išlieka atmintyje? Pažadėjau pabandyti rasti nors dalį atsakymų ir užrašyti keletą užuominų tiems, kuriems maga R. Ščerbausko fotografijas interpretuoti patiems.

Kas apibrėžia gatvės fotografijos žanrą ir daro jį įdomų bei vertingą ne tik kūrybiniu, bet ir dokumentiniu požiūriu? Daugiaplanė ir daugiaprasmė kompozcija, ryškūs žmonių tipažai, jų tarpusavio santykiai, vienoje akimirkoje sutelpantis pasakojimas, įspūdingos lemiamos akimirkos – visa tai. Tačiau beveik visko, kas ilgus dešimtmečius traukia gatvės fotografų dėmesį, R. Ščerbauskas atsisako ir ieško savito požiūrio į kasdienį miesto gyvenimą. Jo fotografijų dominantė – judesys, bet nėra įvykio, pagaunami įdomūs tipažai, bet žmonės atrodo beasmeniai, susitapatinę su dirbtiniais įvaizdžiais, atvaizdai perteikia miesto dinamiką, bet erdvė yra abstrakti ir keistai sterili.

Kaip elgtis tokios fotografijos akivaizdoje? Bene lengviausia būtų mintyse susitapatinti su fotografu, kuris yra ne vienas iš daugelio miesto bastūnų su fotokamera, ne vadinamasis flâneur, bet nejudrus stebėtojas – tarsi tas kavinės lankytojas, kuriam nepajudant iš vietos fragmentiškas ir nuolat kintantis gatvių gyvenimas pats skleidžiasi prieš jo akis. Tačiau nuo pasyvaus stebėtojo fotografas iš esmės skiriasi tuo, kad ir be judesio jis išlieka akylu medžiotoju. Jo žvilgsnis nėra tingus ir nedėmesingas. Priešingai – fotografas atidžiai seka situaciją, atsižvelgia į šviesą ir nuolat, net tuomet, kai nespaudžia užrakto mygtuko, mintyse renkasi tinkamiausias nuotraukai akimirkas.

Toks žvilgsnis gali sukurti nuostabos jausmą net ir ribotoje, atrodytų, gerai pažįstamo miesto erdvėje – R. Ščerbauskas, fotografuodamas Kaune, vis toje pačioje, jo sumanymui tinkamoje vietoje, įamžino beveik tiek pat įvairių praeivių, kokius žinomi gatvės fotografai atrasdavo didžiausiuose pasaulio miestuose. Kita vertus, žiūrovas, sutapatindamas savo žvilgsnio perspektyvą su fotografo, vis dėlto turi lemiamo pasirinkimo laisvę: jis gali įžiūrėti konkrečias detales, atpažinti jose laikotarpį ir žmonių charakterius arba mėgautis kone abstrakčiomis šviesių ir tamsių tonų kompozicijomis, kurias fotografijose nupiešė miesto gatvės praeivių judesys.

2017-02-20
Tags: