DAIVA GASIŪNIENĖ. PRINCIPAI DIKTUOJA UTOPIJĄ
Kalbino Andrius Ropolas
Daiva Gasiūnienė po architektūros studijų Vilniuje į Anykščius išvyko iš principo. Kaip dabar, taip ir tada – populiariau būti vilniečiu nei mažesnio miestelio gyventoju. Sprendimas atsisakyti pasiūlymų sostinėje tapo jos protestu prieš plaukimą pasroviui. Dėl tokio poelgio susipykusi su tėvais Daiva turėjo susirasti sau darbą bei vietą ir jau po kelerių metu tapo Anykščių miesto vyriausiąja architekte, arba tiksliau, bet kartu ir sudėtingiau, – Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja. Dabar ji yra turbūt viena labiausiai vertinamų miesto architekčių Lietuvoje.
Galvojant apie žmones, ryškiausiai formuojančius miestus, pirmiausia gali kilti minčių apie juos įkūrusius valdovus arba modernesniais laikais – merus. Bet jie dažniausiai tik sumanydavo, kad reikia kažką konkrečioje vietoje daryti, tačiau sugalvoti, kaip tai atrodys, jau būdavo šešėlyje dirbančių planuotojų darbas. XIX a. utopinę Barselonos, kurią matome šiandien, viziją sukūrė architektas Ildefonsas Cerdà. Jo pasiūlytas miesto tinklas iki šiol yra studijuojamas kaip puikaus planavimo pavyzdys. Tuo pat metu netoliese, Paryžiuje, Georges’as-Eugène’as Haussmannas sumanė nutiesti plačius begalinius bulvarus per viduramžių gatvelių išraizgytą miestą. Šis planas suformavo ryškų vieno svarbiausių pasaulio megapolių identitetą. Dar po šimto metų Niujorką sau ramiai ir tyliai transformavo Robertas Moses, kuris buvo daugybės miesto veidą formavusių įstaigų vadovas. Nors jo darbai dabar minimi neigiamame kontekste, šis žmogus išlieka viena įtakingiausių XX a. miestų planavimo galios figūrų. Kalbant apie Lietuvą, pirmiausia mintyse iškyla brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių pavardė. Jie sukūrė dešiniojo Neries kranto kaip dangoraižių kalvos viziją Vilniuje, be to, suprojektavo pirmąjį iš jų – viešbutį „Lietuva“.
Paminėjau tik keletą pačių svarbiausių miestus formavusių asmenybių, tačiau garsių pavardžių išties nėra labai daug. Juk miestai – didžiuliai ir labai sudėtingi objektai, sunkiai pasiduodantys aiškiai autorystei. Mano išvardyti planuotojai žinomi dėl savo brutalių, radikalių sprendimų. Šiuolaikiniai miestai taip nebekuriami – pirmumas teikiamas patogumui, sveikai gyvensenai bei kitiems erdviškai sunkiai matomiems gyvenimo prioritetams ir, kaip mūsų pokalbio metu pastebėjo Daiva, pats darbas juos formuojant kartais panašesnis į sociologo ar urbanisto nei į architekto. Tyliai, ramiai savo miestų vizijas įgyvendinančius žmones tampa sunku pastebėti. Daiva jau 25-erius metus su pertrauka (beveik ketverius dirbo Panevėžio vyriausiąja architekte) po truputį įgyvendina savo Anykščių plėtros utopiją, kurią 1997-aisiais atsinešė dalyvaudama konkurse užimti šio miesto vyriausiosios architektės pareigas. Ji puikiai supranta, kad tai, ką norėjo padaryti, yra neįmanoma, tačiau šitai netrukdo dirbti toliau. Juk „geriau turėti utopines mintis ir sunkiai pasiekiamas vizijas; net jei jų negali įgyvendinti, bent jau keliauji į tą pusę, ir vis tiek kažkas išsipildo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Šventosios upės kairiojo kranto pėsčiųjų ir dviračių takas – viešoji turizmo trasa, Lajų takas Anykščių šilelyje, Anykščių