Vieną svarbiausių vietų pokario lietuvių moderniosios architektūros istorijoje užima Vytautas Edmundas Čekanauskas ir jo kūrybinė veikla. Debiutavęs 1959–1960 m. kurtu ir 1966 m. įgyvendintu Kompozitorių sąjungos namų projektu, architektas greitai įsitvirtino kaip vienas geriausių šios srities jaunosios kartos specialistų. Tekste aptariami Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras, arba ŠMC), baigti statyti ir lankytojams atverti 1967-aisiais, jų pokyčiai, paveldosaugos ir šiuolaikinių renovacijos procesų sankirtos, ateities perspektyvos šiuolaikinio meno eksponavimo ir ryšio su visuomene lauke.

Naujieji parodų rūmai

Naujųjų dailės parodų rūmų statybos iniciatorius ir užsakovas buvo Lietuvos dailės fondas. Senieji parodų rūmai – Lietuvos dailės muziejumi paversta rotušė – nebeatitiko išaugusių to meto naujosios vaizduojamosios ir taikomosios bei dekoratyvinės dailės ekspozicinių poreikių. Kaip viena iš galimų naujųjų rūmų lokacijų apsvarstytas buvęs Reformatų skveras Pylimo gatvėje, tačiau galiausiai apsistota ties teritorija, kurioje skveras buvo įrengtas pirmaisiais pokario metais, per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintų pastatų vietoje. Tokį pasirinkimą nulėmė ir palanki senųjų bei būsimųjų rūmų kaimynystė – lankytojų patogumui net norėta tarp jų įrengti požeminį perėjimą. Būsimųjų parodų rūmų projektas pradėtas rengti 1964 m. rudenį. Kartu su architektu V. E. Čekanausku jį ruošė inžinierius Romualdas Jakas.

Kaip viena pagrindinių ir neginčijamų rūmų vertybių pabrėžiamas surastas tinkamas santykis ir architektūrinės kalbos raiška susiklosčiusioje sudėtingoje Senamiesčio erdvėje. „Dirbau, įsijausdamas į aplinką“, – tokį sėkmingą idėjos ir pasiekto rezultato principą įvardijo architektas. Pasak paties V. E. Čekanausko, naujoji architektūra neturi pataikauti, nusižeminti ir tapti blanki, neišsiskirianti senosios istorinės architektūros fone. Miestas – tai gyvas organizmas, skirtingų procesų ir stilistinių idėjų sugyvenimo erdvė, todėl naujasis darinys Vilniaus struktūroje tapo lygiaverčiu, drauge moderniu bei harmoningą santykį su senąja aplinkine architektūra artikuliuojančiu kompleksu.

Naujųjų dailės parodų rūmų kompozicija ir planavimas atspindėjo to meto supratimą apie modernizmo architektūrą – ištisai įstiklinti pirmasis aukštas bei antrojo aukšto fojė, vertikalūs parodų salių tūrių langai suteikė pastatui lengvumo, sušvelnino tūrių masyvumą bei įtvirtino peršviečiamumo idėją; skaidrumas leidžia pripildyti erdves natūralios šviesos ir tampa aktyvia jungtimi tarp seno ir naujo – taip išsaugomos ir išryškinamos svarbiausios senojo miesto perspektyvos. Ritmiškas plastiškų antrojo aukšto tūrių išdėstymas atidžiai atkartoja Senamiesčio urbanistinę struktūrą – Vokiečių gatvės linkį – ir išsaugo susiklosčiusius stebėjimo rakursus. Interjere svarbią reikšmę turi tiesiai iš gatvės per įėjimą pasiekiamas fojė. Ši atvira erdvė su joje įrengtais laiptais leidžia lengvai patekti į visas pagrindines ekspozicijų erdves. Rūmų apdailai panaudotos šiaurietiškam modernizmui būdingos medžiagos – rupaus terazito tinkas, šlifuotos natūralaus dolomito plokštės išorės ir vidaus sienų apdailai, smulkaus teraco rašto grindys, natūralaus medžio lentelių lubų apdaila, klijuoto medžio ekspozicinių salių durys, įvairūs metalo gaminiai – pabrėžia pastato santūrumą ir vientisos idėjos svarbą.

Pirmoji rūmų kaita

Devintajame dešimtmetyje kilęs statinio kosmetinio atnaujinimo poreikis ir atlikti po juo išlikusių renesansinių rūsių tyrimai sudarė prielaidas rūmuose atlikti remontą ir dalinę rekonstrukciją. 1985 m. iš pirmojo aukšto fojė į sutvarkytus rūsius įrengti laiptai, perkelti rūbinė ir sanitariniai mazgai, pertvarkytas kai kurių kitų fojė patalpų planavimas. Ekspozicinėse erdvėse bei kitose patalpose įrengtos to laiko visuomeniniams pastatams būdingos sudėtingo rašto geometrinių formų teraco grindys.

Institucinė kaita

Devintajame dešimtmetyje pradėjusios sklisti persitvarkymo idėjos ir Nepriklausomybės atkūrimas pakeitė ir rūmų veiklos pobūdį. 1988 m. Dailės parodų rūmai atskirti nuo Lietuvos dailės muziejaus, įvyko pirmosios kuratorinės šiuolaikinės dailės parodos. 1992-aisiais pastate įsikūrė Šiuolaikinio meno centras, kurio veiklos idėja buvo siejama su Kunsthaus – meno galerijos be nuolatinių fondų ir kolekcijų – tipo institucijos koncepcija.

Įkurta nauja meno įstaiga ir pasikeitęs veiklos pobūdis nulėmė pastato vidaus erdvių kaitą. Pirmieji pokyčiai dešimtajame dešimtmetyje apėmė kai kurių šiuolaikinio meno eksponavimui nepritaikomų elementų panaikinimą. Siekiant transformuoti ir įgyvendinti erdvės kaip baltojo kubo koncepciją, atsisakyta rupios faktūros tinko sienų apdailos, teraco grindys buvo užlietos pilku polimeru. Ilgainiui išardyti palei antrojo aukšto vidinio kiemelio vitrinas išdėstyti šviestuvai, sukonstruoti iš Vilniuje gamintų siurblių „Saturnas“ korpusų. Šiuos šviestuvus bene pirmą kartą panaudojo Eugenijus Antanas Cukermanas restorane „Dainava“, juos V. E. Čekanauskas jau buvo išbandęs Kompozitorių sąjungos namų interjere. Be vidaus erdvių pokyčių, pasikeitusi institucinė veikla reikalavo atnaujinti ir materialinę bazę. Įsigyta vaizdo įranga, standartizuoti eksponavimo elementai ir moduliai tapo svarbiomis priemonėmis kokybiškam meno turinio eksponavimui. Baltojo kubo erdvė leido lengvai naudoti mobilius, standartizuotus ekspozicijų elementus, atskleisti parodų architektoniką ir kurti uždarą ekspozicijos mikropasaulį. „Visais atvejais gražu, kai nejauti, kur grindys, lubos, sienos“, – teigė architektas Valdas Ozarinskas.