menų inkubatorius, akmeninio grindinio atidengimas mediniame senamiestyje, apžvalgos aikštelė Šv. Mato bažnyčioje ir net Stasio Eidrigevičiaus menų centras Panevėžyje – tik dalis Daivos iniciatyvų atgaivinti primirštas vietas, siekiant įkvėpti miestams gyvybės, ieškant glaudesnio ryšio su vietos bendruomenėmis. Būdama labai arti politikos, girdėdama žmonių norus, jausdama žiniasklaidos dėmesį, nuolat po didinamuoju stiklu kaip valstybės tarnautoja, ji yra neįprastai atvira ir ryžtinga. Architektė nelabai supranta, kodėl dalis valstybės tarnautojų kartais labiau rūpinasi konkrečia savo darbo vieta, jos išsaugojimu biurokratiškai dėliojant varneles, ir nesiekia rezultatų kuriant patrauklią aplinką, dirbant su intriguojančiais projektais, nors dėl to ir patiriant pasipriešinimą. „Jeigu bijai neigiamų reakcijų, tokia pareigybė ne tau“, – pokalbio metu griežtą poziciją išdėstė Daiva. Dalis jos inicijuotų projektų buvo įgyvendinami nemenkai rizikuojant – bet kokie didesni pokyčiai bei sumanymai visada sulaukia pasipriešinimo iš visuomenės, politikų, sunkiai nuspėjamos ir kitų institucijų reakcijos. Kartais aukštesni nei įprasta kituose miestuose kokybiniai reikalavimai sukelia nepasitenkinimą, tačiau įvairią kritiką architektė priima kaip natūraliai lydinčią tokį darbą. „Man iš Panevėžio sugrįžus į Anykščius buvo, kas nuliūdo tai sužinoję, atsiėmė savo pateiktus pasiūlymus žadėdami, kad parengs geros architektūros sprendimus ir sutvarkytus projektus“, – su šypsena prisimena ji.
Pokalbiui susitikome vienoje Antano Baranausko aikštės kavinių, į kurią Daiva atkeliavo iš netoliese esančios savivaldybės. Tai centrinė Anykščių vieta, patyrusi ryškias, brutalias transformacijas ir laukianti naujų šiuolaikinių idėjų. Nors visiems akivaizdu, kad pokyčiai čia reikalingi, architektė rami – ji neskuba ir laukia momento, kai bus galima padaryti tikrai gerai, o ne greitai, tik tam, kad kažkas būtų pakeista. Šalia aikštės pro medžius matyti medinis miesto senamiestis, arba tai, kas iš jo liko sustabdžius sovietinių daugiabučių statybas, – jo išsaugojimas ir prikėlimas naujam gyvenimui buvo vienas pirmųjų Daivos darbų.
Vyriausiąja architekte tapote įdomiu laikotarpiu – XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai pradėjo ryškėti sovietinę urbanistiką pakeitusi, kaip aš pavadinčiau, amerikietiško kapitalizmo urbanistika, ir visa ko ašimi virto parduotuvė su didele automobilių stovėjimo aikštele. Kokios buvo tuometinės miestų ambicijos?
Nepriklausomybės pradžioje pasigirdo signalų apie senamiesčių gelbėjimą. Pagal pirminius planus, visi aplink A. Baranausko aikštę esantys senieji nameliai turėjo būti nugriauti. Tokia vykdyta urbanistinė politika. Dar prieš man įsidarbinant Anykščiuose, žymi architektė Giedrė Miknevičienė parengė jų senamiesčio regeneravimo projektą, kuris viską pakeitė – geresnio perspektyvinio Anykščių projekto nėra iki šiol. Dabar vykstantis funkcinis teritorijų planavimas, kai jos žemėlapyje priskiriamos vienai ar kitai funkcijai, visiškai neatsako į pagrindinius klausimus, kaip erdviškai gražiai, teisingai, proporcingai suplanuoti miestą, o štai G. Miknevičienės Anykščių centrinės dalies regeneravimo projekte į miestą žiūrėta kitaip – detaliau, atsižvelgiant į jo erdves.
Aš Anykščiuose pradėjau dirbti, kai jau buvo sustabdytas drastiškas sovietinis urbanizmas, tačiau iš tų laikų plano nemažai buvo ir įgyvendinta. Taigi, užduotis gan kebli ir nelabai paprasta, nes reikėjo pirmiausia gelbėti medinį vietos senamiestį, o žmonių galvose mintis – griaunam tas lūženas ir darom automobilių stovėjimo aikšteles! Tuo metu Anykščiams vadovavo progresyvus meras Saulius Nefas; jis ne tik suprato esmę, bet taip pat penktadieniais pasikviesdavo kelių skyrių vedėjus ir prašydavo per savaitgalį sugalvoti ką nors įdomaus. Turint mero palaikymą, o ir jam pačiam inicijuojant daug dalykų, Anykščiuose 1999–2000 m. atsirado pirmoji Lietuvoje humanizuota gatvė su salelėm, natūraliu greičio ribojimu, želdynais. Tai buvo pilotinis projektas, kurių tuo metu niekas net neteikdavo finansavimui gauti.
Ar jis lėmė kokį nors lūžį?
Manau, kad taip. Jį bei senamiesčio išsaugojimo projektą su autentiško grindinio atvėrimu gatvėse laikyčiau lūžiu. Nors dabar visa tai atrodo savaime suprantama, tada dėl savo sumanymų reikėjo gerokai pakovoti.
Kitas svarbus pokytis – Šventosios krantinė. Anykščiai tęsiasi išilgai palei šią upę, tačiau ilgą laiką ji miesto gyvenime atliko tik epizodišką vaidmenį. Norėdami tai pakeisti, 2003 m. pradėjome rengti planus. Buvo kuriama vizija „Anykščiai gyvai“, buriami forumai per miesto šventes. Tuomet atsirado „Miesto prie vandens“ koncepcija – atidaryti Šventąją Anykščiams ir anykštėnams. Tik nebuvo turbūt nė vieno, kuris sutiktų tai padaryti (juokiasi). Su regioninio parko direktoriumi bridome pažiūrėti pakrantės, pagalvoti, kaip krantinėje įrenginėsim pėsčiųjų ir dviračių taką. Buvo sunku kitus įtikinti, kad šioje pelkėje galima kažką pastatyti. Anuomet vyko grubus žemėtvarkinis planavimas – žmogus pasirengia geodezinius matavimus ir prašo įteisinti tokias sklypo ribas, kokių jis nori. Kaip elgtis? Žinai tik tiek, kad tavo utopinėje 1997-ųjų vizijoje yra miestas prie vandens, vadinasi, negali sutikti su ribomis iki pat upės. Tokių sklypų 5–6 kilometrai, o tu niekam nederini priėjimo – kaip atrodai žmonių akyse? Blogesnės už mane tikrai nebuvo. Gerai prisimenu ir komentarus. Dėl jų ne kartą net teko kreiptis į prokuratūrą. Kai buvo atskleisti komentatoriai, atsiprašančių atsirado ne vienas. Pagal parengtą techninį projektą prasidėjus kairiojo tako statybai, rasti 27 kanalizacijos išvadai į upę. Žmonėms, žinoma, mūsų planas nepatiko.
O nebuvo baisu pirmą kartą gauti kritikos dėl savo darbų? Ar kada pasitaikė minčių, kad gal tikrai kažką darote blogai?
Žinoma buvo. Pirmaisiais metais man padėjo architektas, profesorius Vytautas Dičius. Jis sakė: „Tuomet, kai visi pradės girti tavo darbus, padėk pareiškimą ir išeiki. Kol peikia, kol pikti komentarai, vadinasi, dar yra ką nuveikti.“ Šiuos žodžius prisimenu iki dabar.
Ko ėmėtės toliau?
Lietuvoje prasidėjo specialiųjų planų rengimas: autoturizmo, dviračių, vandens turizmo. Prie jų tada uoliai dirbome. 2005 m. Lietuvos Respublikos bendrojo plano sprendiniuose Anykščiai įrašyti kaip „gamtos ir kultūros paveldo vėrinys“. Kadangi pavartotas žodis „vėrinys“, mums reikėjo viską jungti, „verti“. Šventoji ir tapo ta ašimi, ant kurios „veriama“ gamta, kultūros paveldo objektai, kultūros ir viešosios erdvės. Rezultatas – 17-os kilometrų viešojo turizmo trasa, aplink kurią išsidėstė Lajų takas, Anykščių SPA, senamiestis, Šv. Mato bažnyčia su apžvalgos aikštele, senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje esantys pastatai, Niūronių etnografinis kaimas ir jame įsikūręs Arklio muziejus.
Pirmame Sanglaudos fondo veiksmų programos pakete buvo numatyti menų inkubatoriai, tik niekas nežinojo, ką tai reiškia. Nuėjus pas merą Sigutį Obelevičių ir pristačius idėją, nedelsiant buvo gautas pritarimas bei palaiminimas daryti, tačiau dėl žodžio „inkubatorius“ sulaukėme audrų. Esu net išsisaugojusi to meto laikraščių iškarpas, kur retoriškai buvo klausiama, ką mes čia perėsim. Bet kad mes, anykštėnai, nesupratome šio dalyko esmės, dar nieko tokio. Pradėjom detaliau aiškintis, kas tai galėtų būti, kokia ministerija galėtų kuruoti tokį klausimą. Kadangi inkubatorius menų, teko vykti į Kultūros ministeriją. Apie tokį dalyką nieko nežinojo ir jos darbuotojai! Po pokalbio su atsakingais asmenimis, kuriame niekas nepaaiškėjo, supratome, jog reikia kreiptis raštu. Grįžę į Anykščius, parašėme paklausimą Kultūros ministerijai, ar Anykščiai patrauklūs kultūrine prasme. Atsakė, kad taip, viskas ten pas jus labai gerai, juk „gamtos ir kultūros paveldo vėrinys“. Iš karto pasikabinome prie miesto įvažiavimo užrašą „Sveiki atvykę į kultūrinio turizmo sostinę“. Vėl gavome velnių, kas čia per kultūrinio turizmo sostinė. Juk nėra tokio oficialaus įteisinimo (juokiasi).
Menų inkubatorių finansavimo klausimas buvo perduotas Ūkio ministerijai. Dalyvavome ir ten, teko net patarti jos specialistams. Vėliau mus pakvietė pristatyti savo menų inkubatoriaus idėją, ir atsidūrėme sąrašo priekyje.
Atrodo, nevengiate avantiūros, rizikos, nežinomybės. Kitas ryškus projektas, prie kurio įgyvendinimo dirbote kaip Panevėžio miesto vyriausioji architektė, buvo Stasio Eidrigevičiaus menų centras, taip pat neapsiėjęs be iššūkių. Ar rizika ir konfliktai nuo didelių pokyčių neatsiejami?
Kalbant apie minėtąjį sumanymą, rizikos buvo itin daug. Su tuometiniu Panevėžio savivaldybės administracijos direktoriumi, tarp kitko, taip pat architektu, Rimantu Pauža sprendėme rebusą; šiam projektui turėjome tik dvi galimybes: arba bandyti saugiai su visais maksimaliai viską suderinti, tačiau tiksliai žinojome, kad projektas strigs vienoje institucijoje dėl principo, arba tiesiog daryti tai, kas parašyta įstatymuose, ir ne daugiau, t. y. nederinant su viena institucija, kuri labai veržėsi tai daryti. Mes pasirinkom pastarąjį kelią. Rizikuodami, bet aiškiai suvokdami, kad kito varianto sumanymui įgyvendinti tiesiog nėra. Šią riziką prisiėmė ir administracijos direktorius. Buvęs kino teatras „Garsas“ – vietinės reikšmės savivaldybės saugomas objektas. Vėliau teismai tą patvirtino ir nusprendė Stasio Eidrigevičiaus menų centro atsiradimo naudai.
Be rizikos neįmanomas joks didesnis radikalesnis pokytis. Pagaliau, nė vienas negali būti ekstrasensas ir iš anksto užprogramuoti specifinius poreikius, sąlygas, aplinkybes. Jei atsiranda galimybė įvykdyti projektą, jei jį jau reikia imti ir daryti, nes čia pat terminai, o tu dar tik pradedi palaipsniui keisti kažkokius formalius planus, nieko nenuveiki. Su tokiu požiūriu nebūtų nei Lajų tako Anykščių šilelyje, nei Anykščių menų inkubatoriaus, nei autentiško senamiesčio gatvelių grindinio. Kad įvyktų Lajų tako projektas, vienu metu rengėme tris teritorijų planavimo dokumentus; rizika didžiulė, bet viskas pavyko.
Atmetus teisinius ginčus, Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektas buvo paruoštas neįtikėtinai greitai. Kiek laiko trunka įgyvendinti tokio dydžio sumanymą?
Taip tik atrodo, kad greitai. Jeigu nuosekliai rengiesi konkursui, tai užtrunka, tik to darbo iki dalyvavimo nesimato. Turi nuveikti daugybę dalykų, kad vėliau procesas būtų sklandus. Nuo pradžios iki rezultato reikėtų skaičiuoti apie 5–7 metus.
Ko imatės, kai suprantate padariusi klaidą?
Pirmiausia – labai išsigąstu. Po to, kai apsiraminu, suvokiu viena – klaidas galima ištaisyti, o jei dar ir tavo vadovai tai supranta, bendromis pastangomis įmanoma pasiekti neįtikėtinai daug.
Didžiausios klaidos būna dėl architektūrinės raiškos, kai nemoki statytojui ar, vėliau, rangovui suprantamai paaiškinti, kodėl svarbi architektūrinė kokybė. Tai architekto atsakomybė. Nesunku ir prašauti. Pavyzdžiui, pagal bendrąjį planą gyvenamo namo aukštis – 8,5 metro. Sąlygose tai ir užfiksuoji. Pasirodo, toje išklotinėje yra 6 m aukščio kaimyniniai namukai. Ir stovi namas tarp jų kaip bažnyčia. Gailiesi visą gyvenimą. Todėl man labai svarbu, kad projektuojantis architektas mylėtų savo profesiją labiau nei atlygį, dėl kurio stengsis visom išgalėm prastumti užsakovui, bet ne miestui labiau tinkantį objektą.
Viešojo sektoriaus darbuotojų atsakomybės yra neadekvačiai didelės, tačiau neprisiimti jokios tikrai negalima. Pamenu, Panevėžyje kilo autobusų stoties tvarkymo klausimų, susirinko visi atsakingi darbuotojai, kurie iš baimės suklysti pradėjo dėlioti pozicijas, kaip nedaryti. Tuo metu STT krėtė visą savivaldybę, žmonės buvo įsibaiminę. Ar valstybės tarnautojas esi tam, kad tik saugotum savo darbo vietą? Ar tavo pasiekti rezultatai tarnaus ateičiai?
Vyriausiojo architekto darbas yra žiauriai įdomus, mano giliu įsitikinimu – gal net pats įdomiausias. Tavo rankose labai daug svarbių dalykų, kurių nesupranta niekas kitas, ir nuo to priklauso labai daug. Bet ar jis lengvas – čia kitas klausimas.
Turint daug įgyvendintų projektų dirbti lengviau?
Lengviausia, kai išvyksti iš tos vietos, kurioje dirbai ilgus metus, pavyzdžiui, kaip aš iš Anykščių į Panevėžį. Tada staiga visi kaip susitarę, net laikraščiuose rašė, kad gal visgi buvo gerai, matėsi veikla, nors kažkoks judėjimas į priekį. Dabar tą jaučiu ir su Panevėžiu. O grįžus iš pradžių tikrai gerai, bet, kadangi savame krašte pranašu nebūsi, po truputį viskas vėl stoja į senas vėžes.
Paprastai architektai beveik niekada nebūna kitų architektų užsakovais, tačiau šiuo klausimu vyriausiųjų miestų architektų pozicija unikali. Kaip jums sekasi dirbti su kolegomis?
Pirmiausia, vyriausieji miestų architektai kitaip suvokia aplinką, žino kontekstą – tiek fizinį, tiek politinį, tiek visuomenės nuotaikas. Pasamdytas architektas tai supranta gerokai mažiau. Bet pats sau su laiku atsibosti ir būtina, kad kažkas iš šono atneštų šviežių, naujų minčių. Turiu autoritetų, kurių darbus, pasisakymus ir nuomones seku, jos man svarbios.
Egzistuoja kelių kategorijų architektai. Vieni nori darbą padaryti gerai, ir ne vien dėl savęs, kad būtų pastebėti; toks specialistas siekia integruoti projektuojamą objektą į aplinką, jam svarbu kontekstas, estetika. Tačiau yra ir tų, kurie gavę užsakymą rengia minimaliai techniškai reikalavimus atitinkantį projektą. Paprastai tai ne to krašto architektai, kuriems vietos dvasia tikrai ne tokia svarbi. Jie padarė, išvažiavo, ir tiek žinių. Man norisi pakviesti – prieš pradėdami projektuoti, atvykite į vietą, susiskambinkime, Architektūros skyriaus žmonės užves ant kelio, pasakytume bent tris sakinius apie tai, ko siekia Anykščiai. Nors gaila, atsakymas kartais būna paprastas – jei sąlygose nėra aiškių konkretybių, tuomet jos nesvarbios. Tokie architektai formaliai išpildo reikalavimus, bet urbanistine prasme dažnai būna blogai. Vyriausiasis architektas žiūri plačiau, jis žino, kad iš tų mažesnių projektų vėliau susidaro gatvė, formuojasi vizualinė linija. Nors būna ir sunku paaiškinti, kodėl, tarkim, reikia išlaikyti tiesų gatvės perimetrą. Man labai nepatinka, kai, pavyzdžiui, Lietuvos miestuose turim prekybos centrus su automobilių stovėjimo aikštelėmis priešais gatvę. Ji tada atrodo kaip burna išmuštais dantimis.
Vis tik aš, kaip šio krašto patriotė, sakyčiau, kad turime palyginti nemažai gerų projektuotojų.
Žinoma, dirbant lengviausia nekreipti dėmesio į visus jausminius architektūros momentus. Tada tiesiog ramiai informacinėse sistemose dėlioji varneles, formaliai žiūri į įstatymines normas, bet… Architektūra vis tik yra jausmas, aplinkos stebėjimas. Dažnai norėčiau į dokumentus įrašyti emocines vertingąsias savybes.
Ar pastebite architektūros profesijos pokyčių?
Dabar ji nebėra tik architektūrinė, ji tampa socialine. Projektuose žmonių įtrauktis kartais pasidaro svarbesnė už rezultatą. Natūralu, kad tuomet didelės reikšmės turi sugebėjimas tinkamai viešinti, komunikuoti. Bet mes, architektai, nemokame to gerai padaryti. Visi politikai nori vieno ar kito pokyčio ir nori greitai, tačiau tam reikia daug laiko. Tuomet pats procesas turi tapti ir tampa rezultatu ar jo dalimi.
Pavyzdžiui, Anykščiuose kurtas menų inkubatorius veiklas pradėjo vykdyti dar neturėdamas fizinės vietos, apčiuopiamos architektūrinės erdvės. Tada ir architektas dalyvavo kultūrinių projektų ruošime, veiklose, visur, ne tik architektūriniuose sprendimuose.
Profesijos pokyčiai – neišsemiama tema. Tai nuolatinis procesas. Architektų darbas yra formuoti erdvę ir bandyti nuspėti galimus elgesio modelius. Jie – gyvenimo režisieriai. Pastatai ar erdvės daro ir ilgus metus darys įtaką žmonių gyvenimui. Nuo pasirinktų sprendimų priklausys, vieną ar kitą vietą priimti bus lengviau ar sunkiau, joje vyraus prieštaravimai ar geros emocijos. Nors didelė architekto darbo dalis susijusi su pragmatiškais uždaviniais, kūrybiškumo krislelis būtinas. Kitas dalykas – architektūra duoda galimybę pažinti žmonių gyvenimą. Norėdamas keisti aplinką, privalai į ją įsigilinti, suvokti visuomenę ir jos lūkesčius. Toks aktyvus buvimas socialinėje terpėje, socialinių inovacijų ieškojimas, manau, yra vienas įdomiausių ateities iššūkių.
Kodėl Lietuvoje kuriant viešąsias erdves vis ištinka didžiulių nesklandumų?
Viešųjų erdvių projektai yra pigiausias ir lengviausias būdas politikams siekti laimėjimų rinkimuose.
Turite omenyje, kad jiems lengva prieštarauti?
Taip. Juk kalbame apie girdimus, matomus objektus. Anykščių šilelis, Lajų takas – ar ne šventa vieta? Šventa. O jau kitas klausimas, kaip suderinti poreikius. Nes gal tą švenčiausią vietą gali sutvarkyti taip, kad ji taps dar šventesnė. Bet tai jau sunkiau. Taigi, neretai pirmas žingsnis yra paleisti žinią, jog viskas blogai. Kitas – padaryti gerai.
Pro langą matome A. Baranausko aikštę. Kada ateis jos eilė?
Labai džiaugiuosi, kad A. Baranausko aikštės dar netvarkėme, nors tai svarbiausia ir matomiausia erdvė Anykščiuose. Kai Panevėžio Laisvės aikštei rengiau konkurso sąlygas, apklausiau savo draugus, žinomus architektus, ir visi pasakė – Lietuvoje gerai įgyvendinto aikštės projekto nėra. Per tą konkursą pamatėme, jog mes šiam iššūkiui dar nepribrendę. Manyčiau, A. Baranausko aikštės projekto konkurse turėtų dalyvauti tik Lietuvos architektai, nes jie geriausiai pajaustų šį reikalą. Kažkada jų dar atsiras. Esu labai prieš paminklinę architektūrą. Man be galo svarbu, kad nebūtų taip, jog labai išraiškingas objektas neintegruotas į aplinką stovi kaip sąvartyne. Geriau jau paprastesnis daiktas, bet labai gerai derantis savo vietoje.
Ne viską išeina šią akimirką gerai sutvarkyti, dažnai tenka spręsti opiausias bėdas paprastomis priemonėmis. Geriausia būtų palaukti, kol bus padaryta dar klaidų kažkur Lietuvoje, o mes, pasimokę iš jų, bandysime driokstelėti.
Autoritetai jums labai svarbūs? Kaip vieną iš jų minėjote J. Dičių.
Taip, nes vienas negali. Šalia turiu geru estetikos pojūčiu apdovanotą žmogų – savo vyrą Vytenį, kuris taip pat architektas. Mūsų visos kelionės yra architektūrinės, paplūdimyje dar nė karto negulėjome. Mes nuolat ginčijamės, bet kartais ir susitariame. Aš tik iš kelionių susigaudžiau apie architektūrą arčiau žmogaus, kodėl vienoje ar kitoje vietoje jauku, kodėl kažkur norime būti ir kodėl ne. Kaip vertinami želdynai. Pavyzdžiui, daug kur Europoje šalia daugiabučių yra trijų skirtingų amžių želdynų, kurie natūraliai pakeis vienas kitą. Pas mus kol kas didesnė duoklė inžineriniams tinklams, jų apsaugos zonoms. Bet kas žmogui iš to, kad kažkur žemėje nutiestas kabelis ir todėl ten nėra medžių, žalumos, jaukių erdvių?
Ką mažieji miesteliai turėtų daryti, reaguodami į demografijos mažėjimą Lietuvoje?
Grįžčiau prie minėtojo plakato „Sveiki atvykę į kultūrinio turizmo sostinę“. Antrą gyvenamą namą, vasarnamį įsigijusiųjų Anykščių žemėje – labai daug. Tai žmonės, didesniame mieste turintys butą „ant asfalto“, kurie nori gamtos. Anykščiai ja išsiskiria. Gal ne veltui čia dar senais laikais „sukrito“ literatūros grandai. Matyt, šiose apylinkėse kažkas yra, jie rado tai, ko jiems reikėjo. Vėliau, visą tarybinį laikotarpį, ryškios Lietuvos kultūros asmenybės Anykščiuose prie vandens turėdavo būstą – rašytojai, dirigentai, režisieriai. Dabar ryškėja sveikos gyvensenos paieškų tendencija, ypač tuo domisi jaunimas. Manau, jie čia irgi dabar dairosi būstų. Tai yra tam tikros mados, kuriomis žmonės seka, ieško tam tikro gyvenimo būdo, ir labai svarbu, ar miestas sugeba jiems tai pasiūlyti, ar ne.
Pavyzdžiui, Šventosios upės takas iš esmės pakeitė pačių anykštėnų gyvenimo būdą. Visus savo svečius jie veda tai čia, tai į Lajų taką, eina į bažnyčios apžvalgos aikštelę, taip skleisdami žinią, kad Anykščiuose yra galimybė daug judėti, sveikai gyventi, skaniai maitintis, ir viskas itin estetiškoje aplinkoje. Iš kitos pusės, Anykščiai daug investavo į kultūros įstaigas, kurių turime palyginti nemažai. Pagal santykį nežinau, ar mus kas lenkia.
Veikiausiai dėl gebėjimo nuolat pasiūlyti žmonėms tai, ko jiems reikia, nesiskundžiame tuščių būstų problema. Turime jų deficitą. Daug butų nuomojama turistams. Savaitgaliais nelabai rasite laisvų.
O nėra pavojaus, kad suvažiavusių turistų, žmonių iš didžiųjų miestų, įsigijusių vasarnamius, srautai pradės kelti kainas ir patiems miestelėnams taps sunkiau gyventi?
Sunku atsakyti. Bet jei kyla kainos, brangsta paslaugos, tuomet jų teikėjai privalo gauti gerą atlyginimą. O pasisakymų žiniasklaidoje, kad žmonės neturi pinigų, pasitaiko visur, ir tai labiau asmeninio susitarimo su savimi reikalas. Girdėjome istorijų apie telefoninių sukčių apgaules, teko išgirsti ir sumas, kurias apgautieji jiems paaukojo. Kitas, kuris lankosi kavinėse ar kitaip pramogauja, net neįsivaizduoja, kad galima kojinėje sukaupti tiek pinigų. Tai vertybinių žmogaus prioritetų klausimas, nesusijęs su architektūra.
Kur turėtume dėti akcentus Lietuvos miestuose, galvodami apie ateitį?
Aš pabrėžčiau žaliąsias jungtis ypač urbanizuotose teritorijose. Reikia suprasti, kad viskas, kas neprivatu, yra viešosios erdvės dalis. Tai, ką iki šiol laikėme inžinerinės infrastruktūros zonomis, objektais (pavyzdžiui, gatvės, šaligatviai), taip pat turi būti patrauklu ir žmonių mėgiama. Jei dažnas du kilometrus važiuoja automobiliu, negerai, būtina aiškintis, kas ne taip. Gal reikia gyvatvorės, gal medžių, kad jie norėtų eiti, riedėti dviračiu, mėgautis kelione į darbą. Didžiausią dėmesį skirčiau emociniam miesto pajautimo laukui, glaudesniam ryšiui su bendruomene, įsigilinimui į kontekstą, kultūros išteklių žemėlapiams, darnumui ir tvarumui.